Žinoma, mes be paliovos įrodinėjome, jog visatoje knibždėte knibžda gyvybė, jog Žemė nėra niekuo ypatinga, tiesą sakant, ji yra vidutinė, tokių planetų yra gausu kaip ir žemės, kurios vardu mes pavadinome savo planetą.
Ir tada, 1988 metais, buvo atrasta pirmoji už Saulės sistemos ribų esanti planeta, skriejanti orbitoje apink žvaigždę HD 114762.
Žinoma, tada mes nemanėme, jog tai planeta; galvojome, kad čia rudoji nykštukinė žvaigždė. Juk ji buvo devynis kartus sunkesnė už Jupiterį ir skriejo aplink HD 114762 orbita, kuri buvo artesnė nei Merkurijaus orbita aplink Saulę. Tačiau 1995 metais buvo atrasta kita planeta už Saulės sistemos ribų, ji buvo ne mažesnė kaip pusė Jupiterio ir skriejo aplink žvaigždę 51 Pegasi orbita, artesne nei Merkurijaus orbita aplink Saulę. Vėliau buvo atrastos dar kelios planetos, ir visos jos buvo iš nepanašių į mūsiškę saulių sistemų.
Mūsų Saulės sistemoje dujiniai milžinai — Jupiteris, Saturnas, Uranas ir Neptūnas — skrieja toli nuo centrinės žvaigždės, o vidinės planetos yra mažos ir uolingos. Mūsų planetų sistema ėmė atrodyti nebe normali, o keista. Tačiau atrodė, jog dangaus kūnų išsidėstymas mūsų sistemoje turėjo lemiamą reikšmę gyvybei atsirasti ir išlikti. Be mūsų milžiniško mėnulio — beveik planetos-sesers, susiformavusios anksti, kai asteroidas trenkėsi į mūsų dar išsilydžiusį pasaulį — gravitacinio poveikio Žemė nestabiliai svirduliuotų, o mūsų atmosfera būtų triuškinamai tanki kaip Veneros. O be Jupiterio, patruliuojančio vidinės ir išorinės saulės sistemos pasienyje ir savo milžiniška gravitacine jėga nušluojančio neklusias kometas bei asteroidus, šie objektai atsitrenktų į mūsų pasaulį kur kas dažniau. Matyt, bolidas, atsitrenkęs į Žemę prieš šešiasdešimt penkis milijonus metų, beveik visiškai išnaikino joje gyvybę; dažnesnių bombardavimų mes neištvertume.
Žinoma, Holuso saulės sistema, matyt, buvo panaši į mūsiškę, taip pat ir rydų. Tačiau nors panašios į Saulės sistemos yra ypatingos, tai išimtis, o ne taisyklė. Ir ląstelės nėra paprastos; jos labai sudėtingos. Ir fosilijų duomenys, žavintys, tačiau keliantys neviltį, rodo, kad evoliucija vyko šuoliais, o ne kaupiantis laipsniškiems pokyčiams.
Visą savo brandų gyvenimą buvau bekompromisinis neodarvinistinės evoliucijos teorijos šalininkas. Tikrai nenoriu paskelbti, jog mirties patale išsižadu savo pažiūrų.
Tačiau…
Tačiau galbūt, kaip mano Holusas, gyvybės mįslėje iš tiesų yra kažkas daugiau.
Žinau, kad vyksta evoliucija, tikrai žinau. Mačiau fosilijas, mačiau DNR tyrimus, teigiančius, jog 98,6 procento mūsų ir šimpanzių genetinės medžiagos sutampa, todėl mes privalome turėti neseną bendrą protėvį.
Vyksta šuoliais…
Gal… kvantiniais šuoliais.
Septynioliktojo amžiaus Niutono fizikos dėsniai daugiausia yra teisingi; jais galima patikimai remtis prognozuojant įvairiausius dalykus. Mes jų neatmetame; priešingai, dvidešimtajame amžiuje mes juos įtraukėme į naują, platesnę, reliatyvumo fiziką ir kvantinę mechaniką.
Evoliucija yra devynioliktojo amžiaus sąvoka, apibūdinta 1859 metais išleistoje Darvino knygoje „Apie rūšių kilmę ir natūraliosios atrankos būdus arba išrinktųjų rasių išlikimą kovoje už gyvybę”. Tačiau juo daugiau sužinome, tuo labiau natūrali atranka atrodo netinkama kaip naujų rūšių sukūrimo mechanizmas; net geriausios mūsų dirbtinės, intelektualiai kreipiamos selekcijos pastangos neduoda laukiamo rezultato — visi šunys iki šiol tebėra canis familiaris.
Prasidėjo dvidešimt pirmasis amžius. Žinoma, nėra nelogiška manyti, kad Darvino idėjos, kaip prieš tai Niutono, bus įtrauktos į platesnę visumą, išsamesnį supratimą.
