Du vardo skiemenys truputį susiliejo, nes viena burna pradėjo tarti anksčiau nei kita spėjo užbaigti.
Dabar Kristina yra visu etatu dirbanti administratorė. Prieš daugelį metų, kai ji aktyviai dirbo mokslinį darbą, Kristinos sritis buvo tekstilė; tad nežemiška Holuso kilmė jai galėjo nebūti akivaizdi.
— Ar tai pokštas? — paklausė ji.
— „Visai” „ne”, — atsakė ateivis savo keistu stereofoniniu balsu. — Esu, — jo akys trumpam žvilgtelėjo į mane, tarsi Holusas būtų norėjęs pažymėti, kad cituoja tai, ką anksčiau pasakiau aš, — laikykite mane atvykusiu mokslininku.
— Iš kur? — paklausė Kristina.
— Iš Beta Hydri, — atsakė Holusas.
— Kur ji yra? — pasiteiravo Kristina.
Jos burna buvo didelė, arkliška, ir Kristina turėjo sąmoningai lūpomis pridengti dantis.
— Tai kita žvaigždė, — paaiškinau. — Holusai, tai daktarė Kristina Dorati, KOM direktorių tarybos narė.
— Kita žvaigždė? — perklausė Kristina, neleisdama Holusui atsakyti. — Liaukis, Tomai. Man paskambino apsauga ir pranešė, jog čia vyksta kažkoks pokštas, ir…
— Argi nematėte mano kosminio laivo? — paklausė Holusas.
— Jūsų kosminio laivo? — unisonu ištarėme kartu su Kristina.
— Nusileidau prie ano pastato su sferiniu stogu.
Kristina įėjo į kabinetą, prasispraudė pro Holusą ir nuspaudė mano „Nortel” telefono mikrofono mygtuką. Po to ji klaviatūroje surinko vidaus numerį.
— Giunterį? — tarė ji.
Giunteris buvo apsaugos darbuotojas, budintis prie personalo įėjimo, esančio skersgatvyje tarp muziejaus ir planetariumo.
— Čia daktarė Dorati. Padarykite man paslaugą: išeikite į lauką ir pažiūrėkite, ką matote priešais planetariumą.
— Kalbate apie kosminį laivą? — per garsiakalbį pasigirdo Giunterio balsas. — Aš jau jį mačiau. Aplink jį dabar susibūrė didžiulė minia.
Kristina išjungė telefoną pamiršusi atsisveikinti. Pažvelgė į ateivį. Ji, be abejonės, matė, kaip išsiplečia ir susitraukia svečio iš kosmoso liemuo jam kvėpuojant.
— Ko… hm… ko jums reikia? — paklausė Kristina.
— Vykdau tam tikrus paleontologinius tyrimus, — atsakė Holusas.
Stebėtina, tačiau žodis „paleontologinius”, kurį gana sunku ištarti ir žmogui, nebuvo padalytas tarp dviejų Holuso kalbos plyšių; vis dar negalėjau perprasti, pagal kokias taisykles jis kaitalioja žodžius bei skiemenis tarp savo burnų.
— Kažkam turiu apie tai pranešti, — pasakė Kristina beveik pati sau. — Turiu perspėti valdžios atstovus.
— Kas šiuo atveju būtų derami valdžios atstovai? — paklausiau.
Kristina pažvelgė į mane, tarsi būtų nustebusi, kad išgirdau tai, ką ji pasakė.
— Policija? Kanados raitoji policija? Užsienio reikalų departamentas? Nežinau. Kaip blogai, kad planetariumą uždarė; ten būtų buvęs kas nors, kas žinotų. Tačiau manau, jog galbūt turėčiau paklausti Čeno.
Cenas buvo KOM etatinis astronomas.
— Galite pranešti kam tik norite, — įsiterpė Holusas, — tačiau prašau dėl mano buvimo nekelti didelio sąmyšio. Tai tik trukdys man dirbti.
— Ar šiuo metu esate vienintelis ateivis Žemėje? — paklausė Kristina. — Gal kiti jūsų rūšies atstovai lankosi pas kitus žmones?
— Šiuo metu esu vienintelis, nusileidęs į jūsų planetą, — atsakė Holusas, — tačiau netrukus atvyks daugiau. Mūsų pagrindinio laivo, kuris skrenda sinchronine orbita aplink jūsų planetą, įguloje yra trisdešimt keturi asmenys.
— Sinchroniškoje virš ko? — paklausė Kristina. — Toronto?
— Sinchroniškos orbitos privalo būti virš ekvatoriaus, — paaiškinau. — Virš Toronto negali būti sinchroniškos orbitos.
Holusas atsuko savo akių stiebelius į mane; galbūt jis mane pradėjo labiau vertinti.
