Anksčiau daug keliaudavau — į kasinėjimus, konferencijas. Rikis buvo prie mano kelionių pripratęs.
— Kada grįši? — paklausė vaikas ir nekaltu tarsi cherubino veidu pridūrė: — Ar man ką nors parveši?
Trumpam užsimerkiau. Skrandį tampė spazmai.
— Aš, a, negrįšiu, — tyliai atsakiau.
Rikis kurį laiką tylėjo, gromuluodamas mano žodžius.
— Nori pasakyti… nori pasakyti, kad išvyksti mirti?
— Man taip gaila, — atsakiau, — labai gaila, kad palieku tave.
— Nenoriu, kad mirtum.
— Aš taip pat, tačiau… tačiau kartais negalime rinktis.
— Ar aš… aš noriu keliauti kartu.
Liūdnai nusišypsojau.
— Negali, Riki. Privalai likti čia ir lankyti mokyklą. Turi likti čia ir padėti mamytei.
— Tačiau…
Laukiau, kol Rikis išsakys prieštaravimą iki galo. Bet jis to nepadarė. Tiesiog pasakė:
— Neišvyk, tėti.
Tačiau aš vienaip ar kitaip jį paliksiu. Ar šį mėnesį, iškeliaudamas Holuso erdvėlaiviu, ar po poros mėnesių, gulėdamas ligoninės lovoje su vamzdeliais rankoje, nosyje, delne, tyliai pypsinčiais EKG monitoriais, bėgiojančiomis ten ir atgal seselėmis bei gydytojais. Vienaip ar kitaip aš turėjau iškeliauti. Negalėjau rinktis, bet galėjau nuspręsti kada ir kaip.
— Nieko man nėra sunkiau, — pasakiau, — kaip išvykti.
Nebuvo prasmės aiškinti Rikiui, kad noriu, jog jis mane prisimintų štai tokį, nors iš tiesų norėjau, kad prisimintų tą, kuris buvau prieš metus, septyniasdešimčia svarų sunkesnis ir beveik visais plaukais ant galvos. Tačiau vis tiek dabar atrodžiau geriau, nei atrodysiu netrukus.
— Tai neišvyk, tėti.
— Man labai gaila, šaunuoli. Tikrai.
Rikis, kaip ir bet kuris kitas jo amžiaus vaikas, moka išprašyti ir prisigerinti, kad galėtų neiti miegoti, gautų pageidaujamą žaislą ar saldainių. Bet atrodo, jog jis suprato, kad meilikavimas čia nepadės, ir dėl to šis šešerių metų išminčius man buvo dar mielesnis.
— Myliu tave tėti, — pasakė jis.
Pamačiau, kaip vaiko akyse tvenkiasi ašaros.
Pasilenkiau, iškėliau Rikį iš kėdės, priglaudžiau prie krūtinės ir apkabinau.
— Aš taip pat tave myliu, sūnau.
Holuso erdvėlaivis „Merelkas” buvo visiškai nepanašus į tą, kokį aš įsivaizdavau. Įpratau prie kino filmų erdvėlaivių su įvairiausiomis korpuso puošmenomis. Tačiau šio laivo paviršius buvo visiškai lygus. Jį sudarė stačiakampis kubas viename gale ir statmenas diskas kitame, sujungti dviem ilgais vamzdiniais statramsčiais. Visas erdvėlaivis buvo nudažytas švelnia žalia spalva. Negalėjau atskirti, kuris galas yra priekis. Tiesą sakant, buvo neįmanoma įvertinti laivo dydį; nemačiau elementų, kuriuos galėčiau atpažinti — net langų. Laivas galėjo būti vos kelių metrų arba kelių kilometrų ilgio.
— Kokio dydžio šis erdvėlaivis? — paklausiau greta manęs besvorėje erdvėje sklandančios Holuso.
— Maždaug kilometro ilgio, — atsakė ji. — Kubo formos dalis yra varantysis modulis; statramsčiuose įsikūrusi įgula — viename forhilnorai, kitame rydai. O diskas gale yra bendro naudojimo patalpos.
— Dar kartą dėkoju, kad mane pasiėmėte.
Iš susijaudinimo man virpėjo rankos. Devintajame dešimtmetyje buvo užsiminta, jog kada nors į Marsą bus pasiųstas paleontologas, ir aš svajojau, kad ši laimė nusišypsos man. Tačiau, žinoma, jie norės paimti bestuburių specialistą; niekas rimtai netikėjo, jog stuburiniai kada nors būtų gyvenę Raudonojoje planetoje. Jei, kaip teigė Holusas, Marse kada nors ir buvo ekosistema, ji tikriausiai egzistavo kelis šimtus milijonų metų ir išnyko, kai per daug atmosferos ištekėjo į kosminę erdvę.
