— Palaukite! — sušuko Bagšo.— Man regis, pradedu ...
— Pradedate suprasti,— tarė tėvas Braunas.— Pradedate suprasti, kodėl visi įtariami šioje byloje — be kaltės kalti. Nė vienas iš jų negalėjo palaikyti savo atspindžio senuoju Gvinu. Ormas būtų iš karto atpažinęs savo geltonų, plaukų kupetą, kupetą, kurios niekaip nepalaikysi plike. Fladas būtų išvydęs savo rudą ševeliūrą, o Grinas savo raudoną liemenę. Be to, visi trys yra nedidelio ūgio ir kukliai apsirengę; nė vienas iš jų nesumaišytų savęs su aukštu, liesu, senu frakuotu džentelmenu. Turime dairytis kito asmens, tokio pat aukšto ir lieso. Stai kodėl aš pasakiau, kad žinau, kaip atrodo žudikas.
— Ir ką norite šituo įrodyti? — paklausė Bagšo, įdėmiai žiūrėdamas į jį.
Dvasininkas trumpai, šaižiai nusijuokė, ir tai visiškai nesiderino prie įprastinės malonios jo kalbos..
— Ketinu įrodyti,— atsakė jis,— tai, ką jūs laikote absurdišku ir neįtikėtinu.
— Kaip jus suprasti?
— Ketinu grįsti gynybą faktu,— tarė tėvas Braunas,— kad kaltintojas plikas.
— O viešpatie! — tyliai teištarė detektyvas ir suglumęs atsistojo.
Tėvas Braunas nesutrikdamas sakė savo monologą toliau:
— Jūs ištyrėte daugelio žmonių, susijusių su šita byla, poelgius, jūs, policininkai, nepaprastai domėjotės poeto, tarno ir airio žurnalisto poelgiais. Vienintelis, kurio poelgius visai pamiršote, buvo pats velionis. Jo tarnas nuoširdžiai nustebo, sužinojęs, kad ponas grįžo. Seimininkas išsiruošė į iškilmingus pietus, kuriuose dalyvavo visi teisės šviesuoliai, bet staiga viską metęs sugrįžo namo. Jis nesusirgo, nes neprašė pakviesti gydytojo; beveik galima tvirtinti, kad jis susikivirčijo su kuriuo nors žymiu teisininku. Taįgi jopriešo pirmiausiai reikėjo ieškoti tarp šitų teisininkų. Taigi, teisėjas Gvinas grįžo namo ir užsidarė savo fligelyje, kur laikė dokumentus apie valstybės paslapčių išdavinėjimą. Tačiau įžymus teisininkas, nujautęs, kad tuose dokumentuose esama jo įkalčių, sumojo pasekti demaskuotoją iki jo namų; jis taip pat vilkėjo, fraku, bet kišenėje turėjo pistoletą. Stai ir visa istorija; niekas nebūtų atskleidęs tiesos, jeigu ne veidrodis.
Jis susimąstęs žvelgė į tolį, paskui patylėjęs pridūrė:
— Keistas daiktas tas veidrodis; paveikslo rėmas, kuriame sutelpa šimtai įvairiausių paveikslų, gyvų ir čia pat išnykstančių negrįžtamai. Taip, tasai stiklas, kabantis pilko koridoriaus gale, po žalia palme, buvo kažkaip neįprastai keistas. Tarytum stebuklingas veidrodis, kuriam skirtas nepaprastas likimas, nes jame pasirodęs atspindys galėtų pergyventi jį patį, tvyrodamas namo prieblandoje lyg spektras arba abstrakti diagrama, lyg įrodymo kontūras. Tarytum burtais mes galėtume' iššaukti iš nebūties vaizdą, kurį išvydo seras Arturas Traversas. Beje, jūs la bai tiksliai apibūdinate jį.
— Džiaugiuosi tai girdėdamas,— atsakė Bagšo niūrokai, bet geraširdiškai,— o ką aš pasakiau?.
— Jūs pasakėte,— paaiškino- dvasininkas,— kad seras Arturas turi .labai rimtą priežastį norėti, kad Ormas patektų į kartuves.
Praslinkus savaitei, dvasininkas vėl susitiko su policijos detektyvu ir iš jo sužinojo, kad teismas jau buvo bepradedąs tyrimą iš naujo, bet jį nutraukė sensacingas įvykis.
— Seras Arturas Traversas...— pradėjo tėvas Braunas.
— Seras Arturas Traversas nebegyvas,— nutraukė jj Bagšo.
— Stai kaip! — sukluso dvasininkas,— vadinasi, jis...
— Taip,— tarė Bagšo,— jis vėl šovė į tą patį žmogų, bet šį kartą jau ne į atspindį veidrodyje.
