Sakysim,, atrodė akivaizdu, kad: revoliucingas poetas nužudė senąjį teisėją, kuriam revoliucionieriai buvo tartum raudona skepeta jaučiui.. Bet revoliucingam poetui tai ne priežastis žmogžudystei. Ne priežastis, jeigu pabandysite įsivaizduoti save revoliucingo poeto kailyje. Tad aš ir nusprendžiau juo pasijusti, tapti pesimistu, anarchistinės revoliucijos šalininku, ne reformų, o greičiau griovimo šalininku. Stengiausi atsikratyti sveiko proto ir konstruktyvaus mąstymo trupinių, kuriuos turėjau laimę išmokti arba paveldėti. Užtrenkiau ir uždangsčiau visus pastogės langelius, pro kuriuos sklinda iš dangaus šviesa, įsivaizdavau, kad mano protą apšviečia1 tiktai raudona šviesa iš apačios; liepsna, sprogdinanti uolas- ir atverianti bedugnes. Bet netgi šiurpiausios ir beviltiškiausios vizijos nepadėjo man Įsivaizduoti, kodėl jis turėtų pražudyti save, nužudydamas eilinį policininką, vieną iš milijono beveidžių senų kvailių, kaip jis juos plūsdavo. Jis šito nedarytų, nors ir šlovina smurtą savo eilėmis. Jis šito nedarytų kaip tik dė'L to,, 'kad šlovina’ smurtą savo eilęmis. Žmogui, kuris save išreiškia eilėmis, nereikia išraiškos žudymu. Kiekvienas eilėraštis jam įvykis, jam norisi jų daugiau ir daugiau. Tada aš pagalvojau apie kitą pesimizmo- atmainą, ne siekiančią sunaikinti pasaulį, o visiškai priklausomą nuo jo. Pagalvojau, 'kad jeigu ne Dievo malonė, pats galėjau tapti tokiu žmogumi, kuriam realusis pasaulis — tik elektros lempučių spindesys, o už jo ir aplinkui — absoliuti tamsa. Pasauliečiu, gyvenančiu tiktai šitam pasauliui ir netikinčiu jokiu kitu; pasauliečiu, tenorinčiu išplėšti iš nežinios žemiškos šlovės ir malonumų. Šitoks žmogus tikrai padarytų bet ką, jeigu kiltų pavojus visam jo pasauliui, nebeliktų vilties jį išsaugoti. Ne revoliucionierius, o respektabilus pilietis gali padaryti bet kok'į nusikaltimą, gelbėdamas savo respektabilumą. Įsivaizduokite,. ką reikštų demaskavimas įžymiam teisininkui,, įsitrynusiam į aukštuomenės tarpą, tuo labiau jei iškiltų aikštėn nusikaltimas, kurio aukštuomenė iš tiesų netoleruoja — valstybės išdavimas. Jeigu aš būčiau atsidūręs jo vietoj e, jeigu mano mąstysena apsiribotų jo filosofija, vienas Dievas težino, ką būčiau galėjęs padaryti,. Stai kur labai tinka nedidelė religijos dozė.
— Kai kam tai pasirodytų kraupoka,— suabejojo Grandisonas Ceisas.
— Kai kam,— rimtai tarė tėvas Braunas,— be abejo, pasirodytų kraupoka ir labdarybė, ir kuklumas. Pavyzdžiui, mūsų draugui poetui, bet neketinu ginčytis. Aš tiktai stengiuosi atsakyti' į jūsų klausimą dėl savo metodo. Jūsų tėvynainiai suteikė man garbę klausdami, kaip pavyko užkirsti kelią vienai kitai teisingumo klaidai. Ką gi, grįžęs pasakyki te jiems, kad aš tai pasiekiu kraupumu. Vis geriau negu mistika.
Ceisas tebežiūrėjo į jj ir suraukęs kaktą mąstė. Jis buvo pakankamai protingas ir suvokė esmę, bet per daug pragmatiškai mąstantis, kad susižavėtų ja. Jam atrodė, kad tuo pat metu kalbasi su vienu žmogumi ir su šimtine žmogžudžių. Kažkuo antgamtišku baugino ta menkutė figūrėlė, tūpčiojanti it gnomas prie mažos krosnelės. Net baisu pagalvoti, kad toje apvalioj e galvoje sutelpa ištisas beprotysčių ir potencialių nusikaltimų pasaulis. Atrodė, kad beribėje juodoje erdvėje už tos galvos grūdasi gigantiškos tamsios figūros, didžiųjų nusikaltėlių dvasios, nedrįstančios peržengti įkaitusios krosnelės apšviečiamo magiško apskritimo, bet pasiruošusios sudraskyti savo valdovą į gabalus.
— Taip, ko gero, tikrai kraupoka,— pasakė Ceisas.— Ir gal tai ne geriau už magiją. Bet vienas dalykas aiškus: be abejo, jums buvo įdomu.— Jis patylėjo.— Nežinau,, ar galėtumėt tapti tikru nusikaltėliu, bet rašytojas turėtumėt būti puikus.
— Aš susiduriu tik su faktais,— tarė tėvas Braunas.— Tiesa, kartais sunkiau įsivaizduoti tikrus įvykius negu pramanytus.
