Tačiau kur nubrėžti takoskyrą? Kažkas juk nustatė šios visatos pagrindinius parametrus.
Kažkas per 375 milijonus metų, du milijonus kartų ilgesnį laiko tarpsnį nei pora šimtmečių, kuriuos protingos rasės pajėgios išlikti kūniškoje būsenoje, buvo įsikišęs bent trijuose pasauliuose.
Ir kažkas išgelbėjo Žemę, Delta Pavonis II ir Beta Hydri III nuo milžiniškos žvaigždės sprogimo, per kelias akimirkas sugerdamas daugiau energijos, nei jos išskyrė visos galaktikos žvaigždės, paimtos kartu, ir tai darydamas nežuvo.
Kaip apibrėžti Dievą? Ar jis arba ji privalo būti visažinis? Visagalis? Kaip sako rydai, tai tėra abstrakcijos, todėl jos nepasiekiamos. Ar Dievas privalo būti apibrėžtas taip, kad atsidurtų už mokslo sferos?
Visada tikėjau, jog už mokslo sferos nieko nėra.
Ir dar tebetikiu.
Kur nubrėžti takoskyrą?
Štai čia. Man atsakymas buvo štai čia.
Kaip apibrėžti Dievą?
Maždaug taip. Dievas, kurį galėčiau suprasti, bent jau potencialiai, yra nepalyginamai įdomesnis ir aktualesnis nei tas, kuris nesileidžia suprantamas.
Sklendžiau priešais vieną sieninių ekranų, man iš kairės slinko Holusas, šalia jos dar šeši forhilnorai, o iš dešinės — virtinė rydų, ir mes visi dairėmės, ieškodami jo, būtybės. Paaiškėjo, kad mūsų ieškomoji būtybė yra 1,5 milijardo kilometrų pločio — maždaug Jupiterio orbitos skersmens dydžio. Ir ji buvo tokia juoda, kad, kaip man sakė, „Merelko” fakelas, kuris du šimtmečius buvo į ją atsuktas, pradėjus stabdyti, visiškai nuo jos neatsispindėjo.
Esybė tebebuvo uždengusi Betelgeizę — tiksliau, tai, kas iš jo liko — kol mes visiškai prie jos nepriartėjome. Tada esybė nusirito į šalį, jos šešios galūnės sukosi tarsi rato stipinai, atidengdama susiformavusi užjos didžiulį rausvą ūką su mažyčiu pulsaru, Betelgeizės lavonu, centre.
Tačiau tai buvo vienintelis, bent jau kiek aš mačiau, patvirtinimo, kad mus pastebėjo, ženklas. Ir vėl man norėjosi, kad erdvėlaivyje būtų tikri iliuminatoriai: jei esybė pastebėtų mus mojuojant rankomis, galbūt ji kaip nors į tai reaguotų, pavyzdžiui, lėtai, didingu lanku pajudintų vieną iš milžiniškų obsidiano lukštų.
Dėl to, kas vyko, buvo galima išeiti iš proto: štai aš visiškai arti to, kas gali būti Dievas, o jis, atrodo, nekreipia į mane dėmesio kaip ir tada, kai mano plaučiuose pradėjo formuotis augliai. Kartą bandžiau kalbėtis su Dievu, tačiau neišgirdau jokio atsakymo, bet dabar, po velnių, bent jau iš mandagumo jis privalėjo atsakyti; mes įveikėme didesnį kelią, nei prieš tai yra nukeliavęs bet kuris žmogus, forhilnoras ar rydas.
Tačiau esybė nė nebandė su mumis bendrauti — bent jau aš ar Žu, mano senasis bendrakeleivis kinas, ar šizofrenikė Keiser, ar net sidabranugarė gorila Hunas nepastebėjome jokio ženklo. Atrodo, jog ir forhilnorams nepavyko su ja užmegzti ryšio.
Tačiau rydai…
Rydai su jų radikaliai skirtingais protais, kitaip matantys, kitaip mąstantys…
Ir tvirtai tikintys…
Rydai akivaizdžiai telepatiškai bendravo su būtybe. Jie daugybę metų bandė pasikalbėti su Dievu, ir atrodo, jog Dievas dabar kalbėjosi su jais taip, kad tik rydai galėjo tai suprasti. Rydai nepajėgė žodžiais išreikšti to, kas jiems buvo sakoma, lygiai kaip ir negalėjo suprantamai paaiškinti jų suvokiamą gyvenimo prasmę, kuri rydams teikė ramybę, tačiau jie kažką pradėjo konstruoti savo centrifūgoje.
Dar rydams neužbaigus savo darbo, „Merelko” gydytoja forhilnorė Lablok pagal bendruosius sandaros principus atspėjo, kas tai yra: didelė dirbtinė gimda.
