O šios ląstelės vėl dalydavosi.
Ir taip toliau.
Iki kambro laikotarpio vidurio gyvybės raidą labai varžė tai, kad apvaisintos ląstelės negalėjo dalytis daugiau nei dešimt kartų, todėl atsirandantys organizmai negalėjo būti sudėtingi.
Tada įvyko kambro sprogimas, ir gyvybė staiga tapo įmantresnė.
Tačiau vis tiek buvo ribos. Vaisius galėjo augti tik iki tam tikro dydžio — ir žmonių, ir rydų, ir forhilnorų kūdikiai svėrė maždaug penkis kilogramus. Didesniems kūdikiams būtų prireikę neįmanomai plačių gimdymo kanalų; taip, jei nuo gimimo kūnai būtų didesni, juose tilptų didesnės smegenys, bet didžioji papildomų smegenų masės dalis būtų skirta kontroliuoti didesnį kūną. Galbūt, tik galbūt, banginis yra toks pat protingas kaip žmogus — tačiau ne protingesnis. Matyt, gyvybė buvo pasiekusi optimalų sudėtingumo lygį.
Tačiau turintis supersomų embrionas be paliovos didėjo dirbtinėje gimdoje. Tikėjomės, jog kažkuriuo metu jis pats nustos augęs: na, forhilnoras su dvigubo ilgio chromosoma gali gyventi; žmogaus kūdikis su trimis dvidešimt vienos grandinės chromosomomis taip pat kurį laiką išlieka gyvas. Bet šis derinys, šis pašėlęs genetinis mišinys, šis kratinys aiškiai peržengė visas įmanomas ribas. Prasidėjus nėštumui — ar tai būtų rydai, ar forhilnorai, ar žmonės — anksti įvyksta persileidimas, jei embriono vystymasis sutrinka, paprastai motinai net nespėjus suvokti, jog pastojo.
Tačiau mūsų vaisius, šis neįsivaizduojamas trigubas hibridas, vystėsi toliau.
Atrodo, jog visose trijose rūšyse ontogenezė — vaisiaus vystymasis — kartoja filogenezę — to organizmo evoliucinę istoriją. Žmonių embrionams atsiranda ir vėliau išnyksta žiaunos, uodega bei kiti akivaizdūs evoliucinės praeities atgarsiai.
Šis vaisius taip pat vystėsi fazėmis, keisdamas savo morfologiją. Tai buvo neįtikėtina — tarsi stebėčiau kambro sprogimą, vykstantį tiesiai man prieš akis — buvo bandomi ir atmetami šimtai kūno sandaros variantų. Radialinė simetrija, ketursienė simetrija, dvišalė simetrija. Atsirasdavo kvėpuojamosios angos, žiaunos ir plaučiai, ir daugybė kitų dalykų, kurių nė vienas iš mūsų negalėjo atpažinti. Uodegos ir nežinomos ataugos, sudėtinės akys ir akių stiebeliai, sudalyti į segmentus ir susiliečiantys kūnai.
Niekam nėra pavykę ištirti, kas iš tiesų yra ontogenezė akivaizdžiai kartojanti filogenezę, tačiau iš tiesų tai nebuvo organizmo evoliucinės istorijos kartojimas — tai buvo aišku, nes formos nesutapo su rastomis fosilijose. Bet dabar jos tikslas tapo aiškus: DNR privalo būti užkoduota optimizavimo paprogramė, leidžianti išbandyti visus įmanomus variantus, prieš pasirenkant, kurį adaptacijų rinkinį išreikšti. Mes matėme ne tik Žemės, Beta Hydri ir Delta Pavonis sprendimus, bet ir visų trijų derinius.
Galiausiai, po keturių mėnesių, vaisiaus kūno sandara nusistovėjo, jo fundamentalioji architektūra skyrėsi nuo žmogaus, forhilnoro ar rydo. Vaisiaus kūną sudarė pasagos formos vamzdis, apjuostas audinio lanku, iš kurio kyšojo šešios galūnės. Pro skaidrų kūno audinį matėsi vidiniai griaučiai, tačiau jie buvo ne iš lygių kaulų, o supinto audinio gumulų.
Mes embrionui parinkome vardą. Pavadinome ją Vibadale — forhilnorų kalbos žodžiu „taika”.
Vibadalė — tai dar vienas vaikas, kurio aš nematysiu užaugant.
Tačiau buvau tikras, kad ją, kaip ir mano Rikį, įvaikins, ja rūpinsis ir maitins, jei ne „Merelko” įgula, tai išsidriekęs danguje didžiulis plaštakiškas juodulys.
Dievas buvo programuotojas.
Fizikos dėsniai ir pagrindinės konstantos buvojo pirminis kodas.
Visata buvo taikomoji programa, veikianti 13,9 milijardų metų ir atvedusi iki šios akimirkos.
Tai, kad gebėjimas įsikelti į kompiuterį atmesti biologiją, atsirado per anksti, buvo programavimo klaida, nenumatytas painumas. Tačiau galiausiai, atidžiai manipuliuodamas, programuotojas ištaisė klaidą.
