— Dėl dievo meilės...— sulemeno jis.
— Aš esu džentelmenas,— tarė Masgreivas,— taip pat didžiulio palikimo globėjas. O mano sūnus padarė tokį baisų dalyką,
kad nustojo buvęs ne tik — nedrįsčiau sakyti: džentelmenu,— bet netgi žmogumi. Tai pats šlykščiausias nusikaltimas pasaulyje. Ar pamenate, ką pasakė Dagias, kai jo svečias, Marmijonas, ištiesė ranką?
— Taip,— atsakė tėvas Braunas.
— „Mano pilys priklauso karaliui, nuo kuoro iki pamatinio akmens,— pacitavo Masgreivas.— Bet Dagio ranka priklauso tik Dagiui".
Jis apsisuko ir nuvedė gerokai apstulbusius svečius į pirmąją salę.
— Mana.u, sutiksite pailsėti,— tarė jis tuo pačiu lygiu balsu.— Jeigu turite ' kokių nors keblumų dėl kelionės, man būtų malonu pasiūlyti praleisti naktį pilyje
— Dėkojame, sere Džonai,— kimiai tarė dvasininkas,— manau, kad mes vyksime.
— Tuojau , pat įsakysiu nuleisti tiltą.—pasakė šeimininkas.
Po kelių akimirkų per pilį nuaidėjo didžiulio beviltiškai, pasenusio įtaiso girgždėjimas, tarytum būtų ėmęs malti malūnas. Kad ir kaip surūdijęs, šį kartą jis nusileido sėkmingai ir neilgai trukus svečiai vėl stovėjo ant apžėlusio kranto už griovio.
Grenbį ūmai nupurtė drebulys.
■— Po šimts velnių! .— suriko jis.— Tai ką padarė jo sūnus?
Tėvas Braunas tylėjo. Bet kai jie vėl susėdo į automobilį ir nuvažiavo į netolimą kaimą, vadinamą Greistounsu ir apsistojo pailsėti „Septynių žvaigždžių." viešbutyje, advokatas lyg ir nustebo, sužinojęs, kad dvasininkas nebeketina keliauti toliau; kitaip sakant, jis buvo apsisprendęs dar pabūti čia.
— Aš negaliu šitaip išvykti,— rimtai tarė jis.— Tegu automobilis sau važiuoja, ir jūs,, visai suprantama, juo grįšite namo. Į jūsų klausimą, atsakyta, jis gana paprastas: ar jūsų firma gali skolinti pinigus, atsižvelgdama į jaunojo Masgreivo perspektyvas? O mano klausimas —ar jis- tinka būti Betės vyr'u— lieka neatsakytas. Privalau pabandyti išsiaiškinti, ar jis tikrai yra padaręs kažką siaubinga, ar tai seno bepročio haliucinacijos.
— Bet jeigu norite ką nors sužinoti apie jį, kodėl jums nepasekus jo? — paprieštaravo advokatas.— Kodėl panorote trintis šitame užkampyje, kur jis nežinia ar beatvažiuoja?
— Kas iš to, kad aš jį seksiu? — atsakė klausimu į klausimą dvasininkas.— Kokia prasmė Bondo gatvėje prieiti prie elegantiško jaunuolio ir paklausti: „Atleiskite, bet visi kalba, kad jūs padarėte tokį baisų nusikaltimą, jog nesate vertas vadintis žmogumi". Jei jis taip žemai puolęs, kad nusikalto, tai bus taip pat
žemai puolęs, kad išsigintų. Mes net nesužinosime,, koks tai nusikaltimas. Ne, tiktai vienas žmo.gus tą žino ir gali išsitarti, jei i pratrūks jo kilmingasis ekscentriškumas. Bandysiu pasisukinėti ' apie jį.
Ir iš tikrųjų tėvas Braunas sukinėjosi apie ekscentriškąjį baronetą ir netgi ne vieną kartą susitiko jį; a'bu buvo nepaprastai mandagūs. Mat baronetas, nepaisydamas metų naštos, tryško energija ir mėgo vaikštinėti, todėl dažnai galėjai jį sutikti žingsniuojantį kaime arba takelliais per laukus. Rytojaus dieną po jų apsilankymo tėvas Braunas, eidamas iš viešbučio į grįstą turgavietę, išvydo tamsią ir orią, vyriškio figūrą, žingsniuojančią pašto link. Jis buvo apsirengęs juodai, bet santūriai. Skaisčiai šviečiant saulutei, jo veidas atrodė dar patrauklesnis; su pasidabruotais plaukais, tamsiais antakiais ir ilgu smakru jis buvo kiek panašus į Henrį Irvingą. ar kurį kitą žymų aktorių. Nepaisant žilų plaukų, jolpovyza, kaip ir veidas dvelkė jėga, net ir savo lazdą jis nešėsi greičiau kaip vėzdą,,, o ne kaip įnagį pasirėmimui.. Jis pasisveikino su dvasininku ir taip pat tiesmukai kaip ir vakar prabilo apie tai, kas juos tada nustebino.
