Teisėjo Gvino sodas naktį buvo gana neįprastas reginys, Didžiulis sodas driekėsi neužstatytame priemiesčio pakrašty, juos-damas aukštą tamsų pastatą gatvės gale, Namas dunksojo' visiškai tamsus, pro uždarytas langines nesiskverbė nė spindulėlio šviesos, bent jau nuo tvoros pusės, Tačiau sode, to- namo šešėlyje, kur rodos, turėjo, viešpatauti absoliuti tamsa, kur ne kur žybsėjo švieselės, panašios į gęstantį fejerverką; tarytum gigantiška raketa kirbirkščiuodama būtų nukritusi tarp medžių, Eidami artyn jie įžiūrėjo, kad tai šviečia kelios spalvotos lemputės , pakabintos medžiuose lyg Aladino vaisiai — brangakmeniai, Plačiausiai šviesa sklido, iš apvalaus ežerėlio ar kūdros; vandenyje mirguliavo blausūs atšvaitai, lyg tenai būtų, panardinta lempa.
— Gal pas jį pokylis? — paklausė Anderhilis.— Sodas atrodo iliuminuotas.
— Ne,— atsakė Bagšo.— Tai jo hobis ir, kiek žinau, Gvinas-linkęs mėgautis reginiu vienas. Mėgsta pažaisti elektros varikliuku, valdomu iš, atskiro fligelio ar priestato; ten jis ir dirba, ir laiko savo dokumentus. Buleris, artimai bendraująs su juo, tvirtina, jog spalvotos lemputės dažniausiai įžiebiamos perspėti, kad šeimininkas nenori būti trukdomas.
— Tartum raudonas pavojaus ženklas,— pastebėjo Anderhilis.
— Neduok Dieve! Ko gero, tai ir yra pavojaus ženklas! — sušuko detektyvas ir staiga pasileido bėgti.
Netrukus ir Anderhilis pamatė tai, ką matė bičiulis: Matinio atspalvio šviesos apskritimą, kuris tarytum mėnulio nimbas rė-mino kūdros krantus, buvo perrėžusios dvi juostos ar dryžiai — ilgos juodos kojos žmogaus su panardinta vandenin galva.
— Greičiau! — riktelėjo detektyvas,— man rodos...
Šauksmas nutrūko, nes jis iš visų jėgų bėgo- per plačią veją,
vos įžiūrimą silpnoje elektros šviesoje, prie kūdros ir palei ją tysančios figūros. Anderhilis risnojo įkandin, ir tuomet atsitiko dalykas, akimirką apstulbinęs jį. Bagšo, it kulka lėkęs į juodą figūrą prie kūdros, staigiai pasuko į šalį' ir ėmė bėgti dar greičiau namo link. Anderhilis niekaip negalėjo- suprasti, kodėl draugas pakeitė kryptį. Kai detektyvas dingo namo šešėlyje, ten pasigirdo grumtynių bruzdesys ir keiksmai; Bagšo išniro iš tamsos, vilkdamas besimuistantį rudaplaukį žmogelį. Belaisvis matyt spruko slėptis už namo, bet jautri detektyvo ausis išgirdo jo1 žingsnių šlamesį, nors ir vos girdimą, nelyginant paukščio spurdėjimą krūmuose.
— Anderhili,— tarė detektyvas,— būkite malonus, pabėgėkite ik;i kūdros ir pažiūrėkite, kas ten guli. Na, o jūs kas per vienas? — paklausė sustojęs.— Kokia jūsų pavardė?
— Maiklas Fladas,— irzliai atšovė sulaikytasis, stebėtinai liesas menkutis žmogelis; kumpa masyvi jo nosis vos tilpo veide, kuris. su raudonai gelsvais plaukais atrodė kaip pergamentas.— Bet aš čia niekuo dėtas. Atėjau imti interviu laikraščiui, radau jį betysantį negyvą ir labai išsigandau.
— Ar jūs, laikraštininkai, imdami interviu iš įžymybių, visada lipate per sodų tvoras? — paklausė Bagšo.
Rūsčiai žvelgdamas į žmogų, pasivadinusį Fladu, jis parodė į pėdsakus alėjoje, vedančius gėlyno link.
Žmogelis atsakė ne mažiau rūsčiu žvilgsniu.
— Reporteriui jokia gėda lipti per tvorą,— tarė jis,— nes bergždžiai plūkiausi prie paradinių durų. Tarnas buvo kažkur išėjęs.
— Iš kur žinote, kad jis buvo išėjęs? — Įtariai paklausė detektyvas.
— Iš ten,— apsimestinai šaltakraujiškai atsakė Fladas,— kad ne aš vienas karstausi tvoromis. Ko gero, ir jūs pats taip padarėte. Bent jau tarnas tai tikrai: aš ką tik mačiau jj lipantį per tvorą anoje sodo pusėje, prie pat vartelių.
— Tai kodėl jis neišėjo- pro, vartelius? — toliau tardė Bagšo.
— Iš kur man- žinoti? — atšovė Fladas.— Turbūt todėl, kad jie buvo užrakinti. Geriau paklauskite ne mane, o jį; štai jis ir pareina.
