Sitaip susiklosčius įvykiams, rytojaus dieną labai elegantiškas automobilis, vairuojamas ne mažiau elegantiško šoferio, nurūko- į šiaurę per Jorko tyrlaukius su neįprastais keleiviais: dvasininku, panašiu į juodą ryšulį, ir advokatu, įpratusiu visur lakstyti savo kojomis, nesinaudojant kieno nors ratais.
Jie maloniai atsipūtė viename iš didžiųjų Vest Raidingo slėnių, papietavo ir pernakvojo patogiame viešbutyje, o anksti rytą leidosi Nortumbriios pakrantėn, kol pasiekė smėlio kopas ir vešlias pajūrio pievas. Kažkur ten dunksojo sena Škotijos pasienio
pilis, unikalus ir nuo pasaulio atsiskyręs praėjusių 'karų paminklas. Galų gale jie privažiavo ją keliuku palei ilgą jūros liežuvį, giliai įsiterpusį į sausumą ir susiaurėjantį iUi nedidelio kanalo, užsibaigiančio grioviu aplinkui pilį. Pilis atrodė kaip tikra pilis: stačįakampė, iš- visų pusiųaptverta. Šitokių pilių pagal vienodą projektą normanai pristatė nuo Galilėjos iki Grampianų kalnų. Ji iš tiesų turėjo nuleidžiamomis grotomis uždaromus vartus ir pakeliamą ' tiltą.; jiems šitą labai realistiškai priminė įvykis, suvė-lirlęs atvykimą.
Per| aukštas šiurkščias žoles ir usnynus jie prasibrovė ik i griovio kranto. Palei atvykėlių 'kojas telkšojo juodas kaspinas, išmargintas nukritusių lapų ir prižėlusių maurų — tarytum dramblio iltis, inkrustuota auksu. Visai čia pat, už jardo ar dviejų, anapus juodo kaspino, stūksojo taip pat apžėlęs priešingas krantas ir masyvūs akmeniniai pavartės kontrforsai. Bet ši atkampi tvirtovė, matyt, buvo taip retai lankoma, kad, nenustygstančiam Grenbiui šūktelėjus, neryškios figūros, sušmėžavusios už grotomis užtvertų vartų, net nevaliojo nuleisti didžiulio surūdijusio tilto. Jis smuktelėjo, bet pusiaukelėje užkliuvo ir liko stirksoti grėsmingai pasviręs.
Nekantrusis Grenbis strakaliojo ant kranto, galop nebetverdamas šūktelėjo kelionės draugui:
— Negaliu pakęsti šito- mur;kdymosi purve! Tikrai bus paprasčiau peršokus.
Pratęs nesiskaityti su kliūtimis, jis lengvai peršoko į kitą krantą, tik šiek tiek suklupo nutūpdamas. Tėvo Brauno trumputės .kojos Mtiko šuoliams, tačiau jo būdas labiau už daugelio kitų tiko pūkštelėti į drumzliną vandenį. Kelionės draugo vikriai sugriebtas, jis įsmuko ne itin giliai. Jau tempiamas aukštyn žaliu slidžiu krantu jis įsispyrė, palenkęs galvą, įsistebeilijęs į vieną vietą žolėtame šlaite.
— Ar tiktai nesusižavėjote botanika? — suirzo Grenbis.— Po jūsų bandymo pasinerti į kerinčias gelmes nebeturime laiko ieškoti retų augalų sausumoje. Paskubėkime, nors purvini, bet turime prisistatyti baronetui.
[ėjus į pilies kiemą, juos gana mandagiai pasitiko pagyvenęs dvariškis, vienintelis žmogus, kiek galėjai matyti. Sužinojęs atvykimo tikslą, nuvedė į ilgą, ąžuolo paneliais išmuštą salę su senovišku ornamentu grotuotais langais. Ant tamsių sienų poromis kabėjo įvairių šimtmečių ginklai, o aklini keturioliktojo amžiaus riterio šarvai stovėjo it sargyboje prie milžiniško židinio.
\Kitoje salėje , taipogi ilgoje, pro praviras duris buvo matyti eilės itamsių šeimyninių portretų.
1 — Jaučiuosi lyg patekęs ne į gyvenamą būstą, o į romaną,—
tarė teisininkas.— Man nė į galvą neatėjo, 'kad vis dar pasitaiko tokių senienų.
— Taip taip, senasis džentelmenas iš tikro nuosekliai puose-1 ėja savo istorinius pomėgius,— pritarė dvasininkas,-ir šitie diaiktai— ne imitacijos. Juos nukalė ne nemokšos, įsivaizduojantys, kad visi viduramžių žmonės gyveno tuo pačiu metu. Riterio šarvai kartais sudurstomi iš pripuolamų gabalų , bet šitie šarvai dengė vieną vyrą, ir dertge nuo' galvos i,ki kojų. Žinote, juk tai pati paskutinė turnyrinių šarvų atmaina. '
— Man regis , jie — pati paskutinė šeimininko atmaina, jei jau šitaip,— burbtelėjo Grenbis.— Verčia mus laukti velniai žino kiek laiko.