— Jeigu jus tebedomina mano sūnus,— tarė jis šaltu it ledas balsu, tarsi kalbėtų net ne apie giminę,— jums nedaug šansų jį pamatyti. Jis jau išvyko iš šalies. Tarp mūsų šnekant, būtų teisingiau pasakius: pabėgo iš- šalies.
— Stai kaip,— ištarė tėvas Braunas, nenuleisdamas dėmesingų akių.
— Kažkokie nepažįstami žmonės, pavarde Grunovai, jau įgriso mums, klausinėdami, kaip jį surasti,—'tarė seras Džonas.— Jau ketinau telegrafuoti jiems, jog mano žiniomis, jis apsistojęs Rygoje. Net ir tai yra man nemalonu. Vakar atėjau į paštą, bet pavėlavau penkias minutes. Ar ketinate čia dar pabūti? Norėčiau pakviesti dar kartą aplankyti mane, '
Kai dvasininkas perpasakojo advokatui trumpą pokalbį su senuoju Masgreivu kaimo gatvėje, šis ir susidomėjo, ir sunerimo.
— Kodėl kapitonas pabėgo? — klausė jis.— Ir kas tie žmonės, kurie jį persekioja? Kas per vieni tie Grunovai?
— Visų pirma aš nežinau,— tarė tėvas Braunas.—-Gal iškilo aikštėn ta mistiškoji jo nuodėmė. Antra — spėju, kad tie žmonės' jį šantažuoja. Trečia, kai'ką aš vis dėlto žinau. Toji atstumiančios išvaizdos nutukusi moteris geltonais plaukais — madam Gru-nov, o tas nupiepęs žmogelis tinka būti jos vyru.
Rytojaus dieną tėvas Braunas įėjo pailsęs ir numetė į juodą ryšulį bepanašų skėtį, kaip piligrimas nutrenkia į kampą lazdą.
Atrodė nusiminęs. Jam. ne kartą buvo šitaip atsitikę, tiriant nusikaltimus. Depresiją sukeldavo ne nesėkmė, o tyrimo pasisekimas.
— Aš sukrėstas,— prislėgtas prisipažino jis.— Juk privalėjau susivokti. Privalėjau susivokti iš karto, kai tiktai įėjau j salę ir pamačiau, kas ten stovi.
— Kas ten stovi? — nekantriai paklausė Grenbis.
— Kai pamačiau, kad stovi tiktai vieni riterio šarvai.
Advokatas tik įsispoksojo j jj, o bičiulis patylėjęs kalbėjo
toliau:
— Prieš keletą dienų jau ketinau papasakoti savo seserėčiai, jog yra dvi rūšys žmonių, kurie gali juoktis vieni. Beveik visada gali būti tikras, kad šitaip: darantis žmogus yra. arba labai .geras, arba labai blogas. Suprantate, juokdamasis žmogus patiki savo paslaptį Dievui arba velniui. Bet kuriuo atveju tai jo dvasinio gyvenimo išraiška. Na o čia yra žmogus, kuris patiki savo juoką velniui. Jam nė motais, kad niekas nernato jo juokiantis, kad niekam net neleista sužinoti to juoko prasmės. Juokas sutelpa pats savyje, jei jis ganėtinai piktybiškas ir pagiežingas.
— Bet apie ką jūs kalbate? — nebeištvėrė Grenbis.— Kokj žmogų turite galvoje? Tai yra, kurj žmogų? Kas tas nežinomasis, piktybiškai besijuokiantis kartu su Jo Didenybe Velniu?
•Tėvas Braunas' šyptelėjo.
— Taip, — tarė jis,— čia tai bent juokas.
Ir vėl įsivyravo ty.la., tik šį. kartą kažko pritvinkusi, slogi; ji lyg. apgaubė juos kaip prieblanda, kuri lėtai grimzdo iš sambrėš-kos į naktį.
— Aš domėjausi Masgreivų gimine,— tarė jis.— Jie stiprūs ir ilgaamžiai, ir būčiau linkęs manyti, kad jums teks ilgokai palaukti tų pinigų.
— Mes 'beveik susitaikę su ta mintimi,— atsakė advokatas,— bet tai negali tęstis neribotą laiką. Senajam džentelmenui arti aštuoniasdešimties, nors jis ir žvaliai vaikštinėja, ir vietos žmonės šitame viešbutyje juokauja, kad netiki, jog jis apskritai mirs.
, Tėvas Braunas staiga pašo'ko, nors tai darydavo gana retai; rankos Iii atremtos į stalą, o jis palinko į priekį. ryte rydamas bičiulį akimis.
— Stai kaip! — šūktelėjo jis negarsiai, bet susijaudinęs.— Tai vienintelė problema. Vienintelis realus kliuvinys. Kaip jam numirti? Po galais, na kaip jam numirti?
— Tai ką jūs, po galais, norite pasakyti? — paklausė Grenbis.
— Aš noriu pasakyti,— pasigirdo dvasininko balsas iš tamsėjančio kambario,— kad žinau, kokj nusikaltimą padarė Džeimsas Masgreivas.
Dvasininko tonas dvelkė tokiu lediniu šalčiu, kad Grenbis vos sulaikė drebulį; jis išlemeno: