— Ne,— paneigė Grenbis,— pas mus atvyko jo sūnus, kapitonas Masgreivas. Jis siūlo gerą sandėrį, bet aš jo nepažįstu, štai kur esmė. Suprantama, visa tai, kaip sakiau, konfidencialu, bet aš jumis pasitikiu.
Jis pritildė balsą ir nusivedė bičiulį į šoninę galeriją, pristatytą daiktų, vadinamų meno kūriniais, ir beveik be lankytojų.
— Jaunasis Masgreivas,— pasakojo jis,— nori gauti iš mūsų didelę sumą nusenusio tėvo palikimo sąskaita. Tas džentelmenas senokai peržengęs septyniasdešimtį ir anksčiau ar vėliau užmerks akis, bet kas galėtų pasakyti, kas įvyks po to? Kam atiteks jo pinigai, pilis su nuleidžiamomis grotomis vartuose ir visa kita?. Ten stovi nuostabūs senoviniai rūmai, jie ir šiandieną verti didelės sumos, bet nors keista, dėl jų nesurašytas testamentas. Ar galite suprasti mūsų padėtį? Problemos esmė, kaip sakė vienas Dikenso herojus: ar senasis džentelmenas palankiai nusiteikęs?
— Jeigu jis palankus • savo sūnui, viskas nušvis jums kur kas palankesne šviesa,— tarė tėvas Braunas.— Deja, negaliu jums padėti. Niekada nebuvau susitikęs su seru Džonu Masgreivu, ir manau, kad labai nedaug žmonių bus matęsi su juo pastaruoju metu. Savaime suprantama, jūs turite teisę ieškoti patikimos informacijos, prieš skolindamas jaunajam džentelmenui pinigus. Ar jis ne iš tų, kuriems atimama paveldėjimo teisė?
— Tiesą sakant, man ne visai aišku,— prisipažino advokatas.— Jis visų mėgstamas, puikus pašnekovas ir gerbiamas aukštuomenėje, tačiau praleidžia daug laiko užsienyje ir yra buvęs žurnalistu.
— Na,— tarė tėvas Braunas,— tai ne nusikaltimas. Bent jau ne visada,
— Niekai,— atsakė Grenbis.— Juk suprantate, ką turiu omenyje... Jis tartum akmuo, paritintas į pakalnę — ir žurnalistas, ir prakalbas sako, ir aktorius, ir dar velniai žino kas. Privalau išsiaiškinti, su kuriuo iš jų teks bendrauti... O štai ir jis.
Ir advokatas, nekantriai žvalgęsis po tuščią salę, staiga apsisuko ir bėgte nubėgo į gretimą, kurioje būriavosi daugiau žmonių. Jis skubėjo prie stotingo, dailiai apsirengusio jaunuolio trumpais plaukais ir užsienietiškai pakirpta barzdele.
Abu nuėjo šnekučiuodamiesi, ir kelias akimirkas tėvas Braunas žiūrėjo jiems įkandin, primerkęs trumpareges akis, bet greitai jį sutrikdė audringai įsiveržusi neatgaunanti kvapo giminaitė. Stebindama dėdę, Betė nusivedė jį atgal į tuščiąją salę ir pasodino ant suolo, stūksančio it sala1 grindų jūroje.
— Turiu jums kai ką pasakyti,— tarė ji.— Tai taip absurdiška, kad niekas kitas to nesupras.
— Jūs stebinate maine,— tarė tėvas Braunas.— Ar tai tas reikalas, apie kurį man buvo užsiminusi jūsų motina? Sužadėtuves ir taip toliau. Bet tikiuosi viskas klostosi sklandžiai?
— Vadinasi, jūs jau- žinote,— tarė ji,— kad ji nori sužadėti mane su kapitonu Masgreivu.
— Ne, šito aš nežinojau,— prisipažino tėvas Braunas,— bet kapitonas Masgreivas — aukštuomenės pažiba.
— O mes visiškai skurdžiai,— tarė ji,;—tad būtų neteisinga sakyti, jog tai nieko nereiškia.
— Ar norite už jo tekėti? — paklausė tėvas Braunas, nužvelgdamas ją primerktomis akimis.
Nuleidusi akis, ji negarsiai atsakė:
— Maniau, kad noriu. Bent jau manau, kad taip maniau. Bet ką tik dabar patyriau šoką.
— Nagi papasakokite, kas atsitiko.
— Aš girdėjau jį juokia.ntis,— tarė ji.
— Tai puikus bruožas žmogui, mėgstančiam pobūvius.
— Jūs manęs nesupratote,— tarė mergina.— Sitaip nesijuokiama pobūviuose.Stai kur esmė — pobūviuose šitaip nesijuokiama.
Akimirką patylėjusi, ji tvirtai pasakė:
— Aš atėjau čia gana anksti ir pamačiau jį, sėdintį vienui vieną vidury šitos galerijos su moderniaisiais paveikslais. Sale buvo tuščia. Kapitonas nenujautė, kad aš ar kas nors kitas yra netol iese; sėdėjo vienui vienas ir juokėsi.
