— Jūsų tiesa,— kiek patylėjęs sutiko Bagšo.— Jeigu matėte tokius dalykus, be abejonės, tai susiję su nusikaltimu:
— O jeigu tai susiję su nusikaltimu,— įtaigiai pridūrė dvasininkas,— tai yra pagrindo manyti, kad vienas žmogus, misteris Maiklas Fladas, čia niekuo dėtas. Jis pateko į parką per tvorą, neįprastu keliu, ir tuo pačiu neįprastu keliu mėgino išeiti. Tai ir įtikino mane, kad jis nekaltas.
— Eime į vidų,— trumpai tarė Bagšo.
Eidamas paskui tarną. prie šoninių, durų, Bagšo atsiliko vieną ar du žingsnius ir pakuždėjo bičiuliui:
— Tas tarnas keistokai elgiasi. Sakėsi esąs Grinas, bet nelabai juo tikiu; abejonių nekelia tik tai, kad jis Gvino- tarnas, ko gero, vienintelis nuolatinis. Stebina kategoriškas jo tvirtinimas, kad šeimininko iš viso nebūta parke nei .gyvo, neti mirusio. Aiškino, kad senasis teisėjas buvo išvykęs Į iškilmingus teisininkų pietus kelioms valandoms, todėl jis išdrįsęs išsprukti iš namų.
— Ar jis kaip nors paaiškino tą savo išsprukimą neįprastu keliu? — paklausė Anderhilis.
— Lemeno šį bei tą', bet neįtikinamai,— atsakė detektyvas.— Negaliu jo perprasti. Man regis, jis kažko bijo.
Įėję pro šonines duris, jie atsidūrė koridoriaus gale. Tas koridorius ėjo palei sieną iki pat priekinių durų, virš kurių lyg vėduoklė skleidėsi nykus senamadiškas puslangis. Balzgana prošvaistė jau brėško priešaušrio sutemose tartum bedžiaugsmis ir bespalvis saulėtekis, o koridoriuje švietė vienintelė gaubtu pridengta lempa taipogi antikvarinė, stovinti ant lentynos kampe. Šviesoje, susiliejančioje su prieblanda, Bagšo nesunkiai įžiūrėjo grumtynių pėdsakus, apie kuriuos buvo kalbėjęs Braunas. Aukšta palmė ilgais karpytais lapais gulėjo paslika, o iš tamsiai raudono vazono tebuvo likusios šukės, pažirusios ant kilimo kartu su blausiai žibančiais sudaužyto veidrodžio gabalais; ant sienos ka-bėjoi tuščias rėmas. Stačiu kampu šitoms durims ir priešpriešiais šoninėms, per kurias čionai jie įžengė, į namo gilumą ėjo 'kitas toks pat koridorius. Tolimajame jo gale buvo matyti telefonas, kuriuo tarnas skambino dvasininkui, pro praviras duris buvo matyti teisėjo- kabinete surikiuotos pilvotos knygos odiniais aptaisais.
Bagšo žiūrėjo sau po kojų, į persimaišiusias šukes.
— Jūs visiškai teisus,— tarė jis dvasininkui,— čia buvo grum-tasi. Gvino ir jo žudiko.
— Man atrodo,— kukliai tarė tėvas Braunas,— kad čia tikrai kažkas įvyko.
— Taip ir visiškai aišku kas"'-sutiko detektyvas.— Žudikas įėjo pro' priekines duris ir sutiko Gviną — galimas daiktas, Gvi-nas pats ir įleido jį. Jie žūtbūtinai susigrūmė, atsitiktinis šūvis sudaužė veidrodį, nors jį galėjo išmušti ir kojos spyris ar dar kas. Gvinui pavyko išsprukti ir jis išbėgo į parką, bet žudikas vijosi jį ir galų gale nušovė prie kūdros. Šitaip įsivaizduoju nusikaltimo eigą. Žinoma, dar reikia apžiūrėti kambarius.
Deja , kambariai atskleidė labai nedaug, nors Bagšo reikšmingai parodė užtaisytą automatinį pistoletą, kurį aptiko bibliotekoje rašomojo stalo stalčiuje.
— Matyt , teisėjas numatė pasikėsinimą,— tarė jis,— bet keista, kad nepasiėmė ginklo, eidamas j koridorių.
Galų gale jis sugrįžo, į koridorių ir pasuko priekinių durų link. Tėvas Braunas visą laiką išsiblaškęs dairėsi. Tie du koridoriai, monotoniškai išklijuoti vienodais, papilkėjusiais ir išblukusiais apmušalais , tarsi ryškino kelių dulkėtų ir aptriušusių ankstyvosios Viktorijos epochos niekučių manieringumą , žalzganą apnašą ant bronzinės lempos ir blausų aukso švytėjimą sudaužyto veidrodžio rėmuose,
— Žmonės kalba, kad sudužęs veidrodis reiškia nelaimę,—-tarė jis.— Bet šičia sal,<ytum visas namas pranašauja ją , Net patys baldai...