Rydai paėmė vyriausios savo kontingento narės, vardu K’t’ben, ir seniausio forhilnoro, inžinieriaus, vardu Gydąs, genetinius pavyzdžius, tačiau…
Ne, mano pavyzdžių nepaėmė, nors norėjau, kad paimtų; tada viskas būtų užbaigta.
Jie paėmė Žu, senojo kinų ryžių augintojo, genetinius pavyzdžius.
Žmonės turi keturiasdešimt šešias chromosomas.
Forhilnorai turi trisdešimt dvi chromosomas.
Rydai turi penkiasdešimt keturias chromosomas… bet nemoka jų suskaičiuoti.
Rydai paėmė forhilnorų ląstelę ir iš branduolio išsiurbė visas DNR. Tada jie atsargiai įterpė į šią ląstelę diploidinius Gydo, K’t’beno ir Žu chromosomų, kurios buvo pasidalijusios tiek daug kartų, kad beveik neliko jų telomerų, rinkinius. Ir šią ląstelę su 132 trijų skirtingų rasių chromosomomis atsargiai įterpė į dirbtinę gimdą, kur ji plūduriavo skystyje, turinčiame purino ir pirimidino šarmų.
Ir tada įvyko stulbinantis dalykas, privertęs mano širdį suspurdėti, o Holuso akių stiebelius maksimaliai atitolti vienas nuo kito. Pasirodė ryškios šviesos blyksnis; „Merelko” davikliai užfiksavo, kad dalelių pluoštas išlėkė tiksliai iš juodos būtybės centro ir perskrodė dirbtinę gimdą.
Atlikus skenavimą didinančiu skeneriu, buvo pastebėta stulbinanti sąveika.
Atrodė, jog chromosomos iš trijų pasaulių ieško viena kitos ir jungiasi į ilgesnes gijas. Kai kurias grandines sudarė dvi susijungusios forhilnorų chromosomos ir rydų chromosoma gale; Holusas pasakojo apie analogišką Dauno sindromui sutrikimą, kai neturinčios telomerų chromosomos susijungia galais. Šis įgimtas gebėjimas atrodė bevertis, net pragaištingas, tačiau dabar…
Kitas grandines sudarė žmogaus chromosomos, įsiterpusios tarp forhilnorų ir rydų. Dar kitose žmogaus chromosomos buvo abiejuose rydų chromosomos galuose. Kelios grandinės buvo sudarytos tik iš dviejų chromosomų; dažniausiai žmogaus ir forhilnoro. O šešios rydų chromosomos išliko nepakitusios.
Dabar buvo aišku, kad DNR gijos chromosomoms suteikė daugiau — kur kas daugiau — galimybių nei paprasčiausiai žūti ar suformuoti auglius, pašalinus telomerus. Tiesą sakant, chromosomos be telomerų buvo pasirengusios žengti seniai lauktą kitą žingsnį. Ir dabar, kai daugelio pasaulių protingos gyvybės formos pagaliau, truputį pabaksnojus, pradėjo egzistuoti vienu metu, šios chromosomos galėjo jį žengti.
Dabar supratau, kodėl egzistuoja vėžys — kodėl Dievui reikėjo ląstelių, galinčių dalytis net tada, kai išsieikvoja jų telomerai. Augliai pavienėse gyvybės formose tebuvo nevykęs pašalinis poveikis; kaip sakė T’kna: „Tariamai nepageidaujamas konkretus tikrovės realizavimas, įskaitant vėžį, savyje taip pat privalo turėti kažką labai pageidaujamą.” O šis labai pageidaujamas dalykas yra toks: gebėjimas sujungti chromosomas bei rūšis, surišti gyvybės formas — biocheminės galimybės sukurti kažką nauja, kažką daugiau.
Jungtines chromosomas pavadinau supersomomis.
Šios chromosomos elgėsi taip pat kaip ir įprastos: jos reprodukavosi, per visą savo ilgį persiskirdamos į dvi dalis, ir iš maitinimo mišinio ėmė atitinkamus šarmus — citozino molekulė poravosi su kiekviena guanino molekule, o timinas su adeninu — kad pripildytų dabar jau nesamas puses.
Kai supersomos reprodukavosi pirmą kartą, atsitiko nuostabus dalykas: jos sutrumpėjo. Kopijavimo proceso metu išnyko didelės nereikalingos DNR dalys. Nors supersomose buvo trigubai daugiau aktyvių DNR nei įprastose chromosomose, naujai atsiradusios grandinės buvo kur kad kompaktiškesnės. Supersomos neperžengė teorinio biologinių ląstelių dydžio ribų; jos netgi pajėgė mažesnėje erdvėje sutalpinti daugiau informacijos.
Ir, žinoma, supersomoms reprodukuojantis, jas turinti ląstelė dalydavosi, sukurdama dvi dukterines ląsteles.