Ir iš tikrųjų silpnos šviesos prieblandoje išryškėjo kitas šešėlis, palengva virsdamas kresnu vyriškiu su raudona liemene, labiausiai išsiskiriančia iš jo aptriušusio apdaro. Jis oriai, nors ir sparčiai žingsniavo šoninių durų link, kol Bagšo- šūktelėjo sustoti. Žmogus labai nenoriai priėjo- artyn; dabar buvo galima įžiūrėti masyvų geltoną veidą, lyg ir azijietiškų bruožų, su glotniais melsvai juodais plaukais.
Bagšo staiga atsisuko- į žmogų, pasivadinusį Fladu.
— Ar kas nors čia galėtų patvirtinti jūsų tapatybę?
— Nei čia, nei visoje šalyje,— gūžtelėjo- pečiais Fladas.— Aš visai neseniai atvykau iš Airijos; vienintelis mano- pažįstamas — Švento- Dominiko bažnyčios kunigas tėvas Braunas.
— Nė vienam iš jūsų nevalia pasišalinti iš čia,— tarė Bagšo, paskui pridūrė, kreipdamasis į tarną: — bet jus paprašyčiau užeiti į vidų, paskambinti į švento Dominiko bažnyčios kleboniją ir paklausti tėvą Brauną, ar nesutiktų nedelsiant atvykti čia. Tiktai be jokių pokštų.,
Kol energingas detektyvas žiūrėjo, kad sulaikytieji nepaspruktų, draugas, kaip jam buvo nurodyta, skubėjo į nelaimės vietą. Dievaži,. jeigu ne kraupi tragedija, viskas čia būtų atrodę gryna fantastika. Lavonas (iš karto- buvo matyti, kad jis nebegyvas) gulėjo panirusia vandenin galva, o mirguliuojanti dirbtinė šviesa juosė tą galvą nešventa aureole. Veidas buvo iškreiptas ir ne itin patrauklus, kiaušas beveik 'nuplikęs, tiktai iš šonų tartum metaliniai žiedai dąr sūkuriavo retos, žilos, dabar patamsėjusios garbanos. Kulkos padaryta žaizda sudarkė smilkinį, bet Anderhilis iš karto pažino bruožus, matytus daugelyje sero, Hamfrio Gvino portretų. Negyvėlis vilkėjo' fraką, ilgos, plonos lyg voro kojos styrojo į šalis stačiame krante, nuo kurio jis buvo nuvirtęs. Tarsi siaubingu makabrišku lemties įgeidžiu kraujas lėtai sunkėsi į apšviestą vandenį vinguriuojančia srovele, vaiskiai purpurine lyg saulėiydžio debesys.
Anderhilis nė pats nežinojo, kiek išstovėjo, negalėdamas atitraukti akių nuo tos kraupios figūros. Pakėlęs galvą, jis išvydo keturis šešėlius,, stūksančius aukštėliau. Jis tikėjosi pamatyti Bagšo ir jo sulaikytą airį, be vargo atpažino ir tarną su raudona liemene. Bet ketvirtasis buvo groteskiškai iškilmingas, sakytum derinąs nesuderinamus dalykus. Jis buvo nedidukas, apvalaus veido, su skrybėle, panašia į juodą aureolę. Anderhilis susivokė, kad tai kunigas, kažkodėl panašus į laiko patamsintą graviūrą, vaizduojančią mirties šokį.
Paskui jis išgirdo Bagšo sakant dvasininkui:
— Džiaugiuosi, kad pažįstate šitą žmogų, bet vis dėlto prašyčiau suprasti, kad jis tebėra šiek tiek įtariamas.. Gali būti, jog jis ir visai nekaltas, bet pateko į parką neįprastu keliu.
— Taip, aš ir pats manau, kad jis nekaltas,— tarė kunigėlis bespalviu balsu.— Nors gali' būti, ir klystu.
— Kodėl jūs manote, kad jis nekaltas?
— Kaip tik dėl to, kad. pateko; į parką neįprastu keliu,— atsakė dvasininkas.— Matote, aš patekau čia Įprastu keliu. Ko gero, vienintelis. Mūsų laikais visi taurūs žmonės laipioja per parkų tvoras.
— O ką jūs laikote įprastu keliu? — paklausė detektyvas.
— Nagi tai,— rimtai, kartu ir atlapaširdiškai paaiškino tėvas Braunas,— kad atėjau pro, priekines duris. Aš šitai p dažnai einu į namus.
— Atleiskite,— tarė Bagšo,— bet argi labai svarbu, kaip Įėjote, jei neketinate prisipažinti nužudęs žmogų?
— Manau, kad tai labai svarbu,— droviai atsakė dvasininkas.— Tiesą sakant, įeidamas pro priekines duris, aš mačiau kai ką tokio, ko visi kiti turbūt negalėjo matyti. Man kilo mintis, kad tai galėtų turėti šį tą, bendra su nužudymu.
— Ir ką gi jūs matėte?
— Visiškai nusiaubtą patalpą,— taip pat droviai atsakė tėvas Braunas.— Didžiulis veidrodis buvo sudaužytas, dekoratyvinė palmė apversta, grindys nusėtos vazono šukėmis. Pagalvojau, kad čia kažkas bus atsitikę.