— Kaip keista— nutraukė jį Bagšo,— buvau tikras, kad priekinės durys užrakintos, o jos tik užsklęstos. '
Tėvas Braunas neatsakė; jis išėjo pro tas duris Į sodą priešais namą — kur kas mažesnį ir paprastesnį gėlyną; viename jo gale augo keistai apkarpyta gyvatvorė su apvalia arka, tarytum žaliu urvu , kurios šešėlyje buvo matyti keli apirę laipteliai.
Tėvas Braunas nuėjo prie tos arkos ir įkišo .galvą. Staiga jis dingo, ir po kelių sekundžių likusieji lauke nustebo, išgirdę jį ramiai šnekantis su kažkuo viršum jų galvų , tarytum būtų suradus pašnekovą medyje. Detektyvas nuėjo įkandin jo ir išvydo, kad sumaniai užmaskuoti laiptai kyla lyg į nutrūkusi tiltą , kabantį virš tamsaus ir nuošalaus sodo kampelio. Tiltelis suko aplink namo kampą, atverdamas vaizdą su spalvotais žiburėliais, mirguliuoja nčiais atokiau apačioje. Galbūt tas tiltelis buvo neįkūnytos architekto fantazijos pastatyti terasą ant arkų viršum pievelės. Bagšo pagalvojo, kad tai itin neįprasta vieta sutikti žmogų apyaušrio valandą, bet jo nebedomino detalės. Jį domino žmogus, kurį čia užtiko,
Žemaūgis vyriškis šviesiai pilku kostiumu stovėjo atsukęs nugarą. Vienintelis patraukiąs dėmesį jo bruožas buvo fantastiška plaukų kupeta, ryškiai geltona lyg milžiniška. pienė, švytėte švytinti kaip aureolė; veidas, lėtai ir niūriai atsigręžęs į juos, stulbinamai nesiderino su ja. Tokiai aureolei būtų tikę gaubti ovalinį , angeliškai romų veidelį, o, to žmogaus veidas buvo irzlus ir raukš-
Z2. Tėvas Braunas lėtas, su galingais žandikauliais ir trumpa tartum boksininko sugurinta nosimi.
337
— Jei neklystu, čia misteris Ormas, žymus poetas,— tarė tėvas Braunas taip rimtai, lyg pažindindamas du džentelmenus aristokratiškame salone.
— Kad ir kas jis būtų,— tarė Bagšo,— privalau sutrukdyti jį ir paprašyti atsakyti į keletą klausimų.
Misteris Osrikas Ormas nebuvo idealiai logiškas mąstytojas, įgudęs atsakinėti į klausimus. Ten, seno parko kampelyje, blankiam priešaušriui pradedant švisti virš tankios gyvatvorės ir neužbaigto tilto, ir vėliau, įvairiomis teisminio tyrimo aplinkybėmis bei stadijomis, kai jo padėtis darėsi vis grėsmingesnė, misteris Ormas beveik ničnieko nesakė, tiktai kartojo ketinęs aplankyti serą Hamfrį Gviną, bet negalėjęs to padaryti, nes niekas neatsiliepė į jo skambučius. Į pastabą, kad durys faktiškai nebuvo užrakintos, jis tik prunkštelėjo. Tuos kelis žodžius, kuriuos jis vis dėlto pasakė, buvo sunku suprasti — ar todėl, kad jis išties menkai tesigraibė angliškai, ar todėl, kad nusprendė, jog būsią geriau tokiu apsimesti. Jo įsitikinimai atrodė gana nihilistiški ir destruktyvūs, tokių pat tendencijų jo pozicijoje įžvelgė tie skaitytojai, kurie tarėsi ją supratę; galimas daiktas, kad jo pokalbis, o gal net ginčas su teisėju, turėjo ką bendra su anarchistų idėjomis. Daugelis žinojo, kad Gvinas serga persekiojimo manija: jam visur vaidenosi bolševikų agentai, kaip kadaise vokiečių. Ir vis dėlto. vienas sutapimas, įvykęs vos po kelių minučių nuo sulaikymo, sustiprino Bagšo nuojautą, kad reikalas rimtas. Išėję per centrinius vartus į gatvę, jie susitiko kitą kaimyną, Bulerį, gretimame name gyvenantį cigarų pir'klį, su įsimenančiu tamsiai rudu tulžingu veidu ir retos veislės orchidėja atlape; jis garsėjo kaip šitų gėlių žinovas. Visų nuostabai, jis pasveikino- kaimyną poetą, lyg būtų tikėjqis jį išvysti.
— Sveiki, štai ir vėl susitikome,— tarė jis.— Na ir. užsisėdėjote pas senį Gviną.
— Seras Hamfris Gvinas nužudytas,— tarė Bagšo.-:- Aš vykdau tyrimą ir privalau prašyti jus pasiaiškinti.
Buleris suakmenėjo, matyt, netekęs žado. Raudonas jo cigaro galiukas ritmingai pulsavo, bet tamsaus gymio veidas buvo šešė-lyje;,pagaliau jis prabilo lyg nesavu balsu.
— Aš tik norėjau pasakyti,— išstenėjo' jis,— kad man čia vaikštinėjant prieš dvi valandas, misteris Ormas įėjo pro šituos vartus pas serą Hamfrį.