Jei aš bent iš dalies perteikiau šio neprieinamo viešbučio atmosferą, skaitytojas gali pajusti natūralią nuostabą, kaip, kokiu būdu sužinojau apie jį aš, ir gali netgi spėlioti, kaipgi toks eilinis žmogus kaip mano draugas tėvas Braunas atsidūrė toje auksinėje galerijoje. Atsakysiu paprastai ar netgi banaliai. Pasaulyje yra labai senas maištininkas ir demagogas, kuris laužiasi į rafinuočiausius prieglobsčius su siaubinga informacija, kad visi žmonės yra broliai, ir kur tik tas pasaulio lygintojas keliavo savo baltu arkliu, tėvas Braunas laikė savo pareiga sekti jam iš paskos. Vieną iš padavėjų, italą, tą popietę ištiko apopleksijos priepuolis, ir jo darbdavys žydas, nons kiek stebėdamasis tokiais prietarais, sutiko pakviesti artimiausią katalikų kunigą. Kokias nuodėmes padavėjas išpažino tėvui Braunui, mūsų tai neliečia dėl tos paprasčiausios priežasties, kad tėvas Braunas pasiliko jas sau, bet, matyt, prireikė parašyti raštelį ar paaiškinimą, pranešti kokią žinią ar atitaisyti skriaudą. Dėl to tėvas Braunas su nuolankiu įžūlumu, kokį jis būtų visai taip pat parodęs ir Ba-kingamo rūmuose, paprašė, kad jam duotų kambarį ir aprūpintų rašymo priemonėmis. Misteris Liveris buvo plėšomas pusiau. Jis buvo geras žmogus, bet jam buvo būdinga ir blogoji gero žmogaus pusė — jis nepakentė jokių scenų ir sunkumų. O nepažįstama žmogaus buvimas tą vakarą jo viešbutyje jam atrodė kaip purvo dėmelė ant ko nors ką tik išvalyto. Vernono viešbutyje niekada nebuvo jokio prieškambario, niekada nebuvo žmonių, laukiančių hole, jokių atsitiktinių klientų. Buvo penkiolika padavėjų. Ir dvylika svečių. Naujo svečio pasirodymas viešbutyje tą vakarą būtų buvęs toks pats stulbinantis kaip naujo brolio atsiradimas šeimoje prie pusryčių ar arbatos stalo. Be to, kunigo išvaizda buvo nepavydėtina, o jo drabužiai — nešvarūs. Vien jo pasirodymas klube galėjo sukelti nemalonumų. Galiausiai misteris Liveris rado išeitį, kuri, jei ir nepanaikino, tai bent jau pridengė tą keblumą. Kai apsilankai „Vernono" vešbutyje (jums, žinoma, niekad neteks), pereini trumpu koridorium, papuoštu keliais nutriušusiais, bet svarbiais paveikslais, ir jeini į pagrindinį vestibiulį ir poilsio kambarį; iš čia vienerios durys veda į dešinę, į kambarius, o kitos — į kairę — į viešbučio raštinę ir virtuvę. Tuoj pat į kairę pusę yra stiklinės raštinės kampas, kuris ribojasi su poilsio kambariu — taip sakant, namas name, kaip senas viešbučio baras, kuris, matyt, kažkada čia stovėjo.
Sioje raštinėje sėdėjo savininko atstovas (šiame viešbutyje niekas niekada nesimaišydavo po kojomis be svarbaus reikalo), o tuoj už raštinės, pakeliui į tarnų patalpą, buvo vyrų rūbinė, paskutinė džentelmenų valdų riba. Bet tarp raštinės ir rūbinės buvo nedidelis jaukus kambarėlis be kitų durų, kurį savininkas kartais panaudodavo subtiliems ir svarbiems reikalams, kaip antai, paskolinti hercogui tūkstantį svarų sterlingų arba atsisakyįi paskolinti jam šešis pensus. Misteris Liveris parodė didžiulę tor lerancij ą, leisdamas tą šventą vietą maždaug pusvalandžiui niekinti kunigui, kažką keverzojančiam popieriuje. Pasakojimas, kurį tėvas Braunas rašė, labai galimas dalykas, buvo daug geresnis negu šis, bet šito niekada nesužinosime. Galiu tiktai pasakyti, kad jis buvo beveik toks pat ilgas ir kad jo paskutinieji du ar trys skirsniai buvo mažiausiai jaudinantys ir įdomūs.
Kai kunigas ėmėsi paskutiniųjų skyrių, jis leido savo mintims truputėlį paklajoti ir nubusti savo jausmams, kurie apskritai buvo aštrūs. Artėjo tamsos ir vakarienės metas. Užmirštas mažytis kambarėlis buvo be šviesos, ir galbūt tamsa, kuri ėmė jį gaubti, sustiprino jautrumą garsams, kaip kartais atsitinka. Rašydamas paskutinę savo dokumento dalį, tėvas Braunas susivokė berašąs pagal koridoriuje periodiškai pasikartojančio garso ritmą, taip kaip kartais galvoji pagal traukinio ratų ritmą. Kai jis tai suvokė, pamanė, kad tai tiktai paprasčiausias trepsenimas palei duris, o tai viešbutyje įprastas dalykas. Vis dėlto jis įsispoksojo į tamsuojančias lubas ir įsiklausė į garsą. Keletą sekundžių taip pasėdėjęs, jis pakilo ir ėmė klausytis dar įdėmiau, pakreipęs į šoną galvą. Paskui vėl atsisėdo ir panarino galvą tarp delnų, dabar jau ne tik klausydamasis, bet drauge ir mąstydamas.