Po velnių!
Viešpatie, po velnių.
Mane ima siutas, kai šitaip užeina skausmas — tarsi kas raižytų peiliu.
Ištiesiau ranką užgriozdinto naktinio stalelio link. Kur mano tabletės? Kur jos?
27
Ronda Vir, neaukšta, kresna, žilaplaukė, buvo Toronto policijos detektyve. Jos telefonas suskambo sekmadienį 1:11 po pietų. Pakėlusi ragelį, Ronda tarė:
— Detektyve Vir.
— Alio, — kitame laido gale pasigirdo gergždžiantis, truputį susierzinęs vyriškas balsas. — Tikiuosi, jog šį kartą kalbu su tuo, su kuo reikia; mane perjunginėjo kelis kartus.
— Kuo galiu padėti? — paklausė Ronda.
— Esu Konstantinas Kalipidis, — prisistatė vyriškis. — Esu Etobikoko viešbučio „Ežero pakrantės užeigos namai” savaitgalių administratorius. Viena mano kambarinių ką tik viename iš numerių rado ginklą.
— Kokį?
— Pistoletą. Ji dar rado tuščią šautuvo dėžę, kurioje nešiojami — kaip jūs juos vadinate? — koviniai šautuvai.
— Ar svečias jau išvyko?
— Svečiai. Ne. Jie užsisakę numerį iki trečiadienio ryto.
— Kokios jų pavardės?
— Vienas yra J. D. Evelas, kitas K. Folsis. Jų automobilis su Arkanzaso valstijos numeriais.
— Ar užsirašėte numerį?
— Ne, tačiau jie patys jį užrašė registracijos kortelėje.
Vyriškis perskaitė Rondai skaičių virtinę.
— Ar kambarinė baigė tvarkyti kambarį?
— Ne. Liepiau jai nieko nedaryti, kai tik rado pistoletą.
— Puiku, — pagyrė Ronda. — Koks jūsų adresas?
Vyriškis pasakė.
— Būsiu po, — ji pažvelgė į laikrodį ir ėmė skaičiuoti; sekmadienio popietę eismas turėtų būti neintensyvus, — dvidešimties minučių. Jei tas Evelas ar Folsis grįžtų, pasistenkite juos sulaikyti, jei galėsite, tačiau pats nerizikuokite, supratote?
— Taip.
— Jau vykstu.
Nenuostabu, kad „Ežero pakrantės užeigos namų” viešbutis buvo įsikūręs Ežero pakrantės bulvare. Ronda Vir ir jos partneris, Henkas Li, pastatė savo automobilį be policijos ženklų priešais įėjimą. Henkas patikrino automobilių numerius kairėje, o Ronda dešinėje. Šeši automobiliai buvo amerikiečių: du iš Mičigano, du iš Niujorko valstijos ir po vieną iš Minesotos bei Ilinojaus, tačiau nebuvo jokio automobilio iš Arkanzaso. Lynojo silpnas lietus, kuris, be abejonės, turėjo sustiprėti. Oras buvo aitrus nuo ozono.
Paaiškėjo, jog Konstantinas Kalipidis — senyvas apkūnus graikas trumpai kirpta žila barzda. Jis vedė Rondą su Henku palei kambarius tol, kol jie priėjo praviras duris. Ten buvo iš Rytų Indijos kilusi kambarinė, ir visi kartu nuėjo į 118 kambarį. Kalipidis išsitraukė savo visoms durims tinkantį raktą, tačiau Ronda paprašė, kad administratorius atiduotų raktą jai; ji atidarė duris, pasukdama rankeną kartu su raktu, kad nepažeistų ant rankenos pirštų atspaudų, jei jų ten buvo. Tai buvo gana skurdus kambarys su kreivai kabančiomis dviem reprodukcijomis ir melsvais sienų apmušalais, atsiknojusiais per siūles. Kambaryje matėsi dvi dvigulės lovos, o šalia vienos stovėjo deguonies balionas, kokį naudoja žmogus, naktimis kamuojamas dusulio. Abi lovos buvo sujauktos; matyt, kambarinė nebuvo pradėjusi jų kloti, kai aptiko ginklą.
— Kur pistoletas? — paklausė Ronda.
Jauna moteris įžengė į kambarį ir parodė ranka. Pistoletas gulėjo ant grindų šalia lagamino.
— Turėjau pastumti lagaminą, — aiškino ji su žaismingu akcentu, — kad pasiekčiau rozetę ir galėčiau įjungti dulkių siurblį. Matyt, lagaminas buvo ne visai uždarytas, ir pistoletas iškrito. Už lagamino buvo ši medinė dėžė, — parodė ji.
— 9 mm kalibro „Glock” pistoletas, — pareiškė Henkas, pažvelgęs į ginklą.