„CITY-TV” savo operatorius, kurie visi yra jauni ir nepaprastai energingi, vadina „videografais”. Vienas jų jau laukė mūsų. Čia, be jų, buvo susirinkusi nemaža žiūrovų minia, laukianti, kada sugrįš ateivis. Videografas, Kanados indėnas juodais plaukais, surištais į uodegėlę, puolė pirmyn. Kristina, kuri visada elgdavosi kaip politikė, bandė patekti į kadrą, tačiau operatorius norėjo tik nufilmuoti Holusą visais įmanomais kampais — „CITY-TV” garsėjo tuo, ką mano svainis vadina „bekūniais operatoriais”.
Pastebėjau, jog vienas „farų” laiko ranką ant pistoleto dėklo; spėju, kad jų viršininkas įsakė saugoti ateivį bet kuria kaina.
Galiausiai Holuso kantrybė išseko.
— „To” „tikrai” „pakaks”, — pasakė jis vyrukui iš „CITY-TV”.
Minia nustebo, kad ateivis kalba angliškai, dauguma žmonių atvyko po to, kai mes su Holusu pasikalbėjome vestibiulyje. Staiga videografas apibėrė ateivį klausimais: „Iš kur jūs?”, „Kokia jūsų misija?”, „Kiek užtruko kelionė iki čia?” Holusas stropiai atsakinėjo, — nors nė karto nepaminėjo Dievo, — tačiau po kelių minučių mano akiratyje išdygo du vyrai tamsiai mėlynais kostiumais — vienas juodaodis, o kitas baltaodis. Jie kurį laiką stebėjo ateivį, po to baltaodis žengė pirmyn ir tarė:
— Atleiskite.
Jis kalbėjo su Kvebeko akcentu.
Holusas pasitraukė į šalį.
— Atsiprašau, — tarė jis. — Ar norėjote praeiti?
— Ne, — atsakė vyras. — Noriu su jumis pasikalbėti. Mes iš Kanados saugumo žvalgybos tarnybos; norėčiau, kad eitumėte su mumis.
— Kur?
— Į saugesnę vietą, kur galėsite pasikalbėti su reikiamais žmonėmis. — Jis trumpam nutilo. — Šiems atvejams yra galiojantis protokolas, nors jį rasti prireikė kelių minučių. Ministras pirmininkas jau pakeliui į oro uostą Otavoje, ir mes netrukus perspėsime JAV prezidentą.
— Ne, atleiskite, — atšovė Holusas. Jo akių stiebeliai nužvelgė visą aštuonkampį vestibiulį su visais susibūrusiais jame žmonėmis, po to vėl nukrypo į federalinius agentus. — Čia atvykau vykdyti paleontologinių tyrimų. Žinoma, su malonumu pasisveikinsiu su jūsų ministru pirmininku, jei jis panorės čia užsukti, tačiau vienintelė priežastis, dėl kurios atskleidžiau savo atvykimą, yra ta, kad galėčiau pasikalbėti su daktaru Džerichu.
Viena savo rankų jis parodė į mane, ir videografas atsisuko tai nufilmuoti. Turiu prisipažinti, jog pasijutau išdidžiai.
— Atleiskite, pone, — tarė kanadietis prancūzas KSŽT agentas, — tačiau mes privalome elgtis būtent šitaip.
— Jūs manęs nesiklausote, — atšovė Holusas. — Aš atsisakau vykti su jumis. Atvykau čia dirbti svarbų darbą ir noriu jį tęsti.
KSŽT agentai susižvalgė. Galiausiai prabilo juodaodis; jis kalbėjo su nežymiu Jamaikos akcentu.
— Klausykite, jūs privalote pasakyti: „Noriu susitikti su jūsų vadovu”. Jūs privalote norėti susitikti su valdžios atstovais.
— Kodėl? — paklausė Holusas.
Agentai vėl susižvalgė.
— Kodėl? — pakartojo baltaodis. — Todėl, kad taip elgiamasi.
Holusas įsistebeilijo į baltaodį.
— Manyčiau, kad čia aš esu labiau patyręs nei jūs, — tyliai tarė jis.
Baltaodis federalinis agentas išsitraukė mažą pistoletą.
— Aš iš tiesų privalau primygtinai pareikalauti, — pareiškė jis.
Dabar įsikišo „farai”.
— Privalome pamatyti jūsų dokumentus, — pareiškė kresnesnis policininkas.
Juodaodis KSŽT agentas pakluso; neįsivaizduoju, kaip turėtų atrodyti KSŽT pažymėjimas, tačiau policininkai, matyt, liko patenkinti ir pasitraukė.
