— Kokį?
— Tai iš tikrųjų buvo šlykščiausias nusikaltimas pasaulyje,— tarė tėvas Braunas.— Bent jau daugelis visuomenių ir civilizacijų laikydavo jį tokiu. Nuo seniausių, laikų gentyje ir kaime už jj skirdavo sunkiausią bausmę. Bet dabar aš žinau, kodėl jaunasis Masgreivas padarė tą nusikaltimą ir kaip jis jį padarė.
— Tai ką gi jis padarė? — paklausė advdkatas.
— Jis nužudė tėvą,— atsakė dvasininkas.
Dabar atėjo eilė advokatui pakilti iš vietos ir suraukti antakius.
— Bet juk jo tėvas pilyje,— piktai atrėžė jis.
— Jo tėvas griovyje,— pataisė tėvas Braunas,— o aš, kvailys, nesupratau šito iš karto, kai mąn kažko užkliuvo tie riterio šarvai. Ar dar prisimenate, kaip atrodė toji salė? Kaip rūpestingai sutvarkyta ir išpuošta? Du sukryžiuoti kovos kirviai kabėjo vienoje židinio pusėje, ir du sukryžiuoti kovos kirviai kitoje. Apvalus škotų skydas ant vienos sienos, ir apvalus škotų skydas ant. kitos. O riterio šarvai, sustingęs sargybinis vienoje židinio pusėje — ir tuščia vieta kitoje. Niekas neįtikins manęs, kad žmogus, įrengęs visą salę pedantiškai simetriškai, būtų padaręs tokią klaidą. Be abejonės, ten stovėjo dar vienas šarvuotas riteris. Tai kur jis pasidėjo?
Akimirką patylėjęs, jis jau natūralesniu balsu kalbėjo toliau:
— Kai rimtai pagalvoji, žudikas buvo gerai susiplanavęs, kaip spręsti tokiais atvejais neišvengiamą problemą — atsikratyti lavono. Kūnas gali stovėti1 uždaruose šarvuose valandas, netgi dienas, tarnams vaikštant aplinkui, kol žudikui pasitaikys proga nakties priedangoje išnešti, jį ir nuleisti į griovį, net nepriėjus tilto. Ir kokia perspektyva! Kai lavonas suirs stovinčiame vandenyje, anksčiau ar vėliau jis pavirs tiktai griaučiais keturiolikto šimtmečio šarvuose — visiškai natūralus radinys senos pasienio pilies griovyje. Maža vilties, kad kas nor užsirhanytų ieškoti ko nors daugiau, bet ‘jeigu ir imtųsi, tai turbūt ir viskas, ką tesu-prastų. Galėčiau kai kuo patvirtinti, savo mintis. Pamenate, šokant per griovį, jūs pasakėte, kad dairausi t uų augalų. Tai būta gerai derančio augalo, jei atleisite už tokį sąmojį. Aš pamačiau dvi pėdas, taip giliai įsispaudusias kietame krante, kad net neabejojau, jog tas žmogus buvo labai sunkus arba nešei kažką labai
sunkų. Beje, iš mažyčio nuotykio, įvykusio man bešokant per griovį įžymiuoju gracingu katės stiliaus šuo, išplaukia ir kitas moralas. _
— Man susisuko galva,— tarė Grenbis,— nors, regis, pradedu suprasti visą šitą košmarą. Bet grįžkime prie jūsų ir katės stiliaus šuolio.
— Šiandieną pašte,— pasakojo tėvas Braunas,— man patvirtino baroneto vakar pasakytus žodžius, kad užvakar jis buvo atėjęs jau po uždarymo —taigi ne tiktai tą pačią, dieną. kai mes atvažiavome, bet ir tuo pačiu metu. Ar jūs įsivaizduojate, ką tai reiškia? Tai reiškia, kad jo nebuvo, kai atvykome į pilį, kad sugrįžo mudviem laukiant. Dėl tos priežasties ir turėjome- taip ilgai laukti. Kai šitai supratau, mano mintyse iškilo vaizdas, kuris paaiškino viską.
— Nagi,— nekantravo pašnekovas,— kas gi tai buvo?
— Aštuonių dešimčių metų senis gali vaikščioti,— tarė tėvas Braunas.— Senis gali net ir daug vaikščioti, klaidžioti laukų takeliais. Bet senas žmogus negaili šokinėti. Jis būtų dar mažiau gracingas šokinėtojas negu aš. Taigi jei baronetas grįžo mudviem laukiant, jie turėjo įeiti į pilį taip pat kaip ir ,mudu —peršokdamas griovį, nes tiltas nebuvo nuleistas. Būčiau linkęs manyti, kad jis pats sugadino tilto mechanizmą,, kad užlaikytų neįprastus svečius. Galima spręsti iš to, kaip greit tas tiltas buvo sutaisytas. Kai įsivaizdavau juodą žilagalvę figūrą, it paukštis skrendančią per griovį, iš karto supratau, kad tai jaunas vyriškis, persirengęs seniu .. Stai jums ir visa istorija.
— Vadinasi, jūs manote,— lėtai ištarė Grenbis,— kad tasai patra.uklus jaunuolis nužudė tėvą, iš pradžių paslėpė lavoną šarvuose, paskui griovyje, užsimaskavo ir taip toliau?
