321
— Pačią painiausią mįslę jūs laikėte pabaigai,— niūriai tarė Peinas.— Ką bendro su šita velniava gali turėti popiežė Joana?
— Nepamirškite ir 'knygos apie Islandiją,— patarė dvasininkas,— ir nežinia kokio Frydricho religiją. Belieka prisiminti, kas per žmogus buvo velionis lordas Darnvėjus.
— Ir viskas? — nesusigaudė Peinas.
— Jis buvo išsilavinęs, ekscentriškas ir turėjo humoro gyslelę, kiek žinau,— tęsė tėvas Braunas.— Kaip išsilavinęs žmogus, jis žinojo, kad popiežės Joanos niekada nebuvo. Kaip humorą mėgstantis aristokratas, jis galėjo sugalvoti pavadinimą „Islandijos gyvatės" ar kokį kitokį, apie tai, ko tikrovėje nėra. Įmanydamas atkurčiau ir trečią pavadinamą —„Frydricho Didžiojo religija", o jos taip pat nebuvo. Na argi jums neatrodo, kad tie pavadinimai surašyti ant nugarėlių knygų, kurios visai ne knygos, surikiuotų lentynose, kurios visai ne lentynos?
— Ak štai kas! — sušuko Peinas.— Dabar aš supratau. Tai buvo slapti laiptai...
— Kylantys aukštyn, ,į tamsų kambarį,, kurį parinko pats Vudas,— linktelėjo galva dvasininkas.— Deja, taip, ir tada viskas aišku. Be galo banalu ir kvaila; užvis kvailiausia, kad nesupratau to iš karto. Visi užkibome ant romantiškos senovės kabliuko— čia ir nykstančios aristokratų giminės, ir griūvančios pilys, tai kaipgi apsieiti be slaptų laiptų? Tai buvo' katalikų. kunigų slėptuvė; ir aš nusipelniau, kad mane ten patupdytų.
305
Iš rinkinio
„TĖVO BRAUNO PASLAPTIS"
TĖVO BRAUNO PASLAPTIS
Flambo — kadaise labiausiai išgarsėjęs nusikaltėlis Prancūzijoje, vėliau tapęs net privačiu detektyvu Anglijoj e, jau senokai nebesivertė nė viena iš tų dviejų profesijų. Kai kas sakydavo, kad nusikaltėlio praeitis trukdė jam būti griežtu detektyvu. Siaip ar taip, po romantiškų pabėgimų ir kitų nutrūktgalviškų nuotykių jis ramiai leido dienas, apsigyvenęs masinamai skambančioje vietoje: nuosavoje pilaitėj e kažkur Ispanijoj e. Toji pilis buvo masyvi, nors palyginti nedidelė, o rudame 'kalno šlaite juodavo įspūdingas vynuogyno kvadratas, žaliavo lysvių dryžiai. Flambo per visą audringą praeitį išsaugojo savybę, būdingą daugumai romanų ir visai nepažįstamą, pavyzdžiui, daugumai amerikiečių — sugebėjimą atsipalaiduoti. Šitaip dažnas didžiulio viešbučio savininkas svajoja tapti smulkiu fermeriu. Šitaip dažnas Prancūzijos provincijos krautuvininkas stabteli tą akimirką, kai galėtų tapti niekšingu milijonieriumi ir supirkti visą prekybos gatvę, ir paskiria savo gyvenimą namams bei domino. Flambo atsitiktinai susipažino su kilminga ispane, vos ne iš pirmo žvilgsnio įsimylėjo, vedė ją ir gyveno sau dvare Ispanijoje, gausindamas šeimą ir nejausdamas nė mažiausio noro vėl pasibastyti. Bet vieną rytą šeima atkreipė dėmesį, kad jis neįprastai susijaudinęs ir nenustygsta; išėjęs pasivaikščioti su berniukais, pralenkė juos, bėgdamas nuolaidžia nuokalne pasitikti kažkokio žmogaus, ateinančio per slėnį, nors tas žmogus dar buvo tik taškas, juoduojantis tolumoje.
Taškas palengva didėjo, beveik nekeisdamas formos, paprastai tariant, jis buvo vis toks pat juodas ir apvalus. Juodi dvasininko rūbai šituose kalnuose nebuvo retenybė, tačiau šitie, nors kasdieniški, bet ir beveik stilingi, rodė ateivį esant iš Britų salų. Jis artinosi, nešinas trumpu storu skėčiu su apvalia masyvia rankena, kurį išvydęs Flambo taip susigraudino, kad vos nepravirko; šitas skėtis buvo dalyvavęs daugelyje jų bendrų nuotykių prieš daugelį metų. Tėvo Brauno, Flambo bičiulio- iš Anglijos, čia seniai laukta, bet jis vis atidėliodavo kelionę. Draugai nuolat susirašinėjo, bet buvo nesimatę ne vienerius metus.