O Vibadalė?
Vibadalė buvo išvestis. Viso to esmė.
Linkėjau jai sėkmės.
Tokia seka, evoliucijos variklis, buvo nuo senų senovės. Viena gyvybė baigiasi, kita prasideda.
Mane vėl užšaldė, ir mano kūno degeneracija vienuolika mėnesių buvo sustabdyta. Tačiau Vibadalės gestacija galiausiai baigėsi, Holusas vėl mane pažadino, ir mes abu žinojome, jog tai paskutinis kartas.
Rydai paskelbė, kad tai turi įvykti būtent šiandien; kūdikis jau buvo išsivystęs, ir jį reikėjo išimti iš dirbtinės gimdos.
— Tegul ji išreiškia geriausias mūsų visų savybes, — palinkėjo T’kna, rydas, su kuriuo pirmuoju per atstumą susipažinau prieš tuos prabėgusius mėnesius — ir šimtmečius.
Holusas susiūbavo savo kūnu.
— „A”, — ištarė viena jos burna, — „men”, — užbaigė kita.
Ilgą laiką praleidęs nejudėdamas, jaučiausi apsvaigęs, tačiau susižavėjęs stebėjau, kaip iš gimdos išima Vibadalę. Ji į visatą atėjo verkdama, lygiai kaip ir aš, ir kaip milijardai kitų, gimusių prieš mane.
Mudu su Holusu ištisas valandas žiūrėjome į ją, į tą keistą, įmantrią būtybę, kuri jau dabar buvo pusės mano ūgio.
— Įdomu, kiek ji gyvens, — kreipiausi į savo draugę forhilnorę; galbūt klausimas buvo ir keistas, tačiau aš labai dažnai galvodavau apie gyvenimo trukmę.
— „Kas” „žino”? — atsakė ji. — Tai, kad neturi telomerų, jai, matyt, nėra defektas. Jos ląstelės galėtų amžinai reprodukuotis ir…
Holusas nutilo.
— Ir taip bus, — truputį pasvarsčiusi užbaigė ji mintį. — Taip ir bus. Toji esybė, — Holusas mostelėjo į vieno sienos dydžio ekrano centre esantį juodulį, keliaujantį per kosminę erdvę, — išliko po paskutinio didžiojo susitraukimo ir po didžiojo sprogimo. Manau, jog Vibadalė išliks po kito sprogimo ir taps visatos Dievu.
Tai buvo sukrečianti mintis, nors galbūt Holusas buvo teisi. Tik aš negyvensiu tiek ilgai, kad tai sužinočiau. Vibadalė buvo už stiklinės pertvaros specialiai įrengtoje motinystės palatoje, kurioje tebuvo vienas apvalus lopšys. Pabarbenau į stiklą kaip mano planetoje yra darę milijonai tėvų. Pabarbenau ir pamojavau ranka.
Vibadalė sujudėjo ir pamojavo man savo kresna, putlia atauga. Galbūt dabartinis Dievas niekada nepripažino mano buvimo, — net kai atvykau visai prie pat jo, jis vis dar buvo man abejingas, — tačiau ši busimoji deivė mane pastebėjo, bent jau akimirką.
Ir tą akimirką nejutau jokio skausmo.
Bet netrukus agonija vėl sugrįžo; ji darėsi nuožmesnė, o mano jėgos vis seko.
Laiko liko nedaug.
Parašiau paskutinį ilgą laišką Rikiui, jei per stebuklą jis dar būtų gyvas. Holusas už mane persiuntė jį į Žemę; laiškas ten nukeliaus beveik po pusės tūkstantmečio. Papasakojau sūnui, ką čia mačiau, ir parašiau, jog labai jį myliu.
Tada paprašiau Holuso paskutinės paslaugos. Paprašiau tokio dalyko, kokio galima prašyti gero draugo. Paprašiau, kad ji padėtų mane išlaisvinti, padėtų man iškeliauti Anapilin. Iš Žemės be vaistų nuo vėžio ir nuskausminamųjų tablečių pasiėmiau tik kelis dalykus. Tarp jų — biochemijos vadovėlį, kuriame buvo pakankamai informacijos, kad „Merelko” gydytoja galėtų susintetinti tai, kas be skausmo ir greitai baigtų mano gyvenimą.
Holusas pati suleido injekciją ir atsisėdo šalia mano lovos, vienoje savo rankų laikydama mano išsekusį delną. Paskutinis dalykas, kurį pajutau, buvo jos pūslėtą pakavimo plėvelę primenanti oda.
Paprašiau Holusą užrašyti mano paskutinius žodžius ir perduoti juos į Žemę, kad Rikis, ar kas kitas, ten tebesantis, žinotų, ką pasakiau. Kaip jau svajojau anksčiau, galbūt Rikis, o gal kuris mano proproprovaikaitis, parašys knygą apie pirmąjį, man atrodo, labai žmogišką, ateivio iš kosmoso ir Žemės gyventojo kontaktą.