— Mes gerai žinome,— nesutrikdamas kalbėjo amerikietis,— tariamuosius Diupeno ir kitų pasiekimus, kaip ir Lekoko, Serloko Holmso, Niko Karterio bei kitų detektyvo profesijos literatūrinių personažų pergales. Tačiau daugeliu atvejų pastebėjome, kad jūsų metodas iš esmės skiriasi nuo kitų detektyvų analitikų — tiek pramanytų, tiek realių. Sere, kai kas netgi teigė, kad, galimas daiktas, dirbate be jokio metodo.
Tėvas Braunas tylėjo. paskui sukrutėjo, o gal tiesiog pasitraukė arčiau krosnelės ir padrikai atsakė:
— Atleiskite... Taip... Be metodo... Deja, ir be loginių konstrukcijų.
— Aš turiu galvoje griežtai apibrėžtą mokslinį metodą,—toliau kalbėjo klausinėtojas.— Edgaras Po brūkštelėjo- porą trumpučių esė, kuriuose dialogų forma išaiškino Diupeno metodą, geležinę jo logikos seką. Daktarui Votsonui teko girdėti Holmsą labai tiksliai apibūdinant savo metodą, paremtą detalių stebėjimu. Tuo tarpu jūs, tėve Braunai, iki šiol niekam neatskleidėte savo metodo. Man teko girdėti, kad atsisakėte skaityti paskaitų ciklą Jungtinėse Valstijose šia tema.
— Taip,— patvirtino dvasininkas, iš padilbų spoksodamas į krosnelę.— Atsisakiau.
— Jūsų atsisakymas sukėlė visokių kalbų,— tarė Ceisas.— Turiu pridurti, jog buvo ir tokių nuomonių, kad jūsų metodo negalima išdėstyti, nes jis išeina- už gamtos mokslo ribų. Tie žmonės tvirtina, jog jūsų paslapties negalima atskleisti, nes j i okul-tinė.
— Kokia? Kokia? — gana irzliai paklausė tėvas Braunas.
— Na, skirta siauram išrinktųjų ratui,— paaiškino pašnekovas.— Tenka pripažinti, kad amerikiečiai suko galvas dėl Gelapo nužudymo, dėl Šteino mirties ir dėl senuko Mertono nudaigojimo, ir dėl nesenos teisėjo Gvino tragedijos, ir dėl tų dviejų žmogžudysčių, kurias padarė Dalmonas, plačiai pagarsėjęs Valstijose. O jūs kiekvieną kartą atsirasdavote įvykių centre, papasakodavote kiekvienam, kaip tas nusikaltimas įvykdytas, bet niekam nepasakodavote, iš kur tai sužinojote. Nenuostabu, kad kai kas pamanė, jog viską žinote, taip sakant, užrištomis akimis. Karlota Braun-son iliustravo jūsų išaiškintais atvejais savo paskaitą apie mąstymo formas. O Indianopolio „Dvasinio regėjimo seserų draugija" ...
Tėvas Braunas tebespoksojo į krosnelę, paskui garsiai, bet tartum negalvodamas, kad kas nors gali išgirsti, tarė:
— Ak! Ir kam šito reikia?
— Net nežinau kaip jums padėti,— pajuokavo misteris Ceisas.—„Dvasinio regėjimo seserų draugija" sunkiai numaldoma. Man regis, vienintelis būdas visus nutildyti—atskleisti mums paslaptį,
Tėvas Braunas sunkiai atsiduso, .parėmė kaktą rankomis, lyg būtų pasidarę per sunku mąstyti. Paskui pakėlė galvą ir kimiai tarė:
— Tebūnie taip. Aš pasakysiu paslaptį.
Patamsėjusiomis akimis jis nužvelgė tamsėjantį kiemelį — nuo žėrinčių krosnelės akių iki nebylaus senovinės sienos ploto, viršum kurio vis ryškiau ir ryškiau žiebėsi aiškios pietų žvaigždės.
— Ta paslaptis...— prabilo jis ir užsikirto, tartum negalėdamas kalbėti. Paskui susikaupė ir tarė:
— Suprantate, visus tuos žmones nužudžiau aš.
— Ką? — Beveik pakuždomis išstenėjo pašnekovas spengiančioje tyloje.
— Suprantate, visus juos nužudžiau aš,— kantriai pakartojo tėvas Braunas.— Todėl ir žinodavau, kas ir kaip atsitiko.
Grandisonas Ceisas pakilo visu savo galingu stotu tarytum lėto sprogimo pamėtėtas iki lubų. Iš viršaus žvelgdamas į pašnekovą, jis .nepatikliai pakartojo klausimą.
— Aš labai kruopščiai suplanuodavau kiekvieną nusikaltimą,— kalbėjo tėvas Braunas.— Tiksliai apgalvodavau, kaip. tai galėtų būti padaryta, kokia turėtų būti būsena žmogaus, kad jis tai darytų. Ir kai įsitikindavau, kad jaučiuosi visiškai taip pat, kaip jautėsi žudikas, man tapdavo aišku, kas jis.
Ceisas trūksmingai atsikvėpė.
— Ne juokais mane išgąsdinote,— tarė jis.— Akimirką buvau bepatikįs, kad jūs iš tiesų žmogžudys. Mintyse jau mačiau didžiules mūsų laikraščių antraštes „Seklys su sutana — žudikas", „Šimtas tėvo Brauno aukų“. Ką gi, tai vykusi retorinė priemonė. Jūs norite pasakyti, kad kiekvieną kartą stengdavotės atkurti psichologiją...