Neilgai trukus tėvą Brauną apsupo šeima, tokia gausi, tarsi būtų susirinkę viso kaimelio vaikai. Jį supažindino su medinėmis
paauksuotomis trijų karalių statulomis, atnešančiomis vaikams Kalėdų dovanas; mat Ispanijoje vaikais rūpinamasi ypatingai. Taip pat supažindino su šunimi1 ir kate, su tvartų gyventojais .. Supažindino dar ir su kaimynu. taipogi atsinešusiu i šitą slėnį tolimų kraštų rūbus ir manieras,
Tai buvo trečią viešnagės vakarą. Pilaitėje pasirodė išvaizdus svečias; ' pagarbių nusilenkimų šeimininkams jam galėjo pavydėti bet kuris Ispanijos grandas. Džentelmenas buvo aukštas, lieknas, žilas ir labai dailaus gymio, akinamai spindinčiais nagais, manketais ir sąsagomis. Tačiau prakauliame jo veide nebuvo nė šešėlio manieringo glebumo, mūsų šalies karikatūristų paprastai siejamo su ilgais manketais ir manikiūru.. Jis buvo stebėtinai žvalus ir energingas, o akys žvelgė atvirai ir smalsiai, nors tai nedažnai būna, sulaukus žilo plauko. Jau vien tai galėjo išduoti to vyriškio tautybę; kaip ir išlavintame balse girdimas sniaukroj imas ir pernelyg entuziastingas visų europietiškų daiktų priskyrimas klasikai. Taip, tai iš tiesų buvo- pats Grandisonas Ceisas iš Bostono, amerikietis keliautojas, besiilsintis po savo kelionių išsinuomotame gretimame dvare — panašioje pilaitėje ant panašaus kalno. Jis mėgavosi savo sena pilimi ir gerbė svetingą kaimyną kaip ir vietinę klasiką. Mat Flambo sugebėjo, kaip jau anksčiau minėjome, giliai įleisti šaknis; galejai pagalvoti, kad jis tarp savo vynuogynų ir figmedžių praleido- šimtmečius. Jis susigrąžino tikrąją Diuroko pavardę, nes „Flambo" arba „fakelas" buvo tik pseudonimas tokiam žmogui kaip jis nuleidus šalmo antveidį kovoje su visuomene. Jis dievino žmoną ir vaikus, niekados nenueidavo toliau nuo- namų negu reikia pamedžioji-mui. Išsibasčiusiam po pasaulį amerikiečiui jis atrodė įkūnijąs tą optimistiško respektabilumo ir saikingos prabangos kultą, kurį ganėtinai įžvalgus amerikietis taip vertino Viduržemio- pajūrio tautose. Iš vakarų atriedėjęs akmuo džiaugėsi, galėdamas akimirką priglusti prie šitos pietų uolos, taip vešliai apaugusios samanomis. Kadangi misteris Ceisas buvo- girdėjęs, apie tėvą Brauną. jis nežymiai pakeitė balsą, kaip kalbėdamas su įžymybe. Jam pabudo reporterio instinktas, taktiškas, bet nesutramdomas. Jeigu jis įsikirto į tėvą Brauną kaip žnyplės į dantį, tai buvo atlikta kuo mikliausiai ir neskausmingiausiai kaip tiktai sugeba Amerikos dantistai.
Jie sėdėjo išoriniame kiemelyje po gerokai atsikišusia stogo atbraila; šitaip dažniausiai įeinama į ispanų namus. Prietema virto sutema. Kadangi oras kalnuose atvėsta iškart po saulėlydžio, čia pat ant plokščių akmenų stovėjo krosnelė, žėrinti žarijų
akimis tartum supykęs gnomas ir marginanti raudonais atšvaitų ornamentais grindinį, tačiau neįstengianti net lyžtelti masyvios plikos raudonų plytų tvoros, kuri kilo. į tamsiai mėlyną naktį. Prieblandoje šmėžavo platūs Flambo- pečiai ir į lenktus kardus panašūs ūsai, kai jis atsistodavo prileisti tamsaus vyno iš didžiulės statinės ir išpilstyti svečiams. Prie krosnelės susigūžęs dvasininkas jo šešėlyje visiškai sumažėdavo. Svečias iš Amerikos buvo elegantiškai palinkęs į priekį, alkūne atsirėmęs į kelį: taisyklingų pruožų jo veidas buvo apšviestas, akyse spindėjo gerai išauklėto žmogaus susidomėjimas.
— Drįstu užtikrinti jus, sere,— kalbėjo jis,— kad jūsų meistriškumą išaiškinant Maiklo Munšaino, „žmogaus su dviem barzdomis", nužudymą mes laikome didžiausiu triumfu nusikaltimų mokslinio tyrimo istorijoje.
Tėvas Braunas neaiškiai kažką sumurmėjo; galėjo net pasigirsti, kad suvaitojo.