— Ne visai taip,— linksmai atsakė tėvas Braunas.— Tiesą sakant, aš mąsčiau apie tai,. kaip mažai viena žmonių grupė žino apie kitą. Sakykim, aš atsiduriu tolimoje šalyje, kur žmonės net negirdėję apie Angliją. Sakykim, imu pasakoti jiems, kad mano tėvynėje gyvena žmogus, kuris net gresiant mirčiai nepravers burnos ko nors paklausti, kol neužsimaukšlins ant galvos apdangalo iš arklio ašutų su smulkiomis kasytėmis ant pakaušio ir žilstelėjusiomis garbanomis iš šonų — lyg kokia Viktorijos laikų matrona. Jie palaikytų tokį žmogų gana ekscentrišku; tačiau jis visai ne ekscentriškas, jis tik pripratęs prie rutinos. Jiems šitaip pasirodytų todėl, kad anie žmonės nenutuokia apie Anglijos teisininkus, jie apskritai nenutuokia, kas yra teisininkas. Na, o teisininkas, savo ruožtu, nenutuokia, kas yra poetas. Jis nenutuokia, kad vieno poeto ekscentriškumas anaiptol neatrodytų ekscentriškas kitam poetui. Jis net neįsivaizduoja, kaip Ormas galėtų dvi valandas bastytis po nuostabų parką ničnieko neveikdamas. Dieve brangus! Poetui visiškai suprantama, kad galima bastytis po tą patį parką anapus namo kad ir dešimt valandų, jeigu 'kuri eilėraštį. Net ir Ormo gynėjas čia visiškai nesusigaudo. Jam nė minties nekilo paklausti Ormo banaliausią klausimą.
— Koki klausimą? — susidomėjo Bagšo.
— Na, kokį eilėraštį jis kūrė, ką gi daugiau,— tarė tėvas Braunas, jau pritrūkęs kantrybės,— kokia eilutė užkliuvo, kokio epiteto ieškojo, kokio tobulumo siekė. Jeigu teisme būtų buvę išsilavinusių žmonių, išmanančių apie literatūrą, jie būtų puikiai supratę, ką jis iš tikro darė. Pramonininką jūs būtinai paklaus-tumėte, kaip vyksta .gamyba jo fabrike, bet niekas nesidomi, kokiomis sąlygomis gaminama poezija. O juk ji daroma, iš pažiūros nieko nedarant. .
— Viskas labai įtikinama,— atsakė detektyvas,— bet jei. taip, tai kodėl jis slapstėsi? Kodėl užsikorė tais spiraliniais laiptais ir stypsojo ten? Tie laiptai niekur neveda..
— Taigi kaip tik todėl, kad laiptai niekur neveda! — pratrūko tėvas Braunas.— Bet kas, vos žvilgtelėjęs į galeriją, ištirpstančią nakties tamsoje, nesuabejotų , jog menininką traukia ten nelyginant vaiką ,
Jis nuščiuvo ir stovėjo mirksėdamas, o paskui atsiprašančiu balsu tarė:
— Atleiskit, bet man keista , kad nė vienas proceso dalyvis nesupranta šitų dalykų. Ir dar vienas momentas. Nejaugi jūs nežinote , kad- menininkui tik vienas vienintelis rakursas atrodo teisingas? Medis , karvė ir debesis tiktai tam tikru aspektu įgauna gilią prasmę; taip pat kaip kelios raidės tik tam tikra tvarlka sudaro žodį. Tai štai , tiktai nuo to neužbaigto tiltelio buvo galima apžvelgti iliuminuotą parką teisingu rakursu. Tai neįsivaizduojama kaip ir ketvirtas matavimas. Tai buvo magiškas peizažas , tarytum žvilgsnis iš viršaus į dangų, matant , kaip žvaigždės auga ant medžių, o švytintis tvenkinys panašus į mėnulį, ištiškusį pievoje— visai kaip stebuklingoje pasakoje, kurią mama seka vaikui prieš miegą , Poetas būtų galėjęs žiūrėti į tąvaizdą visą gyvenimą. Jeigu jūs pasakytumėte jam, kad tas kelias niekur neveda, jis atsakytų , 'kad kelias jau atvedė jį į šalį , esančią ant pasaulio krašto. Bet argi galite tikėtis , kad jis tai pasakys iš kaltinamųjų suolo? O jeigu ims ir pasakys , tai ką jam atsakytumėte? Jūs pripažįstate, kad žmogų turėtų teisti jam lygūs. Tai kodėl jam neparinko prisiekusiųjų iš poetų?
— Jūs kalbate , tarsi pats būtumėte poetas,— tarė Bagšo ,
— Dėkokite Apvaizdai , kad nesu,— atsakė tėvas Braunas.— Dėkokite Apvaizdai , kad dvasininkas yra pašauktas būti gailestingesnis negu poetas , Tegu Viešpats leidžia jums niekada nežinoti, kokią triuškinančią , negailestingą panieką jaučia tas poetas daugeliui mūsų; jau geriau ant jūsų galvos kristų Niagaros krioklys ,
— Galimas daiktas, jūs daugiau nutuokiate apie menininko temperamentą negu aš,— pagalvojęs tarė Bagšo,— bet juk atsakymas gana paprastas, Jūs tik imatės įrodinėti , kad jis galėjo padaryti tai , ką padarė, ir nenusikalto. Bet tiek pat teisinga būtų ir tvirtinti , kad jis galėjo nusikalsti , Ir kas gi kitas galėjo padaryti nusikaltimą?
