— Kodėl gi ne? — rimtai paklausė daktaras Saimenas.
— Klausykit, daktare,— pasakė Braunas, pakeldamas galvą ir mirksėdamas.— Ar gali žmogus nukirsti savo paties galvą? Nežinau.
O’Brajenas pajuto, kaip pamišęs pasaulis su trenksmu griūva. Bet daktaras vikriai prišoko ir atmetė šlapius, žilus plaukus.
— Taip, tai, be abejonės, Breinas,— ramiai pasakė kunigas.— Jo kairėj ausy buvo kaip tik šitas randelis.
Detektyvas, jau kurį laiką nenuleidęs nuo kunigo blizgančių akių, pravėrė keistai sukąstą burną ir piktai tarė:
— Atrodo, jūs daug apie jį žinote, tėve Braunai.
— Zinau,— paprastai atsakė tėvas Braunas.— Aš bendravau su juo jau keletą savaičių. Jis ketino prisijungti prie mūsų bažnyčios.
Valanteno akyse sužibo fanatiškos kibirkštėlės. Sugniaužęs kumščius jis prisiartino prie Brauno.
— O gal,— suriko jis pašaipiai,— gal jis dar ketino palikti visus savo pinigus jūsų bažnyčiai?
— Gal ir ketino,— vangiai atsakė Braunas.— Visai gali būti.
— Tokiu atveju,— sušuko Valantenas, piktai šypsodamasis,— jūs iš tiesų galit daug apie jį žinoti. Apie jo gyvenimą ir apie jo...
Vadas O'Brajenas suspaudė Valanteno ranką.
— Baikit tas šmeižikiškas nesąmones, Valantenai,— pasakė jis,— kitaip vėl gali būti paleistas į darbą kardas.
Bet Valantenas (kunigui nuo jo neatitraukus įdėmaus žvilgsnio) jau buvo atsipeikėjęs.
— Na,-pasakė jis trumpai,— žmonių asmeninė nuomonė gali palaukti. Jums, džentelmenai, tebegalioja pažadas neišeiti. Jus turi te patys paklusti ir priversti vienas kitą paklusti. Aivenas pasakys, jei norėsite ko daugiau sužinoti. Aš einu dirbti, raportuosiu vyresnybei. Ilgiau to slėpti nebegalima. Rašysiu kabinete, jei bus kokių naujienų.
— Ar dar yra kokių nors naujienų, Aivenai? — paklausė daktaras Saimenas, kai policijos viršininkas išžingsniavo iš kambario.
— Manau, kad tiktai vienas dalykas, sere,— atsakė Aivenas, suraukęs savo seną pilką veidą.— Bet savo ruožtu tai taip pat svarbu. Stai tas senis, kurį radot pievoje,— ir jis be jokios pagarbos parodė į didelį juodą lavoną su geltona galva.— Mes vis dėlto sužinojome, kas jis toks.
— Tikrai? — nustebęs sušuko daktaras.— Ir kas jis toks?
— Tai Arnoldas Bekeris,— pasakė detektyvo tarnas,— nors turėjo daugybę slapyvardžių. Tas sukčius visur klajojo, yra žinoma, kad buvęs ir Amerikoje. Stai ten Breinas ir bus su juo susidūręs. Mes beveik neturėjome su juo- reikalų, nes veikė daugiausia Vokietijoje. Žinoma, mes susisiekėme su vokiečių policija. Bet gana keista — mes turėjome daug reikalų su jo' broliu dvyniu Luisu Bekeriu. Tiesą sakant, kaip tik vakar radom reikalą nukirsti jam galvą. Taip, džentelmenai, tai negeras dalykas, bet kai pamačiau tą vyruką, gulintį pievoje, buvau laimingiausias. Jei nebūčiau matęs savo paties akimis, kaip Luisas Beke-ris buvo giljotinuotas, būčiau prisiekęs, kad tai Luisas Bekeris guli žolėje. Paskui, žinoma, prisiminiau jo brolį dvynį Vokietijoje, ir logiškai išplaukia...
Aivenas liovėsi aiškinęs dėl paprasčiausios priežasties: niekas jo nebesiklausė. Vadas ir daktaras spoksojo į tėvą Brauną, kuris buvo pašokęs ant kojų ir stipriai suspaudęs smilkinius kaip žmogus, kuris pajuto staigų ir siaubingą skausmą.
— Liaukitės, liaukitės, liaukitės kalbėję! — šaukė jis.— Nutilkit minutę, nes suvokiu tik pusę. Gal Dievas suteiks man jėgų? Gal mano protas pasistengs, ir aš suvoksiu viską? O dangau, padėk man. Man juk taip sekdavosi mąstyti: kažkada atpasakodavau bet kurį puslapį iš Tomo Akviniečio. Ar mano galva plyš, ar ji suvoks? Aš suvokiu pusę — suvokiu tik pusę...
Jis susiėmė galvą rankomis ir 'stovėjo nejudėdamas, kankinamas minčių ar maldos, tuo tarpu kiti trys tebespoksojo i šį paskutinį dienos stebuklą.