— O dabar, — pareiškė juodaodis, — prašau vykti su mumis.
— Esu visiškai tikras, kad nepanaudosite savo ginklo, — atkirto Holusas, — tad, be abejonės, elgsiuosi taip, kaip nusprendžiau.
— Mes vykdome įsakymą, — pareiškė baltaodis agentas.
— Nė kiek neabejoju. Taip pat neabejoju, kad jūsų viršininkai supras, jog negalėjote įvykdyti įsakymo, — atšovė Holusas, parodydamas į videografą, kuris tarsi patrakęs keitė vaizdajuostės kasetę. — Įrašas parodys, kad jūs primygtinai reikalavote, aš atsisakiau, ir taip reikalas baigėsi.
— Negalima šitaip elgtis su svečiu, — suriko moteris iš minios.
Atrodo, jog ši nuostata buvo populiari: pasigirdo keli pritarimo balsai.
— Mes stengiamės apsaugoti ateivį, — teisinosi baltaodis KSŽT agentas.
— Nė velnio, — paprieštaravo vienas muziejaus lankytojas. — Mačiau „X failus Jei dabar su juo iš čia išeisite, nė vienas eilinis žmogus jo daugiau nebepamatys.
— Palikite jį ramybėje! — pridūrė pagyvenęs žmogus, kalbantis su europietišku akcentu.
Agentai pažvelgė į videografą, o juodaodis parodė baltaodžiui stebėjimo kamerą. Be jokios abejonės, jie norėjo, kad visa tai nebūtų įrašinėjama.
— Prašau būti mandagiems, — perspėjo Holusas, — vis tiek nebus jūsų viršus.
— Tačiau, na, žinoma, jūs neprieštarausite, kad būtų stebėtojas? — paklausė juodaodis agentas. — Kuris pasirūpintų, jog jums nenutiktų nieko bloga?
— Dėl to nė kiek nesibaiminu, — atšovė Holusas.
Čia įsikišo Kristina.
— Aš esu muziejaus direktorių tarybos narė ir prezidentė, — pareiškė ji KSŽT agentams. Po to ji atsisuko į Holusą. — Esu tikra, jog suprantate, kad norėtume užfiksuoti jūsų apsilankymą, įtraukti jį į mūsų kroniką. Jei neprieštarautumėte, mes norėtume, kad jus ir daktarą Džerichą lydėtų bent jau operatorius.
Vyrukas iš „CITY-TV” puolė į priekį; buvo akivaizdu, kad jis mielai imtųsi šio darbo.
— Tačiau aš prieštarauju, — atkirto Holusas. — Daktare Dorati, mano pasaulyje nuolatos stebi tik nusikaltėlius; ar sutiktumėte, kad kas nors ištisą dieną stebėtų, kaip jūs dirbate?
— Na, aš… — pradėjo Kristina.
— Taigi ir aš nesutinku, — pertraukė ją Holusas. — Esu dėkingas už jūsų svetingumą, tačiau jūs, — jis parodė į videografą. — Jūs esate žiniasklaidos atstovas; leiskite man padaryti pareiškimą. — Holusas palaukė, kol Kanados indėnas nustatė savo kamerą. — Noriu nevaržomas susipažinti su išsamia fosilijų kolekcija, — garsiai pareiškė Holusas. — Mainais pasidalysiu informacija, kurią sukaupė mano gentainiai, kai manysiu, kad atėjo tinkamas metas tai padaryti. Jei yra kitas muziejus, galintis man pasiūlyti tai, ko ieškau, mielai pasirodysiu ten. Tiesiog…
— Ne, — įsikišo Kristina, puldama į priekį. — Ne, to daryti nereikės. Žinoma, kad mes bendradarbiausime, kiek pajėgsime.
Holusas nusuko savo akių stiebelius nuo kameros.
— Vadinasi, galiu vykdyti savo tyrimus priimtinomis man sąlygomis?
— Taip, — atsakė Kristina. — Galite daryti, ką tik norite.
— Kanados vyriausybė vis tiek reikalaus… — pradėjo baltaodis KSŽT agentas.
— Lengviausiai galiu nuvykti į JAV, — atšovė Holusas, — arba į Europą ar Kinij ą, arba..
— Leiskite jam daryti tai, ką nori! — sušuko vidutinio amžiaus muziejaus lankytojas.
— Nenoriu gąsdinti, — tarė Holusas, pažvelgdamas iš pradžių į vieną federalinį agentą, po to į kitą, — tačiau visiškai nesiruošiu būti įžymybe ar sutikti, kad dokumentalistai arba saugumiečiai įspraustų mane į siaurus rėmus.