— Ar jūs nepagalvojote apie tarną Griną? — susimąstęs paklausė tėvas Braunas.— Juk jis gerokai painiojasi pasakodamas ,
. — Ak štai kaip,— šūktelėjo Bagšo,— galų gale nusprendėte , kad tai padarė Grinas.
— Priešingai , jis to nepadarė,— atsakė dvasininkas.— Aš tiktai pasiklausiau jūsų nuomonės dėl supainioto jo' pasakojimo , Jis buvo išsprukęs tik trumpam—gal išlenkti taurelės, gal pasimatyti, gal šiaip ko. Tačiau išėjo jis pro parko vartelius, o sugrįžo per tvorą. Kitaip sakant, jis paliko duris atviras, o grįždamas rado jau užrakintas. Kodėl? Ogi todėl, kad Nežinomasis jau buvo išėjęs pro jas.
— Žudikas,— ne visai įtikintas sumurmėjo detektyvas.— Ir jūs žinote, kas jis?
— Aš žinau, kaip jis atrodė,— ramiai atsakė tėvas Braunas.— Tik tai ir žinau... Mintyse, galima sakyti, matau, kaip jis įeina pro priekines duris blausiai šviečiant koridoriaus lempai; matau jo figūrą, jo drabužius, net jo veidą.
— Tai kas jis?
— Jis panašus į Hamfrį Gviną,— tarė dvasininkas.
— Kas čia per velniava? — stojo piestu Bagšo.— Juk Gvinas gulėjo negyvas, įmerkęs galvą Į tvenkinį.
— Ak taip,— pasakė tėvas Braunas.
Akimirką patylėjęs, jis kalbėjo:
— Grįžkime prie jūsų hipotezės, tikrai puikios, nors aS ne visiškai sutinku su ja. Jūs manote, kad žudikas įėjo pro priekines duris, sutiko teisėją koridoriuje, grumdamasis su juo sudaužė veidrodį; tada teisėjas pabėgo į parką, kur ir buvo nušautas. Kažkodėl manęs šitai neįtikina. Leiskim, teisėjas traukėsi per visą koridorių, kurio gale dvejos durys, vienos į parką, kitos — į kambarius. Argi ne įtikinamiau, kad jis pultų į kambarius? Ten guli jo pistoletas, ten yra jo telefonas, ten yra jo tarnas, bent jau teisėjas taip mano. Netgi kaimynai iš ten arčiau. Kodėl jam .gaišti, atidarant duris į lauką, ir vienam bėgti už namo, kur nėra nė-gyvos dvasios?
— Betgi mes žinome, kad jis išėjo iš namo,— suirzęs ginčijo pašnekovas.—. Mes žinome, kad jis išėjo iš namo, nes buvo rastas parke.
— Ne, jis neišėjo iš namo dėl tos priežasties, kad nebuvo jame,— tarė tėvas Braunas..— Turiu galvoje tą naktį. Jis buvo fligelyje. Aš tarsi perskaičiau tą žinią nakties tamsoje, vos tiktai įėjęs, iš tų raudonų ir auksinių žvaigždučių, mirgančių parke. Jos įjungiamos iš fligelio, jos apskritai nebūtų degusios, jei jo nebūtų fligelyje. Jis bandė bėgti į namus, prie telefono, bet žudikas nušovė jį tvenkinio pakrantėje.
— O vazon'as? Palmė? Sudaužytas veidrodis? — šaukė Bagšo.— Juk jūs pats visa tai aptikote! Jūs pats sakėte, kad koridoriuje vyko grumtynės.
Dvasininkas sutrikęs sumirksėjo.
— Nejaugi? — sumurmėjo jis.— Negali būti, kad taip sakiau.
Bent jau taip nemaniau. Kiek pamenu, aš pasakiau, kad koridoriuje kažkas atsitiko. Iš tiesų ten kažkas atsitiko , bet tai nebuvo grumtynės.
— Tai kas tada sudaužė veidrodį? — paklausė Bagšo.
— Veidrodį sudaužė kulka,— rimtai tarė tėvas Braunas,— nusikaltėlio iššauta kulka. Kai kurios stiklo šukės sudaužė vazoną ir parvertė palmę.
— Na gerai, bet į ką jis galėjo šauti, jei ne j Gviną? — paklausė detektyvas.
— Tai jau metafizikos sfera.— atsakė dvasininkas beveik svajingai.— Tam tikra prasme jis šovė į Gviną. Bet Gvino ten. nebuvo ir į jį nebuvo galima šauti. Nusikaltėlis buvo koridoriuje vienas.
Akimirką patylėjęs, jis ramiai tarė:
— Įsivaizduokite veidrodį koridoriaus gale, dar prieš sudaužymą, ir palmę, išsišakojusią virš jo. Prietema, veidrodyje atsispindinčios vienspalvės sienos puikiausiai gali sudaryti koridoriaus galo įspūdį. Žmogus, jame atsispindintis, gali atrodyti ateinąs iš namo vidaus. Ir gali pasivaidenti, jog tai namų šeimininkas— jei tiktai atspindys nors kie'k panašus į jį.