— Ypač jeigu tai pasaulinio masto nusikaltimai,— tarė pašnekovas.
— Sunkiausia įsivaizduoti ne didelius, o smulkius nusikaltimus.— atsakė tėvas Braunas.
— Ne visai supratau,, ką. turite galvoje,— tarė Ceisas.
— Turiu galvoje banalius nusikaltimus, pavyzdžiui, brangenybių vagystes,— tarė tėvas Braunas.— Sakysim, smaragdų vėrinio, Meru rubino arba dirbtinių auksinių žuvelių. Šitokiose bylose užvis sunkiausia suprimityvinti savo mąstysena. Aukštos klasės, užkietėję šarlatanai, spekuliuojantys didelėmis idėjomis, šitaip žemai nenusmunka,. Buvau tikras, kad pranašas nepasisavino rubino. o grafas — auksinių žuvelių, bet toks žmogus kaip Benksas lengvai galėjo pasiglemžti smaragdus. Tiems pirmiesiems brangakmenis — stiklo šukelė. Bet gobšus ir ribotas žmogus jį pagrobs vien dėl kainos.
Stai kod-ėl ir tenka suprimityvinti savo mąstyseną. Tai baisiai sunku, reikia tarytum fokusuotis kaip objektyvui — daiktas mažėja. ryškėja. Cia kartais padeda stebėjimai; jie lyg ir praskleidžia paslapties uždangą. Pavyzdžiui, žmogus, kuris giriasi „demaskavęs" šarlataną fokusininką ar kokią vargo pelę šundaktarį, paprastai būna ribotos mąstysenos. Jis „kiaurai mato“ tuos valkatas ir sučiumpa už rankos meluojant. Drįstu pastebėti, jog •kai kada tai nemaloni pareiga. Tą akimirką, kai supratau, kas yra' ribotas protas, aš jau žinojau, kur jo ieškoti. Žmogus, norėjęs demaskuoti pranašą, ir buvo tas, kuris pavogė rubiną. Žmogus, tyčiojęsis iš savo sesers psichinių keistumų, buvo sučiuptas su smaragdais.Tokie žmonės paprastai neabejingi brangakmeniams, jie niekada neįstengtų pakilti iki paniekos tiems brangakmeniams kaip aukštesnės klasės šarlatanai. Riboto mąstymo nusikaltėliai paprastai esti banalūs. Jie ir nusikaltėliais tampa per visišką banalumą.
Tenka ilgokai pavargti, kol pasijunti nusmukęs iki jų lygio. Kad taptum visiškai banalus, reikia nežmoniškai apkrauti vaizduotę.. Trokšti kažkokio menkniekio taip, lyg be jo nebebūtų gyvenimo. Bet tai įmanoma... Galima priartėti prie tokio mąstymo lygio. Iš pradžių įsivaizduoji,, kad esi vaikas smaližius, įsivaizduoji, kad tiesiog niežti nagus nudžiauti iš saldumynų parduotuvės labiausiai štai tą... Paskui atimi iš šio geismo vaikišką poetiškumą, užgesini pasakišką cukrainės švytėjimą, įsivaizduoji esąs pasaulio žinovas ir saldumynų kainų specialistas... nustati-nėji savo mąstymą tartum fotoaparato ryškumą... formuojasi kontūras, ima ryškėti... Ir štai, netikėtai,— įvyko!
Jis kalbėjo kaip žmogus, regintis nuostabią viziją.
Grandisonas Ceisas prisimerkęs tebežiūrėjo i jį — ir patikliai, ir susidomėjęs. Nereikėtų nutylėti, kad. po rūsčiai surauktais jo antakiais akimirką švystelėjo ,lyg ir nerimas. Atrodė, kad jis dar ap i mtas šoko, kur] sukėlė kunigo keistas prisipažinimas iš pat pradžių; šitaip perkūnija nutoldama dar paskutinį kartą suvirpina kambarį. Mintyse jis tvirtino sau, kad tai klaida, tik laikinas proto užtemimas, kad tėvas Braunas negalėjo būti baisus žmogžudys, kaip jam pasirodė tą stulbinančią ir gluminančią akimirką. Tačiau ar visi namie šitam žmogui, taip ramiai pasakoj ančiam apie žmogžudžius ir žmogžudystes? Gal vis dėlto dvasininkas truputį kuoktelėjęs?
— O ar jums neatrodo,— tiesiai paklausė jis,— kad tokia nuostata, pastangos pasijusti nusikaltėlio kailyje gali virsti per dideliu pakantumu nusikaltimui?
Tėvas Braunas atsitiesė ir atsakė pabrėžtinai aiškiai:
— Manau, kad .poveikis priešingas. Taip išsisprendžia visa laiko ir nuodėmės problema. Tada atgailauji iš anksto.
Įsiviešpatavo tyla; amerikietis žiūrėjo į aukštą ir statų stogą, dengiantį pusę kiemelio, šeimininkas sėdėjo nejudėdamas ir neatitraukė akių nuo ugnies,, dvasininko balsas dabar atrodė sklindąs iš pažemės ir gerokai nutolęs.