— Penkiasdešimt du. Penkiasdešimt vienas. Penkiasdešimt.
Policininkai ėjo laukan iš stiklinio vestibiulio, tačiau darė tai labai triukšmingai. Tas, kuris buvo su megafonu, be paliovos kartojo:
— Gerai. Gerai. Mes pasitraukiame.
Jo sustiprintas balsas aidėjo visoje rotondoje.
— Mes išeiname.
Ir tuo metu aš išgirdau garsą, kurį pirma išgirdo Holusas: tylų dundesį. Kairėje esantis liftas šachtoje leidosi žemyn; kažkas iškvietė liftą į rūsį. Policininkas su megafonu specialiai stengėsi užgožti šį garsą.
— Keturiasdešimt vienas. Keturiasdešimt. Trisdešimt devyni.
Tam, kuris įlips į liftą, tai reikš savižudybę, pagalvojau; J. D. ištaškys keleivį, kai tik metalinės durys prasiskirs ir pradės slinkti į šalis.
— Trisdešimt vienas. Trisdešimt. Dvidešimt devyni.
— Mes išeiname, — šaukė „faras”, — jau einame.
Liftas vėl ėmė kilti aukštyn. Virš durų buvo kvadratinių aukšto rodiklių eilė — B, 1,2,3 — rodanti, kuriame aukšte šiuo metu yra liftas. Išdrįsau vogčiomis dirstelėti į ją. Tik ką sumirksėjo „1” ir užsidegė „2”. Puiku! Arba tas, kuris buvo lifte, žinojo, kad antrame aukšte yra balkonai, išeinantys į rotondą, arba KOM apsaugos darbuotojas, įleidęs policininkus, jam tą pasakė.
— Aštuoniolika. Septyniolika. Šešiolika.
Kai užsidegė „2”, aš pasistengiau nuslopinti atsidarančių durų garsą, triukšmingai nusikosėdamas; jei šiuo metu man kas nors gerai pavykdavo, tai buvo kosulys.
Skaičius „2” vis dar tebedegė, durys jau privalėjo atsidaryti, tačiau J. D. ir Kuteris to neišgirdo. Tikriausiai vienas ar daugiau ginkluotų policininkų dabar išlipo antrame aukšte, kuriame buvo Dinozaurų ir Atradimų galerijos.
— Trylika. Dvylika. Vienuolika.
— Gerai, — šaukė specialiojo būrio pareigūnas su megafonu, — gerai. Mes išeiname.
Iš tokio nuotolio negalėjau įžiūrėti, ar jis akimis ieško aptemdytame balkone esančių pareigūnų. Mes vis dar buvome prie lifto; nedrįsau pakelti akių, kad neišduočiau vienu aukštu aukščiau esančių žmonių.
— Devyni. Aštuoni. Septyni.
Raudonos šviesos ant policijos automobilių stogų, kurios sklaidėsi rotondoje, ėmė trauktis; vienas prožektorių komplektas — tikriausiai specialiosios paskirties būrio mikroautobuso — vis dar tebesisuko.
— Trys. Du. Vienas.
Žvilgtelėjau į Kristiną. Ji beveik nepastebimai linktelėjo; Kristina taip pat suprato, kas čia vyksta.
— Nulis! — sušuko Kuteris.
— Gerai, — tarė J. D. — Išeikime.
Didžiąją laiko dalį per pastaruosius septynis mėnesius praleidau galvodamas, kaip reikės mirti, tačiau nemaniau, jog prieš mirdamas pamatysiu, kaip miršta kažkas kitas. Širdis dunksėjo tarsi kūjiniai grąžtai, kuriais mes šaliname suakmenėjusias apnašas. Supratau, jog J. D. liko gyventi tik kelios sekundės.
Jis mus sustatė pusračiu, kad sudarytume biologinį skydą jam ir Kuteriui.
— Judinkitės, — įsakė J. D.
Nors buvau atsisukęs į jį nugara, neabejojau, kad J. D. mojuoja savo dideliu šautuvu į kairę ir į dešinę, pasiruošęs, jei prireiks, šaudyti lanku.
Ėmiau žingsniuoti pirmyn; man iš paskos sekė Kristina, forhilnorai ir rydai. Išėjome iš nuosvyros, atkertančios erdvę prie lifto, ir keturiais laipteliais nulipome į pačią rotondą. Aš pradėjau eiti plačiomis marmurinėmis grindimis, vedančiomis įėjimo link.
Prisiekiu, jog iš pradžių palei savo pliką galvą pajutau tekštelėjimą ir tik po to išgirdau iš viršaus atsklidusį kurtinantį šūvį. Apsisukau. Sunku buvo ką nors įžiūrėti; šviesa į rotondą sklido iš Džordžo Vestono galerijos, iš gatvės pro stiklines vestibiulio duris bei vitražo langus virš jo. J. D. galva buvo perskelta tarsi melionas, o kraujas išsitaškęs visur, taip pat ir ant manęs bei ateivių. Jo lavonas truktelėjo į priekį, link manęs, o automatinis šautuvas tarškėdamas nuriedėjo grindimis.
