Ir vis dėlto, nors trukdė šie gėdingų simboliškų pavidalų atspindžiai jo airiškoje sieloje, suprancūzėjęs protas buvo budrus: jis, kaip ir visi kiti, atidžiai ir nepatikliai stebėjo senąjį kunigą.
Tėvas Braunas galiausiai apsigręžė ir dabar stovėjo priešais langą, o veidas skendėjo šešėlyje, bet net ir tame šešėlyje buvo matyti, kad jis išbalęs kaip drobė. Ir vis dėlto prabilo protingai, tarsi pasaulyje neegzistuotų vaiduokliai.
— Džentelmenai,— tarė jis.— Sode jūs suradot ne nepažįstamojo Bekerio lavoną. Jokio nepažįstamo lavono sode jūs neradot. Priešindamasis daktaro Saimeno racionalizmui, tebetvirtinu, kad Bekeris dalyvavo tik iš dalies. Pažvelkite čia!—Jis parodė į didžiulį paslaptingą lavoną.— Jūs niekad gyvenime neregėjote šio žmogaus. Ar kada matėt jį?
Jis skubiai nurideno pliką geltoną nepažįstamojo galvą į šoną, o jos vietoje padėjo žiląją. Ir štai ištisas, sujungtas, gulėjo Julijus K. Breinas.
— Žudikas,— kalbėjo ramiai Braunas,— nukirto savo priešo galvą ir numetė kardą toli už sienos. Bet jis buvo pernelyg protingas, kad išmestų tiktai kardą. Jis per sieną išmetė ir galvą. Paskui jam užteko padėti prie lavono kitą galvą, ir jūs visi įsi-vaizdavot absoliučiai naują žmogų.
— Padėti kitą galvą! —išplėtęs akis sušuko O’Brajenas.— Kokią kitą galvą? Juk galvos neauga sode ant krūmų, ar ne?
— Ne,— dusliai pasakė tėvas Braunas, žiūrėdamas į savo batus.— Yra tik viena vieta, kur jos auga,— giljotinos krepšyje, šalia kurio Aristidas Valantenas, policijos viršininkas, stovėjo mažiau negu valandą prieš žmogžudystę. Mano draugai, prieš sudorodami mane, pasiklausykit dar minutėlę. Valantenas yra sąžiningas žmogus, jei ėjimą iš proto dėl ginčytino tikslo vadinsime sąžiningumu. Bet ar jūs kada nors jo šaltose, pilkose akyse įžiūrėjote, kad jis pamišęs? Jis bet ką, bet ką padarytų, kad sulaužytų tai, ką vadina kryžiaus prietarais. Jis dėl to kovojo, badavo, o dabar dėl to nužudė. Pašėlę Breino milijonai iki šiolei buvo išmėtyti tarp daugelio sektų ir jie mažai turėjo reikšmės balansui. Bet Valantenas nugirdo gandą, kad Breinas, kaip didelė dauguma lengvabūdžių skeptikų, linksta mūsų pusėn, o tai jau buvo visai kitas dalykas. Breinas apipils pinigais nualintą, linkusią peštis Prancūzijos bažnyčią, parems šešis nacionalistų laikraščius, tokius kaip „Giljotina". Mūšis jam buvo neišvengiamas, ir fanatikas užsidegė noru surizikuoti. Jis ryžosi sunaikinti milijonierių ir tai padarė taip, kaip ir galima buvo tikėtis iš didžiausio detektyvo, kuris įvykdo savo vienintelį nusikaltimą. Kokia nors kriminologine dingstimi jis paėmė nukirstą Bekerio galvą ir parsinešė ją namo savo tarnybiniame lagaminėlyje. Paskutinį kartą susiginčijo su Breinu, to ginčo pabaigos lordas Galovėjus nenugirdo. Nepavykus nuginčyti, nusivedė Breiną į sodą, iš kurio niekas negali ištrūkti, pakalbėjo apie fechtavimo meną, panaudojo šakeles ir kardą iliustracijai, ir...
Randuotasis Aivenas pašoko.
— Kvaily tu,— suspiegė jis.— Eisi dabar pas mano šeimininką, kai paimsiu tave už...
— Aš ten ir pats ketinau eiti,— sunkiai pasakė Braunas.— Paprašysiu atlikti išpažintį ir visa kita.
Su vargšu Braunu kaip kokiu įkaitu ar auka priešakyje, visi puolė į Valanteno kabinetą, kuriame buvo visai tylu.
Didysis detektyvas sėdėjo prie stalo, matyt, pernelyg užsiėmęs, kad išgirstų jų triukšmingą įsiveržimą. Jie stabtelėjo, paskui tiesi ir elegantiška Valanteno nugara paskatino daktarą staigiai puHi priekin. Jis pamatė mažytę dėžutę tablečių prie Valan-tena alkūnės, o jis pats sėdėjo kėdėje negyvas. Jo veidas buvo daug išdidesnis negu Katono.
KEISTI ŽINGSNIAI
Jei sutiksite rinktinio klubo „Dvylika prisiekusių žvejų" narį, įeinantį į „Vernono" viešbutį kasmetinės klubo vakarienės, tai jam nusivilkus paltą pastebėsite, kad jo frakas žalias, o ne juodas. Jei (sakysim, jums užteko drąsos kreiptis į tokį žmogų) paklausite jį, kodėl taip yra, jis tikriausiai atsakys, kad nenori būti supainiotas su padavėju. Tada jūs pasitrauksite pritrenktas, bet liks paslaptis, vis dar neatskleista, ir istorija, verta papasakoti.