— Visa tai atsitiko bemaž taip,— atsakė dvasininkas.— Iš jų šeimos portretų galėjote įsitikinti,, ikokie visi panašūs. Jūs sakote, kad jis užsimaskavo. Juk tam tikra prasme bet koksai apdaras — maskuotė. Senis maskavosi peruku, jaunuolis — svetimšališka barzdele. Kai jis nusiskuto ir ant trumpai nukirptos galvos užsimaukšlino peruką, tapo panašaus į savo, tėvą kaip du vandens lašai: beliko tik šiek tiek pasigrimuoti. Dabar. be abejo, suprantate, kodėl jis taip maloniai siūlė jums atvažiuoti čia automobiliu rytojaus dieną. Todėl, kad pats atvažiavo čia tą pačią naktį traukiniu. Atvažiavo pirma, jūsų, įvykdė nusikaltimą, užsimaskavo ir pasiruošė oficialiam pokalbiui.
— Aha,— susimąstė Grenbis,— oficialiam pokalbiui! Žodžiu, jūs manote, kad senasis baronetas būtų kalbėjęs visiškai kitaip?
— Jis būtų trumpai drūtai pareiškęs mums, kad kapitonas negaus nė penso,— tarė tėvas Braunas.- Znogžudystė, Ikad ir kaip neįprastai tai skamba, buvo vienintelis būdas sutrukdyti jam taip pasakyti. Bet aš norėčiau, kad jūs pripažintumėte šito žmogaus sumanumą. Jo planas vienu sykiu išsprendė kelias problemas. Anie rusai jį šantažavo dėl kažkokios piktadarybės; įtariu, kad dėl išdavystės karo metu. Jis vienu ypu paspruko nuo jų — galimas daiktas, pasiuntė juos i Rygą gaudyti savęs. Tačiau rafinuočiausias triukas buvo sukurti teoriją, pripažįstant sūnų paveldėtoju, bet ne žmogumi. Turbūt suprantate, ,kad tai užtikrino paveldimumą po mirties, bet kartu išsprendė tai, kas greitai būtų tapę didžiausia kliūtimi?
— Numatau keletą k liūčių,—tarė Grenbis.— Kuriąiš jų turite galvoje?
— Juk jeigu sūnui neatimama paveldėjimo teisė, atrodo keista, kad tėvas ir sūnus nesusitinka.. Mano manymu, belieka viena kliūtis,,. kuri šiuo metu kvaršina galvą džentelmenui. Po gal ais — kaip gi tam seniui numirti?
— Aš žinau, lkaip jam derėtų numirti,— tarė Grenbis.
Tėvas Braunas kiek sutriko ir nukreipė kalbą abstraktesne
kryptimi.
— Bet šitoje istorijoje esama ir kai ko daugiau, — tarė j is. — To, kas jį žavėjo, ta.m,, teoriniu aspektu. Jis jautė beprotišką intelektualinį malonumą, vieno asmens lūpomis pasakodamas, kaip kitas asmuo padarė nusikaltimą, kuris iš tiesų buvo padarytas. Stai šitai pavadinčiau pragariška ironija; tai juokas, pasakojant savo paslaptis velniui. Gal galėčiau pasakyti jums tai, kas skambės paradoksaliai? Kartais didžiai malonu pačiame pragaro viduryje byloti tiesą. Ir dar taip byloti, kad kiekvienas su voktų kitaip. Stai kodel jam patiko groteskinė situacija: apsimesti kitu, o paskui nupiešti save juodai, taip kaip yra iš tikrųjų. Stai kodėl mano seserėčia girdėjo jį juokiantis vieną paveikslų galerijoje.
Grenbis krūptelėjo tarytum kumštelėjimo sugrąžintas į tikrovę.
— Jūsų seserėčia! — šūktelėjo jis.— Juk motina panom ją ištekinti už Masgreivo? Dėl turtų ir visuomeninės padėties, jei neklystu.
— Taip,— ramiai pritarė tėvas Braunas,,— motina labai troško sėkmingai išleisti ją už vyro.
FLAMBO PASLAPTIS
.... — tai žmogžudystės, kuriose vaidinau žmogžudžio vaidmenį,— tarė tėvas Braunas, pastatydamas vyno taurę. Jam prieš akis ėmė slinkti raudoni nusikaltimų šešėliai.
— Tiesa,— akimirką patylėjęs, reziumavo jis,— kiti žmonės suvaidindavo žmogžudžio vaidmenį anksčiau už mane ir įgalindavo mane išvengti tiesioginės patirties. Būdavau tarsi dubleris, bet kurią akimirką pasirengęs išeiti į sceną. Visada įsijautęs į scenarijų, bent jau kruopščiai išstudijavęs savo vaidmenį. Tuojau paaiškinsiu: kai mėgindavau įsivaizduoti psichinę būseną nusikaltimo metu, visada jausdavau, kad pats galėčiau tai padaryti tik tokiomis, o ne kitokiomis psichologinėmis aplinkybėmis, nebūtinai tomis, kurios atrodo akivaizdžios. Tada jau aš žinodavau, kas tikrasis nusikaltėlis; ir ne visada1 tai būdavo tas žmogus, kuris įtartas.