Tačiau yra grupė, pasivadinusi „Svajonių įgyvendinimo fondu”, kuri stengiasi patenkinti paskutinius mirtinai sergančių vaikų pageidavimus; nežinau, ar yra panaši grupė, besirūpinanti mirtinai sergančiais suaugusiaisiais, ir, atvirai sakant, nežinau, ko būčiau pageidavęs, jei man būtų suteikta tokia galimybė. Bet tokia kelionė tiktų. Tikrai!
Ekrane erdvėlaivis vis didėjo. Holusas paaiškino, jog laivas daugiau nei metus buvo kažkaip užmaskuotas, kad stebėtojai Žemėje jo nepamatytų, tačiau dabar nebuvo reikalo erdvėlaivį slėpti.
Norėjau, jog būtų iliuminatoriai — ir čia, kosminiame kelte, ir „Merelke”. Bet jų nebuvo nė viename; abiejų aparatų korpusai buvo vientisi. Išorės vaizdai buvo perduodami į sienos dydžio ekranus. Prisiartinęs prie ekrano, nepastebėjau jokių taškų, skenavimo eilučių ar mirgėjimo. Ekranai buvo tarsi tikri stiklo iliuminatoriai — tiesą sakant, daugeliu požiūrių jie buvo pranašesni. Nuo ekranų paviršiaus nebuvo jokių atspindžių, ir, žinoma, juose buvo galima priartinti objektą, parodyti kitos kameros vaizdą ar pateikti bet kurią pageidaujamą informaciją. Galbūt kartais imitacija yra geriau už tikrą dalyką.
Vis artinomės prie pagrindinio erdvėlaivio. Galiausiai pajėgiau kažką įžiūrėti žaliame erdvėlaivio korpuse — kažkokį geltoną užrašą. Jį sudarė dvi eilutės: viena buvo geometrinių figūrų — trikampių, kvadratų ir apskritimų su juos supančiais taškais — sistema, o kita — truputį panašūs į arabiškus rašmenis išraitymai. Panašius į pirmosios eilutės ženklus buvau matęs ant Holuso holoforminio projektoriaus, tad spėjau, jog tai forhilnorų raštas; antroje eilutėje tikriausiai buvo rydų rašmenys.
— Kas ten parašyta? — paklausiau.
— „Šia puse į viršų”, — atsakė Holusas.
Išsižiojęs pažvelgiau į ją.
— Atleiskite, — atsiprašė ji. — Tai nedidelis pokštas. Ten parašytas laivo pavadinimas.
— Ak, — tariau, — „Merelkas”, tiesa? Ką tai reiškia?
— „Kerštinga masinio naikinimo pabaisa”, — atsakė Holusas.
Sunkiai nurijau seiles. Manau, jog slapta tikėjausi išgirsti:
„Valgių knyga”. Tačiau netrukus Holuso akių stiebeliai suvilnijo iš juoko.
— Atleiskite, — pakartojo ji. — Negalėjau atsispirti. Iš tiesų tai reiškia „Žvaigždžių keliautojas”.
— Truputį nuobodokas, — pasakiau, vildamasis, kad mano žodžiai jos neįžeis.
Holuso akių stiebeliai maksimaliai nutolo vienas nuo kito.
— Tokį pavadinimą nusprendė duoti komitetas.
Nusišypsojau. Kaip ir mūsų „Atradimų galerijos” pavadinimą. Vėl pažvelgiau į erdvėlaivį. Kol mano dėmesys buvo nukreiptas kitur, laivo šone atsivėrė anga; nežinojau, ar ją dengiantis skydas buvo pakeltas į viršų, ar atstumas į šoną. Anga buvo apšviesta gelsvai baltos šviesos, ir joje pamačiau dar tris pleišto formos nusileidimo laivus.
Mūsų kosminis keltas vis labiau artėjo.
— O kur žvaigždės? — paklausiau.
Holusas klausiamai pažvelgė į mane.
— Tikėjausi kosmose išvysti žvaigždes.
— Ak, — suprato ji. — Saulės ir Žemės švytėjimas jas užgožia.
— Holusas dainingai ištarė kelis žodžius savo kalba, ir sieniniame ekrane pasirodė žvaigždės. — Kompiuteris dabar padidino kiekvienos žvaigždės tariamą ryškumą, kad jos taptų matomos. — Kaire ranka ji parodė į vieną sritį. — Ar matote šį zigzagą? Tai Kasiopėja. Centrinės žvaigždės apačioje yra Miu ir Eta Kasiopėjos, dvi žvaigždės, kurias aplankiau prieš atvykdama čia. — Kompiuteris kaipmat nubrėžė apskritimus apie nurodytas žvaigždes. — Matote šią žemiau jų esančią dėmę? — Klusniai atsirado dar vienas apskritimas. — Tai Andromedos galaktika.
— Labai gražu, — žavėjausi.
Tačiau netrukus „Merelkas” užėmė visą matymo lauką. Matyt, viskas čia buvo automatizuota; nuo tos akimirkos, kai įlipome į kosminį keltą, Holusas nieko neveikė, tik retkarčiais dainingai ištardavo kokią nors komandą.