ŠLYKŠČIAUSIAS NUSIKALTIMAS PASAULYJE
Tėvas Braunas slankiojo po paveikslų galeriją; iš jo išraiškos galėjai spėti, kad atėjo čia ne paveikslų žiūrėti. Ir iš tikrųjų, šiuo metu jis nenorėjo žiūrėti į paveikslus, nors juos ir mėgo. Ne todėl, kad šituose ultramodernistiniuose tapybos darbuose būtų buvę kas nors nepadoru ar vulgaru. Karštą jo temperamentą gal būtų patenkinusios ir stabmeldiškos aistros, einant nuo eksponato prie eksponato — sutraukytų spira,, apverstų kūgių ir suplotų cilindrų,— kuriais futuristinis menas drąsino arba baugino žmoniją. Tikroji priežastis buvo ta, kad' tėvas Braunas dairėsi jaunos damos, paskyrusios, greičiausiai dėl savo simpatijų futurizmui, ne visai tinkamą vietą pasimatyti. Jauna dama buvo . jauna jo giminaitė, viena iš nedaugelio artimųjų. Ji vadinosi Elizabetė Fein, sutrumpintai Betė, ir buvo jo sesers, ištekėjusios už kilmingo, galantiško, bet beveik nusigyvenusio skvairo, duktė. Kai skvairas galutinai nusigyveno ir numirė, tėvui Braunui dėl giminystės ryšių teko būti ir užtarėju, ir ganytoju, ir globėju, ir dėde. Tačiau šiuo metu jis žvilgčiojo i grupeles, vaikštinėjančias galerijoje, niekur nepastebėdamas pažįstamų kaštoninių plaukų ir skaistaus giminaitės veido. Užtat jis matė keletą žmonių, kuriuos pažinojo, daug žmonių, kurių nepažinojo, tarp jų šiek tiek ir tokių, kuriuos, vadovaudamasis tik pirmu įspūdžiu, ne itim ir norėjo pažinti.
Tarp nepažįstamų, bet jį dominančių žmonių išsiskyrė lieknas ir žvalus jaunuolis, labai dailiai apsirengęs ir panašus į užsienietį; jo barzdelė buvo. nusmailinta lyg praėjusių šimtmečių ispano, o tamsūs plaukai taip trumpai nukirpti, jog atrodė tartum prigludusi juoda šlikė. Tarp žmonių, kuriuos tėvas Braunas ne itin norėjo pažinti, išsiskyrė valdingai atrodanti dama akį rėžiančia ryškia suknele ir su geltonais karčiais, per daug ilgais, kad pavadintum šukuosena,, bet ir per daug palaidais, kad pavadintum kitaip. Jos vėidas buvo stambus ir valingas, blyškaus ir nesveiko atspalvio; kai ji įsmeigdavo į ką mors akis, tai žmogus pasijusdavo lyg basiJisko žvilgsnio sukaustytas. Ji su savim ve-džiojosi striuką buką vyrelį su vešlia barzda ir kvadratiniu veidu, pailgais, mieguistai primerktais akių plyšiais. Jo veidas, dar lyg ir ne visai pabudęs, švytėjo geraširdiškumu, bet jautiškas sprandas, žvelgiant iš nugaros, šiek tiek baugino.
Tėvas Braunas įdėmiai nužvelgė damą, galvodamas, kad giminaitės prisiartinimas taptų maloniu kontrastu. Bet kažkodėl ir toliau žiūrėjo į ją, kol galop pajuto, kad maloniu kontrastu taptų bet kokio asmens prisiartinimas. Išgirdęs tariant savo pavardę, jis krūptelėjo .lyg staigiai pažadintas, bet kartu ir nudžiugo; atsisukęs išvydo dar vieną pažįstamą veidą.
Tai buvo rūstokas, bet anaiptol ne priešiškas advokato Gren-bio veidas; jo žilų plaukų sruogas tūlas būtų palaikęs peruko pudra. nes jos visiškai nesiderino su jaunatviškai energingais judesiais. Jis buvo vienas iš tų Sičio teisininkų, kurie laksto lyg mokinukai ir įnė minutės ramiai nepasėdi savo. kontoroje. Šitaip lakstyti prestižinėje paveikslų galerijoje jis negalėjo, bet aiškiai nenustygo vietoje ir šaudė žvilgsniais į visas puses, dairydamasis kažkokio pažįstamo.
— Nežinojau, kad jūs naujojo meno mecenatas,— šypsodamasis tarė tėvas Braunas.
— Nežinojau, kad ir jūs toksai,— atsikirto advokatas.— Aš atėjau patykoti viėno žmogaus.
— Linkiu smagiai praleisti laiką,— tarė dvasininkas,— mano tikslas irgi panašus.
— Pats pasakė, kad ruošiasi vykti į Europą,— prunkštelėjo. advokatas,— ir pasiūlė susitikti šitoje ekscentriškoje vietoje.— 'Kiek pamąstęs. jis ūmai tarė: — Klausykite, aš žinau, kad jūs mokate laikyti paslaptį. Ar pažįstate serą Džoną Masgreivą?
— Ne,— atsakė dvasininkas,— bet aš nelabai tikiu, kad jis — paslaptis, nors pasakojama, kad jis slapstosi pilyje. Ar ne jis tas senelis, apie kurį sklinda visokios pasakos? Kaip jis gyvena bokšte su nuleidžiamais vartais ir pakeliamu tiltu ir apskritai nenori išlipti iš ankstyvųjų viduramžių? Jis vienas iš jūsų klientų?