— Na, tai nenuostabu,— tarė tėvas Braunas.— Aš nesu dailės kritikas, bet šitų paveikslų bendras įspūdis...
— Ak, ir vėl jūs nesupratote,— pertraukė ji, imdama pykti.— Cia nieko bendro. Jis nė nežiūrėjo į paveikslus. Spoksojo. į lubas, tačiau akys atrodė nukreiptos į vidų, ir jis juokėsi — taip, kad man kraujas gyslose stingo.
Dvasininkas pakilo ir ėmė vaikščioti po salę, susidėjęs už nugaros rankas.
— Neturėtumėte daryti skubotų sprendimų, kai kyla tokios problemos,— pradėjo jis.— Vyrai būna dviejų rūšių... bet mums vargiai bepavyks pasikalbėti apie jį, nes štai ir jis pats.
Kapitonas Masgreivas sparčiai įžengė į salę ir šypsodamasis apsižvalgė. Grenbis ėjo iš paskos, jo veidas buvo atlėgęs ir patenkintas.
— Turiu atsiprašyti dėl viso to, ką pasakiau apie kapitoną,— tarė jis netrukus dvasininkui, abiem einant durų link.— Jis labai nuovokus žmogus, iš pusės žodžio suprato mano abejones. Pats pasiūlė: kodėl man nenuvykus į šiaurę pasimatyti su senuku tėvu; tada iš paties senojo džentelmeno lūpų išgirsčiau, kaip jis ketina tvarkyti palikimą. Teisingiau nė nesugalvosi. Jis taip labai nqrėtų išspręsti tą reikalą, kad pasisiūlė savo automobiliu nuvežti mane į Masgreiv Mosą. Sitaip vadinasi pilis. Jei jis toks paslaugus, manau, kad mudu galėtume keliauti drauge — na, kad ir ryt rytą.
Jiems besišnekant, tarpduryje pasirodė Betė ir kapitonas; pora atrodė lyg įrėminta, emocingesniam žiūrovui ji galėjo patikti kur kas labiau nei kūgiai ir cilindrai. Neminint kitų privalumų, abu buvo dailiai nuaugę; advokatas buvo bekonstatuojąs šį faktą, bet paveikslas ūmai pasikeitė.
Ka pitonas Džeimsas Masgreivas žvilgtelėjo į cl'!ltrinę salę, šypsančios ir triumfuojančios jo akys į kažką įsmigo, ir jis akimirksniu pasikeitė nuo galvos iki kojų. Tėvas Braunas atsigręžė, tartum užslinkus nuojautos šešėliui, ir išvydo rūstų, beveik pa-i mėlynavusį valdingosios damos veidą, gaubiamą geltonų liūto karčių. Kaip visada ji stovėjo kiek pakumpusi, lyg bulius, nuleidęs ragus; išblyškusio, paburkusio jos veido išraiška buvo tokia t'despotiška ir hipnotizuojanti, kad ji' vos bematė greta stovinti (žmoguti su ilga barzda.
Masgreivas žengė į salės vidurį prie jos lyg dailiai aprengta prisukama vaškinė figūra. Tarė jai kelis žodžius, kurių nebuvo galima išgirsti. Ji neatsakė, tačiau abu nusigręžė ir palengva puėjo ilga galerija, tarsi kažką- aptardami, o apkūnus žmogutis jaučio kaklu ir ilga, barzda turseno iš paskos; groteskiškas piktasis gnomas, paverstas pažu.
— Apsaugok aukščiausiasis! — sumurmėjo tėvas Braunas susiraukęs.
— Jaučiuosi laimingas, kad ji ne mano širdies dama,— niūriai pasišaipė Grenbis.— Bet koks flirtas su ja galėtų baigtis tragiškai, ar ne?
— Nemanau, kad jis flirtuoja su ja,— tarė tėvas Braunas.
Jam tariant tuos žodžius, aptariamoji grupelė apsisuko, priėjusi priešingą sieną, ir išsiskirstė. Kapitonas Masgreivas sieksniniais žingsniais atskubėjo prie jų.
— Paklausykite! — šūktelėjo jis visai natūraliu balsu, nors jiems ir pasirodė, kad jo veido spalva pakitusi.— Misteri Grenbi, aš labai apgailestauju, bet, matyt, negalėsiu rytoj važiuoti su jumis į šiaurę. Savaime aišku, automobilis jūsų, kaip ir tarėmės. Prašau pasinaudoti, man jo tuo tarpu nereikės... Aš... aš turiu kelioms dienoms pasilikti Londone. Gal jūs ketinote pasiimti ir savo bičiulį?
— Mano bičiulis, tėvas Braunas...— buvo beprabyląs advokatas.
— Jei kapitonas Masgreivas tikrai toks malonus...— oriai įsiterpė tėvas Braunas.— Norėčiau paaiškinti, kad aš tam tikru aspektu dalyvauju misterio Grenbio darbe, tad mano užduotis gerokai palengvėtų, jei galėčiau važiuoti drauge.