Tėvas Braunas stipriai trenkė per krosnelę savo trumpa pypke, kurią, buvo bekemšąs; jo veidas persikreipė iš apmaudo, nors tai itin retai pasitaikydavo.
■— Ne, ne, ne! — pakartojo jis beveik tūžmiai.— Tai ne retorinė priemonė... Stai kas atsitinka, kai pabandai kalbėti apie sudėtingus dalykus. Kokia nauda iš žodžių... Vos pabandai prabilti apie tiesą kaip moralės kategoriją, žmonės būtinai pagalvos, kad kalbi metaforomis. Vienas žmogus — tikras, su dviem. kojom— kartą pasakė man: „Aš tikiu šventąja- dvasia tik dvasine prasme". Savaime suprantama, aš paklausiau jj: „Kokia gi kita prasme jūs galėtumėte ja tikėti?" O jis pagalvojo, jog aš norėjau pasakyti, kad netikėtų niekuo, išskyrus evoliuciją ar bendrą etinį jausmą, ar dar kažkokią nesąmonę... Dar kartą pakartosiu: aš mačiau, kaip aš pats, kaip mano „aš“ darė tuos nusikaltimus. Žinoma, aš nežudžiau žmonių fiziškai, bet juk ne tai svarbiausia. Fiziškai juos galėją. užmušti ir plyta, ir kokia nors mašina. Aš galvodavau ir galvodavau, kaip žmogus gali prieiti iki tokios būsenos, kol pajusdavau. kad ir pats esu tokioje būsenoje, betrūksta paskutinio stumtelėjimo imtis veiksmo. Man šitą, kaip religinio susikaupimo pratybas, kadaise pasiūlė draugas. Berods, aptiko tai popiežiaus Leono XIII, kurį visad didžiai gerbiau, raštuose.
— Turbūt jums teks dar daug ką man paaiškinti, kol suprasiu, apie ką kalbate,— netvirtai tarė amerikietis, tebespoksodamas į dvasininką lyg į laukinį žvėrį.— Detektologijos mokslas...
Tėvas Braunas nekantriai spragtelėjo pirštais.
— Stai! — sušuko jis,— štai kur mūsų keliai išsiskiria. Mokslas yra didis, kai jis mokslas; tai vienas didžiausių žodžių pasaulyje. Bet kokia prasmė jam. suteikiama šiandien — devyniais atvejais iš dešimties? Kai tvirtinama, kad detektologija — mokslas? Kriminologija — mokslas? Tarytum galima atsitraukti. nuo žmogaus ir tyrinėti jį lyg didžiulį vabzdį. Aiškinama, kad tai objektyvu, o aš manau, kad tai negyva ir nežmogiška.. Į žmogų žiūrima iš tolo tarsi į atkastą priešistorinę pabaisą, aptarinėjama „nusikaltėlio kaukolė1'1, ieškant kokio nors ypatingo auglio lyg rago ant raganosio snukio. Kai šitoks mokslininkas kalba apie tipą, jis visada galvoja ne apie save, o apie kaimyną, dažniausiai netur-tingesnį kaimyną. Aš neneigiu, kad objektyvizmas kartais gali praversti, bet vienu atžvilgiu jis diametraliai priešingas mokslui: jis verčia pamiršti net ir tai, ką žinome. Savo artimą imame laikyti svetimu, apsimetinėjame, kad žinomi dalykai mums nebesuprantami ir. slėpingi. Sitaip galima tvirtinti, kad žmogus turi straublį tarp akių ir kad įpuola į nesąmoningą būseną kas dvidešimt keturios valandos. Ir tai, ką jūs vadinate paslaptimi — diametraliai priešingas reiškinys. Aš bandau pradėti tirti žmogų ne iš šalies" o mėginu prasiskverbti ■ į žudiko vidų... Ar neatrodo tai. kur kas sunkiau? Stai aš to- žmogaus viduje. Aš visas viduje, aš judinu jo rankas, ir jo kojas lyg saviškes, mąstau jo mintimis, mėginu tramdyti jo aistras, kol visas pritvinkstu jo neapykanta, kol pradedu žiūrėti į ■ pasaulį krauju pritvinkusiomis jo akimis, temdomomis sukrėsto proto akidangčių, kol surandu, kaip ir jis, trumpiausią ir tiesiausią kelią į kraujo klaną. Kol aš pats tampu žmogžudžiu.
— O! — tarė misteris Ceisas ištįsusiu paniurusiu veidu.— Ir jūs tai vadinate religinio' mąstymo pratybomis?
— Taip,— atsakė tėvas Braunas,— tai ir vadinu religinio mąstymo pratybomis.— Kiek patylėjęs jis paaiškino: — Tai iš tikrųjų religijos dalykas ir geriau būčiau apie jį jums nepasakojęs. Bet juk negalėjau nepasakyti nieko, nes tada grįžęs namo, pasakotumėte tautiečiams, jog užsiiminėju būrimu ir telepatija. Aš prastai aiškinau, bet pasakiau tiesą. Žmogus niekados nebus geras, kol nesupras, koks jis blogas arba kokiu blogu gali tapti; kol nesuvoks, kokią teisę jis turi būti snobas, tyčiotis ir kalbėti apie „nusikaltėlius", tarsi jie būtų beždžionės miške už dešimties tūkstančių mylių; kol jam nepabos negarbingai apgaudinėti save patį, postringaujant apie „žemesnius tipus" ir „defektines kaukoles"; kol jis neišspaus iš savo sielos paskutinio fariziejų aliejaus lašo; kol tikėsis įvaryti nusikaltėlį į kampą ir užmesti ant p skrybėlę lyg ant vabalo.