Flambo priėjo arčiau, pripylė didelę taurę ispaniško vyno ir pastatė priešais bičiulį; tokią pat taurę jis jau buvo pastatęs amerikiečiui. Paskui pirmą kartą per vakarą. prabilo:
— Kiek žinau, tėvas Braunas atsivežė begalę naujų paslapčių. Mes jau kalbėjomės šiomis dienomis. Per tą laiką, kol nesimatėme, jam teko susidurti su įdomiais žmonėmis.
— Taip, aš šiek tiek girdėjau apie tas istorijas, bet neįminčiau jų,— susimąstęs ištarė Ceisas, pakeldamas taurę.— Būtų įdomu, jeigu pakomentuotumėte vieną kitą ... Ar iki šiol darbavotės tuo pačiu prasiskverbimo į nusikaltėlio sielą stiliumi?
Tėvas Braunas taip pat pakėlė taurę, mirguliuojančioje liepsnoje raudonas vynas pasidarė vaiskus tartum didingas kruvinai raudonas vitražas su kankinio atvaizdu. Raudona liepsna užbūrė jo akis, jis negalėjo atitraukti žvilgsnio', smingančio vis gilyn ir gilyn, tarytum toje taurėje raudona jūra būtų tyvuliavęs visų pasaulio žmonių kraujas, o jo siela plaukikė būtų paklusniai leidusis j iškreiptos vaizduotės košmarų tamsą, kur gelmėse tūno šiurpiausios pabaisos ir nebeatmenamų laikų dumblas. Sitoje taurėje tartum raudoname veidrodyje jis išvydo daug dalykų; pastarųjų dienų darbai praplaukė purpuriniais šešėliais; įvykiai, apie kuriuos papasakoti prašė greta sėdintys, pavirto akyse šokančiais simboliais; jo mintyse dar kartą praslinko visos istorijos, kurios čia surašytas. Ir štai švytintis vynas pavirto išplitusiu raudonu saulėlydžiu virš tamsiai raudonų smėlynų, kur stovėjo tamsios vyrų figūros; vienas buvo parkritęs, kitas bėgo prie jo. Stai tas saulėlydis pažiro, raudonais žibintais sužėrėjo sode ant medžių šakų, raudonais atšvaitais suraibuliavo tvenkinyje. Stai įvairių atspalvių šukės vėl susiliejo į didžiulę rožę iš raudono krištolo, nutvieskusią skaisčiai raudona šviesa visą pasaulį, išskyrus šešėlį nuo didingos vyriškio figūros, panašios į kokį senovės kunigą su mitra. Stai švytėjimas vėl išblėso, tik ugninė rusva barzda plaikstėsi vėjyje pilkoje pelkių nykumoje. Visi šie dalykai, kurie vėliau galbūt bus pamatyti kitu kampu ir kitiems atrodys kitaip, šią akimirką,. po- mesto iššūkio, ėmė telktis jo atmintyje ir formuotis į epizodus ir argumentus.
— Taigi,— prabilo jis, iš lėto keldamas taurę prie lūpų,— prisimenu kaip šiandien ...
TEISĖJO VEIDRODIS
Džeimsas Bagšo ir Vilfredas Anderhilis, seni draugai, labai mėgo vaikštinėti naktį, be galo šnekučiuodamiesi, lenkdami kampą po kampo tyliuose, tartum išmirusiuose didelio priemiesčio gatvių labirintuose. Pirmasis — augalotas, tamsiaplaukis, gero būdo vyriškis su juodų ūsiukų juostele — buvo profesionalus policijos detektyvas; kitas — aštrių bruožų, dirglios išvaizdos džentelmenas šviesiais plaukais — detektyvas mėgėjas. Net žymiausiais mokslo pasiekimais pagrįsto romano skaitytojai būtų sukrėsti, išgirdę tai, ką kalbėjo policininkas mėgėjui, kuris atidžiai 'klausėsi.
— Mūsų verslas, ko .gero, vienintelis,— sakė Bagšo,— kuriame profesionalas visad laikomas klystančiu. Juk niekas nerašo knygų apie kirpėjus, nemokančius kirpti, kuriems turi1 padėti klientas; arba apie vežiką, nesugebantį važnyčioti, kol keleivis neišaiškins jam arklio valdymo^ paslapčių. Anaiptol neketinu neigti, kad mes dažnai pratę eiti pramintu taku, kitaip sakant, dirbame neefektingai, vadovaudamiesi taisyklėmis. Bet rašytojai klysta, nes nesuteikia mums galimybės efektingai dirbti net vadovaujantis taisyklėmis.