Antrasis šūvis beveik sutapo su pirmuoju, tačiau jis nebuvo visiškai sinchroniškas; galbūt tamsoje skendinčiame balkone viršuje du pareigūnai — atrodo, kad jų buvo ne mažiau kaip du — nematė vienas kito. Trumpaplaukis Kuteris laiku spėjo patraukti galvą ir staiga puolė pirmyn, bandydamas nutverti J. D. šautuvą.
Jam kelią pastojo rydas; Kuteris jį parvertė. Snaiperis tikriausiai negalėjo aiškiai matyti Kuterio, nes jam trukdė išsikėtojęs ant grindų ir besiblaškantis ateivis.
Mane apėmė šokas; jaučiau, kaip per kaklą laša J. D. kraujas. Staiga rydas, kuris vis dar tebestovėjo, pakilo į orą. Žinojau, kad jis segi prietaisą, leidžiantį patogiai vaikščioti, veikiant Žemės gravitacijos jėgai; nežinojau, jog šis prietaisas yra toks galingas, kad leistų ateiviui skraidyti.
Kitas forhilnoras paspyrė šautuvą, ir tas sukdamasis nuskriejo gilyn į rotondą. Kuteris tebebandė iki jo nuropoti. Pargriuvęs rydas stojosi ant kojų. O skraidantis jo tėvynainis buvo pakilęs nuo žemės tris metrus.
Kuteriui pavyko sučiupto šautuvą ir jis, pargriuvęs ant šono, ėmė šaudyti į tamsoje skendinčius balkonus. Jis be paliovos spaudė gaiduką, skleisdamas švino lankus. Kulkos pataikė į devyniasdešimties metų akmens raižinius, ir skeveldros nuo jų pažiro ant mūsų.
Antrasis rydas taip pat pakilo į orą. Pabandžiau pasislėpti už vieno iš sienos fragmentų, apibrėžiančių rotondos kraštus. Holusas irgi nuskubėjo, tačiau į priešingą pusę, ir netrukus, didžiai mano nuostabai, pasiekė aukštesnįjį totemo stulpą. Ji sulenkė savo šešias kojas ir nuo laiptų peršoko ant stulpo, apsivydama aplink jį įvairiomis savo galūnėmis. Tada Holusas ėmė sparčiai ropštis totemu. Netrukus ji dingo iš akių; Holusas stulpu galėjo užsiropšti iki pat trečio aukšto. Džiaugiausi, kad ji pagaliau saugi.
— Gerai, — suriko Kuteris savo pietietišku akcentu ir paeiliui nukreipė automatą į Kristiną, antrąjį forhilnorą ir mane. Jo balsas iš panikos skambėjo aštriai. — Gerai, jūs visi. Niekas nejudėkite.
Į vestibiulį vėl sugrįžo „farai”, jų taip pat buvo balkone, du rydai tarsi patrakę angelai skraidė po rotondą, vienas forhilnoras stovėjo šalia manęs, o iš J. D. lavono kraujas sruvo ant rotondos marmurinių grindų dulkių, dėl ko grindys pasidarė slidžios.
— Liaukitės, — sušuko Kristina Kuteriui, — ar nematote, kad esate apsuptas?
— Užtilk! — atkirto Kuteris. Buvo akivaizdu, kad be J. D. vyrukas yra sutrikęs. — Užtilk, po velnių!
Ir tada labai nustebau išgirdęs pažįstamą dvitonį pypsėjimą. Holoforminis projektorius, kurį visą laiką nešiojausi kišenėje, davė ženklą, kad netrukus įsijungs.
Kuteris pasitraukė po balkono atbraila; jis nebegalėjo matyti snaiperių, tačiau ir snaiperiai nematė jo. Visu dydžiu išniro Holuso atvaizdas, jo buvo beveik neįmanoma atskirti’nuo tikro ateivio. Kuteris atsisuko; jį buvo apėmusi panika, ir atrodo, jog vyrukas nepastebėjo, kad staiga vėl atsirado dingęs forhilnoras.
— Kuteri, — kreipėsi forhilnoro atvaizdas, drąsiai žengdamas pirmyn. — Aš esu Holusas.
Kuteris akimirksniu nukreipė į ją savo automatą, bet forhilnoras vis labiau priėjo artinosi. Mes visi pradėjome trauktis. Mačiau, kaip sutriko vestibiulyje esantys policininkai; Holusas įsiterpė tarp jų ir Kuterio.
— Jūs dar nieko nenušovėte, — aiškino Holusas, kurios žodžiai skambėjo kaip širdžių-dvynių dūžiai. — Matėte, kas atsitiko jūsų draugui; neleiskite, kad ir jus ištiktų toks pat likimas.
Mojavau rankomis, tikėdamasis, kad kiti tamsoje tai pamatys; norėjau, jog visi išsisklaidytų, ir nė vienas iš mūsų nebūtų linijoje, jungiančioje Kuterį ir Holusą.
— Atiduokite man ginklą, — paprašė Holusas. Dabar ji buvo už keturių metrų nuo Kuterio. — Paleiskite jį iš rankų, ir mes visi iš čia išvyksime gyvi.