— Teisingai. Tačiau kadangi mūsų pirmasis tikslas yra ši vieta, laivo orbita driekiasi viena lygiagrete. Manau, kad tiesiai šios orbitos apačioje esanti šalis vadinama Ekvadoru.
— Trisdešimt keturi ateiviai, — pakartojo Kristina, tarsi bandydama suvirškinti šią mintį.
— Teisingai, — atsakė Holusas. — Pusė yra forhilnorai, tokie kaip aš, o kita pusė — rydai.
Mane užplūdo jaudulys. Galimybė ištirti vienos kitos ekosistemos gyvybės formą svaigino; o ištirti gyvybės formas iš dviejų ekosistemų būtų tiesiog nuostabu. Anksčiau, kai sveikata buvo gera, Toronto universitete dėsčiau evoliucijos kursą, tačiau visa, ką žinojome, kaip veikia evoliucija, buvo grindžiama vienu pavyzdžiu. Jei galėtume…
Tuo metu suskambo mano telefonas. Pakėliau ragelį. Tai buvo Indira Salam, Kristinos vykdančioji asistentė. Perdaviau ragelį Kristinai. — — Taip, — atsiliepė Kristina. — Ne, aš būsiu čia. Ar gali juos atvesti? Puiku. Iki. — Ji padavė man telefono ragelį. — Toronto šaunuoliai jau pakeliui pas mus.
— Toronto šaunuoliai? — paklausė Holusas.
— Policija, — atsakiau, padėdamas ragelį.
Holusas nieko neatsakė. Kristina pažvelgė į mane.
— Kažkas pranešė apie erdvėlaivį ir jo pilotą ateivį, kuris įėjo į muziejų.
Netrukus atvyko du uniformuoti pareigūnai, lydimi Indiros. Visi trys sustojo tarpduryje plačiai išsižioję. Vienas „faras” buvo prakaulus, o kitas gana stambus — čia, mano kabinete, viena šalia kitos puikavosi dvi homo constableus formos.
— Tai kažkoks apsimetėlis, — pareiškė liesasis „faras” savo partneriui.
— Kodėl taip visi galvoja? — paklausė Holusas. — Atrodo, kad jūs, žmonės, stulbinamai gebate nekreipti dėmesio į tai, kas akivaizdu.
Jo dvi kristališkos akys kandžiai pažvelgė į mane.
— Kas iš jūsų yra muziejaus direktorius? — paklausė raumeningasis faras.
— Aš, — atsakė Kristina, — Kristina Dorati.
— Na, ponia, ką mes, jūsų manymu, turėtume daryti?
Kristina gūžtelėjo pečiais.
— Ar erdvėlaivis trukdo transporto eismui?
— Ne, — atsakė faras. — Jis yra planetariumo teritorijoje, tačiau…
— Taip?
— Tačiau, na, apie panašius įvykius reikėtų pranešti.
— Sutinku, — pritarė Kristina. — Tačiau kam?
Vėl suskambo mano telefonas. Šį kartą tai buvo Indiros asistentė. Valdžia nepajėgė išlaikyti veikiančio planetariumo, tačiau asistentės turėjo asistentes.
— Sveika, Peri, — tariau į ragelį. — Luktelk sekundėlę.
Padaviau ragelį Indirai.
— Taip? — atsiliepė ji. — Suprantu. Hm, luktelk. — Indira pažvelgė į savo viršininkę. — Atvyko televizija. „CITY-TV”, — paaiškino Indira. — Jie nori susitikti su ateiviu.
„CITY-TV” buvo vietinė televizijos stotis, garsėjanti savo operatyviomis žiniomis; jos šūkis buvo paprastas: „Visur!”
Kristina atsisuko į „farus”, norėdama pasitikrinti, ar jie neprieštaraus. Policininkai susižvalgė ir gūžtelėjo pečiais.
— Na, čia negalime atvesti daugiau žmonių, — pareiškė Kristina. — Jie netilps Tomo kabinete. — Ji atsisuko į Holusą. — Ar nesutiktumėte grįžti į rotondą?
Holusas pritūpė ir vėl atsistojo, tačiau nemanau, jog tai buvo pritarimo ženklas.
— Nekantrauju pradėti savo tyrimus, — atsakė jis.
— Ateis laikas, kai privalėsite pasikalbėti su kitais žmonėmis, — paaiškino Kristina. — Galbūt derėtų tą padaryti dabar, ir reikalas būtų baigtas.
— Gerai, — labai nenoriai sutiko Holusas.
Kresnasis „faras” kažką pasakė į mikrofoną, pritvirtintą prie uniformos peties, matyt, jis susisiekė su policijos nuovada. Tuo tarpu mes visi nužingsniavome koridoriumi lifto link. Žemyn turėjome leistis dviem grupėmis: pirmoje Holusas, Kristina ir aš, o antroje Indira ir abu „farai”. Pirmame aukšte palaukėme policininkų ir išėjome į skliautuotą muziejaus vestibiulį.