—' Be abejonės,— pritarė Anderhilis.— Serlokas Holmsas pasakytų, kad vadovaujasi logikos taisyklėmis.
— Gal ir jo- būtų tiesa,— atsakė policininkas,— bet aš turėjau galvoje kolektyvines taisykles. Tai šiek tiek panašu į kariuomenės štabo darbą. Mes kaupiame informaciją.
— O argi detektyviniai apsakymai šitą neigia? — suabejojo draugas.
— Na gerai, panagrinėkime kaip pavyzdį bet kokį įsivaizduojamą nusikaltimą, kurį imasi tirti Serlokas Holmsas ir Lestreidas, detektyvas profesionalas. Tarkim, Serlokas Holmsas gali suprasti, jog žmogus, pereinantis gatvę, yra užsienietis, nes žengdamas nuo šaligatvio jis dairosi, ar neatvažiuoja transportas iš kairės, o ne iš dešinės. Neabejoju, kad Holmsas gali šitai suprasti. Ir esu beveik tikras, kad Lestreidui tai neateis į galvą.- Tačiau autoriai pamiršta tą faktą, kad nors policininkas galėjo nesuprasti, jis galėjo tai žinoti iš anksto. Lestreidas galėjo žinoti tą žmogų esant užsienietį, kadangi skyrius, kuriam jis priklauso, seka visus užsieniečius; kai kas sako, kad policija seka ir tėvynainius. Kaip policininkas aš didžiuojuosi, kad policija žino tiek daug; juk kiekvienas trokšta dirbti sąžiningai. Bet kaip pilietis aš retkarčiais suabejoju: ar ne per daug ji žino.
— Nejau iš tiesų viską žinote apie bet kurį praeivį bet kurioje gatvėje? — nepatikliai sušuko Anderhilis.— O jeigu štai iš šito namo išeitų žmogus — ar ką nors galėtumėte pasakyti apie jį?
— Galėčiau,— atsakė Bagšo,— jeigu išeitų pats savininkas. Sitą namą yra išsinuomojęs literatas, rumunų kilmės Britanijos pilietis, daugiausia laiko praleidžiantis Paryžiuje, bet dabar jis čia ryšium su kažkokia poetine savo pjese. Tai Osrikas Ormas, priskiriamas prie modernių poetų ir, manau, sunkiai įkandamas skaitytojui.
— Bet aš turėjau galvoje visus žmones, sutinkamus gatvėje,— paprieštaravo pašnekovas.— Kaip keistai, neįprastai, beveidiškai čia viskas atrodo: šitos aukštos, aklinos tvoros, šitie namai, skęs-Lainys uiužiuiiuuse soduose. Dievaži, jus negalite visų, jų pažinoti.
— Kai kuriuos pažįstu,— atsakė Bagšo.— Už šito aptvaro, pro kurį einame, yra parkas, priklausantis serui Hamfriui Gvinui, dažniausiai vadinamam teisėju Gvinu . Tai tas pats senas teisėjas, kuris sukėlė tokį triukšmą dėl šnipinėjimo karo metais. Gretimas namas priklauso turtingam cigarų pirkliui. Jis atvykęs iš Lotynų Amerikos, juodbruvis, ispaniško, temperamento, nors pavardė grynai angliška — BuJeris. O dar kitas namas už jo... pala, ar girdėjote triukšmą,?
— Kažką lyg ir girdėjau,— atsakė Anderhilis,— bet nenumanau, kas tai galėjo būti.
— O aš numanau, kas tai buvo,— atsakė 'detektyvas,— tai buvo du šūviai iš stambaus kalibro revolverio, o paskui pagalbos šauksmas. Ir visa tai pasigirdo sode už namo, priklausančio teisėjui Gvinui, tame rojuje, kur viešpatauja ramybė ir teisėtumas,
Jis akylai nužvelgė gatvę ir pridūrė:
— Vieninteliai vartai už pusmylio nuo- čia, kitoje namo- pusėje, Jeigt! ta tvora būtų šiek tiek žemesnė arba aš pats šiek tiek lengvesnis... bet teks bandyti,
— Stai ten ji lyg ir žemesnė,— parodė Anderhilis,— o už jos medis , kaip tik parankus įsitverti,
Jie pasileido bėgti patvoriu ir tikrai aptiko- vietą, kur tvora staigiai žemėjo, tarytum būtų pusiau susmegusi žemėn; o sodo medis, pražydęs ryškiausiais žiedais, tiesė iš tamsos savo šakas, paauksuotas vienišo gatvės žibinto. Bagšo įsitvėrė kreivos šakos ir perkėlė koją per pažemėjusią tvorą; po akimirkos abu jie stovėjo iki kelių apraizgyti patvorio žolių,