— Pasitrauk! — suriko Kuteris.
Holusas tebesiartino.
— Atiduok man ginklą, — pakartojo ji.
Kuteris įnirtingai papurtė galvą.
— Mes tik norėjome jums, ateiviams, parodyti, kad tai, ką sako šie mokslininkai, nėra tiesa.
— Aš tą suprantu, — pritarė Holusas, žengdama dar vieną žingsnį į priekį. — Ir noriai jus išklausysiu. Tik atiduokite ginklą.
— Žinau, kad jūs tikite Dievą, — tęsė Kuteris, — tačiau dar nesate išganyti.
— Išklausysiu viską, ką man norite pasakyti, — užtikrino Holusas, sėlindama į priekį, — bet tik tada, jei paleisite iš rankų ginklą.
— Įsakykite visiems „farams” išsinešdinti, — pareikalavo Kuteris.
— Jie iš čia neišeis, — atšovė Holusas, šešiomis savo kojomis dar priartėdama prie vyro.
— Nesiartink arba šausiu, — perspėjo Kuteris.
— Jūs nenorite nieko nušauti, — atkirto Holusas, vis dar tebesiartindama, — juo labiau tikinčiojo.
— Prisiekiu, kad nužudysiu tave.
— Nenužudysite, — ginčijosi Holusas, dar labiau sumažindama juos skiriantį atstumą.
— Nejudėk! Perspėju!
Šešios apvalios pėdos dar truputį pajudėjo į priekį.
— Dieve, atleisk man, — ištarė Kuteris ir…
…ir paspaudė gaiduką.
Ir iš šautuvo išlėkė kulkos…
Ir jos pervėrė Holuso atvaizdą…
Ir jėgų laukai, sudarantys imituojamą kūną, sulėtino kulkas, vis labiau jas stabdydami, kol kulkos išėjo kitoje atvaizdo pusėje. Kulkos tebeskriejo rotonda, paraboliškomis trajektorijomis nulėkė dar maždaug du metrus ir barškėdamos nukrito ant grindų.
Atvaizdas žengė į priekį, jėgų laukų rankomis pačiupo šautuvą už vamzdžio, kuris dabar buvo per karštas, ir joks gyvas kūnas nebūtų pajėgęs jo išlaikyti.
Tikrasis Holusas, esantis viršuje, greičiausiai trečiame aukšte, trūktelėjo rankas į save, ir jos atvaizdas čia, vestibiulyje, pakartojo tą patį judesį. Kuteris, apstulbęs, jog būtybė, kurią jis ką tik išvarpė kulkomis, tebėra gyva, paleido šautuvą. Atvaizdas apsisuko ir skubiai pasitraukė.
Policininkai įsiveržė į vestibiulį ir…
Dabar šito nebereikėjo. Visiškai nereikėjo.
Vienas iš „farų” iššovė.
Kuteris susvirduliavo atatupstas, o burna iš nuostabos susidėliojo idealia „O” raidės forma. Jis atsitrenkė į sienos fragmentą ir susmuko tamsoje. Kraujo dryžė tarsi paukščio pėdsakas nusidriekė grindimis jam iš paskos.
Ir jo galva nusviro į vieną pusę.
Ir jis iškeliavo susitikti su savo kūrėju.
29
Policininkai ištisas valandas klausinėjo Kristiną ir mane, tačiau keturiems ateiviams leido nedelsiant grįžti į pagrindinį laivą pasirūpinti Barbulkano žaizda. Galiausiai parvažiavau namo taksi— už trisdešimt dolerių, įskaitant arbatpinigius — ir dar dvi valandas neužmigau, nes pasakojau Siuzanai viską, kas įvyko.
— O Dieve, — kartojo ji be paliovos, — o Dieve, tave galėjo nužudyti.
— Holusas mane išgelbėjo. Ji visus išgelbėjo.
— Jei tik pasitaikys proga, aš nuoširdžiausiai apkabinsiu tą didelį vorą, — šypsodamasi pažadėjo Siuzana.
Aš taip pat nusišypsojau ir pabučiavau žmoną. Tačiau jaučiausi visiškai išsekęs. Akyse raibuliavo, svaigo galva.
— Atleisk, brangioji, — atsiprašiau, — bet aš privalau pamiegoti.
Siuzana linktelėjo, pabučiavo mane dar kartą, ir mes patraukėme į savo kambarį.
Miegojau iki dešimtos valandos ryto. Susišaudymas įvyko per vėlai, kad jį aprašytų rytiniai laikraščiai, tačiau Siuzana pasakė, kad ir „Pusryčių televizijos”, ir „Rytinės Kanados” laidose ši žinia buvo svarbiausia. Siuzana nevažiavo į darbą ir liko namie, kad būtų šalia, kai atsibusiu. Kai išsiropščiau iš lovos, Rikis jau buvo išvykęs į mokyklą.