Jei jūs sutiktumėt malonų, stropų mažą kunigą, pavarde Braunas, ir paklaustumėt, kas, jo nuomone, labiausiai pasisekė jam gyvenime, jis tikriausiai atsakytų, kad apskritai geriausiai jam pavyko „Vernono" viešbutyje, kur jis sutrukdė įvykti nusikaltimui ir galbūt išgelbėjo sielą vien dėl to, kad įsiklausė į žingsnius koridoriuje. Galbūt jis truputėlį didžiuojasi tuo nuostabiu fantastišku savo atspėjimu ir veikiausiai gali papasakoti. Bet kadangi visai neįtikėtina, jog socialiniame pasaulyje pakilsite taip aukštai, kad užeisite į „Dvylika prisiekusių žvejų" arba kada nors nusirisite taip žemai į padugnes, kad sutiktumėte tėvą Brauną, tai, ko gero, niekada neišgirsite tos istorijos, jeigu jos nepapasakosiu.
„Vernono" viešbutis, kuriame „Dvylika prisiekusių žvejų" rengdavo savo metinę vakarienę, buvo įstaiga, galinti egzistuoti tiktai oligarchinėje visuomenėje, kur beveik kraustomasi iš proto dėl gero tono. Ji pelnėsi ne pritraukdama žmones, bet atstumdama juos. Plutokratinėje visuomenėje prekybininkai tampa pakankamai sukti ir rafinuotesni už savo klientus. Jie sąmoningai sudaro sunkumus, kad jų pasiturintys ir pailsę klientai galėtų leisti pinigus, nugalėdami juos. Jei Londone egzistuotų madingas viešbutis, į kurį negalėtų įeiti- joks žmogus, žemesnis negu šešių pėdų, visuomenė organizuotų vakarus šešių pėdų žmonėms. Jei egzistuotų brangus restoranas, kuris vien dėl savininko užgaidos būtų atidarytas tiktai ketvirtadienio popietę, jis būtų perpildytas ketvirtadienio popietę. „Vernono" viešbutis buvo tarsi atsitiktinai prigludęs skvero kampe aristokratinėje Londono dalyje. Jis buvo nedidelis ir labai nepatogus. Tie jo nepatogumai buvo laikomi siena, ginančia tam tikrą klasę. Vienas nepatogumas turėjo ypač svarbią reikšmę: vienu metu restorane galėjo pietauti tiktai dvidešimt keturi žmonės. Vienintelis didelis pietų stalas buvo garsusis terasos stalas, kuris stovėjo atviroje verandoje, atsuktoje į vieną iš puikiausių senų Londono sodų. Taigi net tomis dvidešimt keturiomis vietomis prie šio stalo buvo galima naudotis tiktai tada, kai šilta. Dėl to šis restoranas buvo dar labiau geidžiamas. Viešbučio savininkas buvo žydas, vardu Liveris, kuris susikrovė beveik milijoną pelno iš to, kad į viešbutį būdavo sunku patekti. Žinoma, ir patarnavimas čia buvo pats rafinuočiausias. Iš tiesų, gėrimai ir valgiai buvo puikūs kaip Europos, o tarnų manieros tiksliai atitiko anglų aristokratijos reikalavimus. Savininkas pažinojo visus padavėjus kaip penkis savo rankos pirštus; jų buvo tiktai penkiolika. Daug lengviau buvo tapti parlamento nariu negu to viešbučio padavėju. Kiekvienas padavėjas buvo išėjęs tylėjimo ir paklusnumo kursą ir buvo išmuštruotas kaip tikro džentelmeno tarnas. Ir iš tiesų — paprastai vieną pietaujantį džentelmeną aptarnaudavo vienas padavėjas.
„Dvylikos prisiekusių žvejų“ klubas nebūtų sutikęs pietauti jokioje kitoje vietoje, išskyrus šią, nes primygtinai reikalavo prašmatnaus nuošalumo; klubo narius būtų visiškai nuliūdinusi net mintis, kad bet kuris kitas klubas pietauja tame pačiame pastate. Savo kasmetinės vakarienės proga „Zvejai“ turėjo įprotį, tartum būtų privačiame name, naudoti visas savo brangenybes, ypač garsųjį peilių ir šakučių žuvims valgyti komplektą, klubo relikviją. Visi peiliai ir šakutės buvo žuvies formos, sidabriniai, o rankenas puošė dideli perlai. Siais peiliais ir šakutėmis visuomet būdavo valgoma žuvis, o žuvis visuomet būdavo pats nuostabiausias patiekalas toje didingoje puotoje. Draugija turėjo labai daug apeigų ir ritualų, bet neturėjo istorijos ir neturėjo tikslo — štai čia ir glūdėjo jos aristokratiškumas. Kad būtum vienu iš „Dvylikos žvejų“, ypač didelių nuopelnų nereikėjo. Jei nepriklausytum tam tikram sluoksniui asmenų, niekad net nebūtum išgirdęs apie juos. Klubas egzistavo jau dvylika metų. Jo prezidentas buvo misteris Odlis, o viceprezidentas — Cesterio hercogas.