— Nusiteikite , kad šitoje vietoje viskas vyksta kur kas lę-čiau,— tarė tėvas Braunas.— Mano manymu, jis elgiasi labai tauriai , sutikdamas kalbėtis su mumis: juk esame du svetimi žmonės, atsibeldę klausinėti pačių intymiausių dalykų..
Ir iš tikrųjų, kai pasirodė pilies šeimininkas, jie neturėjo pagrindo skųstis priėmimu; abu išsyk pajuto, kokios natūralios jo kilmės bei manierų tradicijos, be pastangų palaikančios įgimtą taurumą šitame barbariškame užkampyje po tokių ilgų kaimiško gyvenimo bei vienatvės metų. Neatrodė , kad baronetą būtų nustebinęs ar sutrikdęs retų svečių apsilankymas. Nors svečiams atrodė , kad per pastarąjį ketvirtį amžiaus čia nebuvo įžengusi Svetimo žmogaus koja, baronetas elgėsi tarsi ką tik išlydėjęs hercogienę. Jis nei susidrovėjo, nei suirzo, kai jię išdėstė itin subtilią savo atvykimo priežastį; šiek tiek pagalvojęs, jis, matyt, nusprendė, jog dabartinėmis sąlygomis jų smalsumas pateisintas. Senasis džentelmenas buvo-liesas , energingos išvaizdos; juodais antakiais ir ilgu smakru; stropiai sugarbiniuoti plaukai, be abejonės , buvo perukas, tačiau baronetas turėjo saiko jausmą, ta. dėvėjo derantį savo amžiui — žilą. ’
— Į klausimą , kuris jums šiuo metu rūpi,— tarė jis,— atsakysiu labai paprastai. Nė kięk nedvejodamas’ ketinu palikti visą savo turtą sūnui, kaip mano tėvas paliko savo turtą man, ir nie-, kas,— sakau tai, gerai apmąstęs.— niekas nepaskatins manęs pasielgti kitaip.
— Nuolankiai dėkoju , kad painformavote mus,— atsakė advokatas.—- Jūsų kilnumo padrąsintas, norėčiau pasakyti, kad tai pa-reiškėte labai kategoriškai. Man nė mintis nebuvo atėjusi, kad jūsų sūnus savo elgesiu galėtų sukelti jums abejonių, ar tebėra vertas tokio pasitikėjimo. Ir vis dėlto jis...
— Kaip tik taip,— šaltai konstatavo seras Džonas Masgrei-vas.— Jis galėtų. Ir nedera to nutylėti. Malonėkite paėjėti sui manimi ' į gretimą salę.
Jis nusivedė svečius į gretimą salę, kurion jie buvo spėję dirstelėti, ir oriai stabtelėjo prie rūsčių, laiko patamsintų portre-l tų rikiuotės.
— Stai seras Rodžeris Masgreivas,— prabilo jis, rodydamas į prakaulaus veido vyriškį juodu peruku.— Barbariškais Viljamo Oranie'čio' laikais jis buvo vienas niekingiausių apgavikų ir nenaudėlių, išdavė du karalius ir tikriausiai nužudė abi žmonas. O štai jo -tėvas, seras Robertas, be galo padorus senas rojalistas. O štai jo sūnus Džeimsas, vienas tauriausių nuversto Jokūbo Antrojo šalininkų, kankinys, ir vienas pirmųjų, mėginęs padėti bažnyčiai bei vargšams. Ar šitai reiškia, kad Masgreivų dinastija, jų galybė, garbė, įtaka persiduodavo iš vieno gero žmogaus kitam geram žmogui per blogo žmogaus intervalą? Edvardas Pirmasis gerai valdė Angliją. Edvardas Trečiasis tiesiog pašlovino Angli-j-ą. Tačiau tarp pirmosios šlovės ir trečiosios buvo Edvardo Antrojo gėda ir silpnaprotystė, pataikavimas Greivstonui ir pabėgimas nuo Briuso. Patikėkite, misteri Grenbi, kilmingos giminės didybė ir istorija yra šis tas daugiau negu tie atsitiktiniai individai, kurie jas pratęsia, net jeigu jie nebūtų jų verti. Iš tėvo sūnui pereidavo mūsų palikimas, iš tėvo sūnui tepereina ir toliau. Galite būti tikri, džentelmenai, galite užtikrinti ir mano sūnų, kad nepaliksiu savo pinigų paklydusių kačių prieglaudai. Masgreivas privalo palikti juos Masgreivui, kol Zemė sukasi.
— Taip,— susimąstė tėvas Braunas.— Suprantu, ką turite galvoje.
— Mums bus be galo malonu,— tarė advokatas,— perduoti jūsų sūnui tokią nuostabią garantiją.
— Galite perduoti garantiją,— rūsčiai tarė šeimininkas.— Bet kuriuo atveju jis gali būti tikras, kad gaus pilį, titulą, žemes ir pinigus. Su viena' maža ir visiškai privataus pobūdžio' sąlyga. Kol aš gyvas, nenoriu jo nei matyti, nei girdėti. Jokiomis aplinkybėmis.
Advokato išraiška liko tokia pat pagarbi, tik dabar ją atmiešė apstulbimas.