Į KOM pavyko nukakti tik maždaug vidudienį. Laimei, kadangi tai buvo pirmadienis, muziejus buvo uždarytas lankytojams, ir ūkio skyrius galėjo viską sutvarkyti; kai atvykau, skyriaus darbuotojai dar tebeplovė marmurines rotondos grindis. Tuo tarpu Džonsis ir visi jo preparatoriai buvo Garfildo Vestono salėje gelbėdami tai, kas liko iš suskaldytų skalūnų. Į pagalbą skrido ir keli paleontologai iš Smitsonian muziejaus; jų buvo tikimasi sulaukti dienos pabaigoje.
Nukeliavau į savo kabinetą ir susmukau kėdėje, trindamas smilkinius bei bandydamas atsikratyti galvos skausmo, su kuriuo pabudau. Netrukus po to, kai atsisėdau, supypsėjo holoforminis projektorius, ir išdygo Holuso atvaizdas.
Pakilau iš kėdės. Galvoje dunksėjo.
— Kaip jaučiatės? — susirūpinęs paklausiau.
Forhilnoro kūnas sulingavo.
— Esu pavargusi. Blogai miegojau, nors laivo gydytoja ir davė vaistų.
Užjausdamas palingavau galva.
— Aš taip pat blogai miegojau; galvoje be paliovos girdėjau šūvių aidą, — susiraukiau ir vėl atsisėdau. — Sako, jog vyks tyrimas. Policininkams tikriausiai buvo nebūtina nušauti Kuterį.
Holuso akių stiebeliai sujudėjo taip, kaip dar nebuvau matęs.
— Nejaučiu jam didelės užuojautos, — pasakė ji. — Jis sužeidė Barbulkaną ir bandė nužudyti mane. — Holusas nutilo. — Kiek žalos padaryta Burgeso skalūnams?
Lėtai palingavau galva.
— Pirmose penkiose dėžėse viskas sunaikinta, — atsakiau, — įskaitant ir tą, kurią jūs skenavote.
Pagalvojus apie netektį, mane supykino; tai buvo ne tik svarbiausios pasaulyje fosilijos, bet ir geriausiai išsilaikiusios, vaiduokliškai gražios būtybės, beveik nežemiškos išvaizdos. Jų žalojimas buvo barbarizmas, šventvagystė.
— Žinoma, fosilijos buvo apdraustos, — tęsiau, — tad ir KOM, ir Smitsonian muziejus gaus daugybę pinigų, tačiau pavyzdžių neįmanoma pakeisti.
— Tam tikra prasme mums pasisekė, — tarė Holusas. — Tikriausiai jie pradėjo šaudyti į dėžę, kurią skenavome, būtent todėl, kad jos stiklinis dangtis buvo pakeltas. Skenavimas buvo dalinai baigtas, tad bent kelis pavyzdžius bus galima atkurti. Aš pasirūpinsiu, kad jums būtų pagamintos kopijos.
Linktelėjau, žinodamas, jog kopijos, kad ir kokios tikroviškos bei tikslios būtų, niekada neatstos originalų.
— Ačiū.
— Tai baisus praradimas, — apgailestavo Holusas. — Tokių kokybiškų fosilijų neteko matyti jokiame kitame pasaulyje. Jos buvo iš tiesų…
Ji nutilo, nebaigusi sakinio, o atvaizdas sustingo vietoje, tarsi kažkokie įvykiai būtų atitraukę tikrojo Holuso, esančio sinchroniškoje orbitoje pagrindiniame laive, dėmesį.
— Holusai? — kreipiausi ne per daug jaudindamasis; matyt, kuris nors įgulos narys jos kažko paklausė.
— Minutėlę, — atsakė atvaizdas, vėl sujudėdamas.
Holusui su kažkuo kalbant, išgirdau kelias dainingas frazes forhilnorų kalba, o po to atvaizdas vėl sustingo.
Nekantriai atsidusau. Tai buvo blogiau nei laukti, kol kas nors paims telefono ragelį: prakeiktas atvaizdas užėmė didžiąją kabineto dalį. Nuo savo rašomojo stalo paėmiau žurnalą — paskutinį „Naujojo mokslininko” numerį; skyriui užsakytas egzempliorius pirmiausia patekdavo pas mane, o vėliau keliaudavo pagal rangą žemyn. Vos tik jį atsiverčiau, Holuso atvaizdas vėl ėmė judėti.
— Siaubinga žinia, — pranešė ji, ištardama po žodį kiekviena burna. Jos balsas buvo keistai prislopintas. — O Dieve, tai siaubinga žinia.
Padėjau žurnalą.
— Ką?
Holuso akių stiebeliai siūbavo pirmyn ir atgal.
— Mūsų pagrindiniam laivui netrukdo jūsų planetos atmosferos išsklaidyta šviesa; net dienos metu „Merelko” davikliai aiškiai mato žvaigždes. Ir viena jų…