Žingsniai koridoriuje buvo tokie, kokius gali išgirsti bet kuriame viešbutyje, ir vis dėlto juose buvo kažkas labai keista. Jokių kitų žingsnių nebuvo girdėti. Namas visuomet būdavo labai tylus, nes keli įprastiniai svečiai tučtuojau nueidavo į savo kambarius, o gerai išmiklinti padavėjai turėjo paliepimą būti beveik nematomi, kol jų neprireiks. Siame viešbutyje mažiausiai galėjai tikėtis ko nors neįprasto. Bet šie žingsniai buvo tokie keisti, kad negalėjai nuspręsti, kaip juos pavadinti: įprastais ar neįprastais. Tėvas Braunas sekė juos, pirštu stuksendamas į stalo kraštą, kaip pianistas, mėgindamas išmokti groti melodiją.
Pirmiausiai pasigirsdavo maži skubūs žingsneliai, kokiais žmogus pergalingai finišuotų ėjimo lenktynėse. Staiga jie nutrūkdavo ir pavirsdavo lėtais ritmingais trypčiojimais, keturis kartus lėtesniais, bet trukdavo tą patį laiką. Kai tik paskutinis lėtas žingsnis nutildavo, vėl pasigirsdavo bėgimas, skubantys žingsneliai, o paskui vėl duslūs, sunkesni vaikščiojimo garsai. Buvo aišku, jog žingsniuoja tos pačios kojos; iš dalies dėl to (kaip buvo pasakyta anksčiau), kad aplink buvo tylu, iš dalies todėl, kad batai truputėlį, bet vis dėlto aiškiai girgždėjo. Tėvo Brauno galva buvo sutverta taip, kad negalėjo būti abejinga, bet nuo šio,
atrodytų, trivialaus klausimo ji tiesiog plyšo. Jis buvo matęs, kaip žmonės įsibėgėja, kai reikia pašokti. Jis buvo matęs įsibėgėjant, kai reikia čiuožti ledu. Bet kam, po šimts pypkių, žmogui įsibėgėti, kad eitų? Arba vėl, kodėl eiti, kad paskui galėtų bėgti? Ir vis- dėlto tos nematomos kojos elgėsi šitaip. Žmogus pusę koridoriaus pereidavo labai greitai, kad galėtų labai lėtai pereiti kitą pusę arba labai lėtai ėjo viename koridoriaus gale, kad džiūgaudamas pereitų skubiais žingsniais kitame gale. Visa tai neturėjo jokios prasmės. Brauno galvoje darėsi vis tamsiau ir tamsiau, kaip ir jo kambaryje.
Vis dėlto, kai jis ėmė rimtai mąstyti, net jo celės juodumas tartum darė mintis aiškesnes, jis kaip kokioje vizijoje ėmė matyti fantastines pėdas, išdarinėjančias koridoriuje nenatūralias ar simboliškas figūras. Gal tai buvo pagoniškas religinis šokis? Ar koks visiškai naujas mankštos pratimas? Tėvas Braunas ėmė tiksliau klausinėti save: ką gi tie žingsniai galėtų reikšti? Pirmiausiai imkim lėtus žingsnius: be abejonės, jie ne savininko. Jo tipo vyrai vaikšto greitai ir krypuodami arba ramiai sėdi. Tai negalėtų būti ir kokio tarno ar pasiuntinio, laukiančio nurodymų, žingsniai. Nepanašu. Oligarchinėje visuomenėje neturtingieji kartais eidami svirduliuoja, kai yra kiek išgėrę, bet paprastai, ir ypač tokiose prabangiose vietose, jie sėdi arba stovi įsitempę. Ne! Tas sunkus, bet kartu minkštas žingsnis, kažkaip nerūpestingai garsus, ne sąmoningai triukšmingas, bet vis dėlto nesirūpinantis, kokį triukšmą kelia, priklausė tiktai vieninteliam šios žemės gyvūnui — Vakarų Europos džentelmenui, ir, matyt, tokiam, kuris niekada nėra pelnęs sau duonos darbu.
Kai jis tvirtai tuo įsitikino, žingsniai pasidarė greitesni, ir žmogus prabėgdavo pro duris karštligiškai kaip žiurkė. Nors sie žingsniai buvo daug greitesni, jie taip pat buvo daug tylesni, beveik tokie, tarsi žmogus vaikščiotų pirštų galais. Vis dėlto tie žingsniai jo sąmonėje buvo susiję ne su paslaptimi, o su kažkuo kitu, kažkuo, ko jis negalėjo prisiminti. Jį siutino kažkoks silpnaprotiškumo jausmas. Jis tikrai kažkur buvo girdėjęs tuos keistus, greitus žingsnius. Staiga jo galvoje kilo nauja idėja. Jis pašoko ir nuėjo prie durų. Jo kambarys neturėjo tiesioginių durų į koridorių, bet vienerios vedė į stiklinę raštinę, kitos — į rūbinę už jos. Jis pabandė atidaryti duris į raštinę, bet šios buvo užrakintas. Tada žvilgtelėjo į langą, pro kurio kvadratinį stiklą atsispindėjo melsvai raudonas saulėlydis, ir akimirksnį jis užuodė blogį, kaip kad šuo užuodžia žiurkes.