Nustebino mano paskutinės mintys.
— Žinote, — kreipiausi į Holusą, kurios akys siūbavo pirmyn bei atgal, — prisimenu, kada pirmą kartą susižavėjau fosilijomis.
Holusas klausėsi.
— Buvau paplūdimyje, — pasakojau, — žaidžiau su akmenėliais ir nustebau viename jų išvydęs įstrigusią suakmenėjusią kriauklę. Tada radau, ko net nenumaniau ieškąs.
Skausmas mažėjo; viskas traukėsi šalin. Suspaudžiau forhilnoro ranką.
— Manau, jog esu laimingas, — pasakiau, jausdamas, kaip mane apima ramybė. — Tai atsitiko antrą kartą.