Kai tėvas Braunas atitraukė rankas nuo veido, jis buvo visai žvalus ir rimtas kaip vaikas. Jis giliai atsiduso ir tarė:
— Išsiaiškinkime ir baikime tai kuo greičiau. Stai greičiausias būdas atskleisti tiesą.
Jis pasisuko į daktarą.
— Daktare Saimenai,— tarė jis.— Jūs turite protingą galvą. Girdėjau,'kaip jūs šį rytą pateikėt penkis sunkiausius klausimus dėl žmogžudystės. Tad, jei dabar vėl pakartosi! klausimus, aš į juos atsakysiu.
Iš nuostabos ir abejonės Saimeno pensnė nukrito nuo nosies, bet jis atsiliepė iš karto.
— Taigi žinote, pirmasis klausimas toks: kodėl žmogus turėtų žudyti kitą žmogų didžiuliu kardu, kai gali nužudyti durklu?
— Durklu galvos nenukirsi,— ramiai atsakė Braunas,— o šiai žmogžudystei absoliučiai būtina buvo nukirsti galvą.
— Kodėl? — paklausė susidomėjęs O’Brajenas.
— Kitas klausimas,— tarė tėvas Braunas.
— Na, kodėl gi žmogus net nesuriko? — paklausė daktaras.— Kardai soduose be abejonės, neįprastas dalykas.
— Sakelės,— liūdnai pasakė kunigas ir pasisuko j langą, kuris buvo mirties scenos liudininkas.— Niekas nepagalvojo apie šakeles. Ko gi joms gulėti ant tos pievos (pažiūrėkite į ją) taip toli nuo bet kurio medžio? Jos ne nulaužtos, bet nukirstos. Žudikas rodė savo priešui tam tikrus triukus, kaip moka kardu perkirsti šakelę ore ar panašiai. Paskui, kai priešas pasilenkė pasižiūrėti rezultato, čiakšt — ir galva nulėkė.
— Na,— pasakė daktaras,— tai atrodo gana įtikinamai. Bet kiti du mano klausimai bet ką suglumins.
Kunigas tebestovėjo, kritiškai.žiūrėdamas pro langą, ir laukė.
— Jūs žinote, kad visas sodas buvo tiesiog hermetiškai uždarytas kaip nepraleidžiantis oro kambarys,— tarė daktaras.— Tad kaip nepažįstamasis pateko į sodą?
Neatsigręžęs mažasis kunigas atsakė:
— Sode niekad nė nebuvo jokio nepažįstamojo.
Stojo tyla. Paskui staiga įtampą nutraukė beveik vaikiškas kikenimas Aivenas atvirai nusišaipė iš Brauno pastabos absurdiškumo.
— 0,— sušuko jis.— Vadinasi, mes neatvilkom didžiulio stambaus lavono vakar vakare ir nepaguldėm ant sofos? Ir jis neatėjo į sodą?
— Neatėjo j sodą? — pakartojo Braunas susimąsčiusiai.— Ne, ne visiškai.
— Po velnių!—sušuko Saimenas.— Žmogus arba ateina j sodą, arba ne!
— Nebūtinai,— pasakė kunigas su šypsenėle.— Koks kitas klausimas. daktare?
— Jūs tikriausiai ligonis! — sušuko daktaras Saimenas.— Bet štai ir paskutinis klausimas, jei norite. Kaip Breinas išėjo iš sodo?
' — Jis neišėjo iš sodo,— pasakė kunigas, tebežiūrėdamas pro langą.
— Neišėjo iš sodo? — užsidegė pykčiu Saimenas.
— Ne visiškai,— atsakė tėvas Braunas.
Saimenas įsiutęs drebėjo: tai buvo nelogiška.
— Žmogus išeina iš sodo arba neišeina,— sušuko jis.
— Ne visuomet,— tarė tėvas Braunas.
Daktaras Saimenas nekantriai pašoko ant kojų.
— Aš neturiu laiko tokioms beprasmiškoms kalboms,— sušuko jis piktai.— Jei negalite suprasti žmogaus buvimo vienoje sienos pusėje arba kitoje, aš toliau jūsų nevarginsiu.
— Daktare,— tarė kunigas labai ramiai.— Mes visuomet labai maloniai sutarėm. O jei, taip, tai senos draugystės vardan imkite ir pateikite man penktąjį klausimą.
Nekantrusis Saimenas atsisėdo į kėdę prie durų ir trumpai tarė:
— Galva nuo pečių nukirsta labai keistai. Atrodo, kad tai padaryta po mirties.
— Taip,— nejudėdamas atsakė kunigas.— Tai buvo padaryta specialiai, kad jūs apsiriktumėte. Taip ir atsitiko. Tai buvo padaryta, kad jūs neabejotumėte, jog galva priklausė tam kūnui.
O’Brajeno vaizduotėje iškilo pabaisos, kentaurai ir undinės — ištisas chaosas, kurį sukėlė tik nenatūrali žmogaus fantazija. Balsas, senesnis negu jo protėvių, tarsi šnibždėjo jam į ausį: „Saugokis siaubingo sodo, kuriame auga medis, nokinąs dvigubą vaisių. Venk piktojo sodo, kur mirė žmogus su dviem galvomis".