Racionalioji jo pusė (gal protingesnė, o gal ir ne) paėmė viršų. Jis prisiminė, kad savininkas buvo jam pasakęs, jog užrp-kins duris, o vėliau ateis jo išleisti. Jis tarė sau, kad tuos ekscentriškus garsus koridoriuje galėtų paaiškinti šimtai dalykų, apie kuriuos jis nebuvo pagalvojęs; priminė sau, kad, kol šviesu, dar gali baigti savo tiesioginį darbą. Atsinešęs popierius prie lango, kad galėtų pasinaudoti paskutiniąja vakaro šviesa, jis ryžtingai dar kartą pasinėrė į beveik baigtą oficialų dokumentą. Jis rašė maždaug dvidešimt minučių, temstant linkdamas vis arčiau ir arčiau prie popieriaus, paskui staiga atsitiesė. Jis dar kartą išgirdo tuos keistus žingsnius.
Sįsyk jie turėjo trečią keistybę. Anksčiau nepažįstamasis vaikščiojo lengvai ir žaibiškai greitai, bet vaikščiojo. Sį kartą jis bėgo. Koridoriuje buvo girdėti greiti, švelnūs, šuoliuojantys žingsniai. Tarsi bėgiotų pantera. Tas, kas bėgo, buvo labai stiprus, energingas vyras, susijaudinęs, bet neišsiduodantis. Vis dėlto, kai jis prašvilpė it viesulas iki kontoros, staiga vėl pasigirdo ankstesni lėti žingsniai.
Tėvas Braunas nustūmė savo popierius, ir žinodamas, kad raštinės durys užrakintos, iš karto nuėjo į rūbinę kitoje pusėje. Rūbininko laikinai nebuvo—gal dėl to, kad vieninteliai svečiai valgė vakarienę, ir tuo metu jis nebuvo reikalingas. Grabinėdamasis tarp pilkų paltų, jis pastebėjo, kad už tamsios rūbinės yra šviesus koridorius, į kurį vedė anga kaip dauguma tokių angų, pro kurias paprastai paduodami lietsargiai ir gaunami numerėliai. Virš šios angos pusapvalės arkos degė šviesa. Ji vos vos ryškino tėvą Brauną, kuris atrodė kaip tamsus kontūras priešais blausų saulėlydžio apšviestą langą už jo. Bet žmogus, stovintis koridoriuje, kitoje rūbinės pusėje, buvo apšviestas kone teatrališkai.
Tai buvo elegantiškas vyriškis labai paprasta vakarine eilute. Aukštas, bet darė tokį įspūdį, kad praslystų kaip šešėlis ten, kur daug mažesni vyrai būtų pastebimi ir užkliūtų. Jo veidas, ant kurio dabar krito šviesa, buvo linksmas, tamsaus gymio, panašus į užsieniečio. Jo figūra buvo gera, išvaizda geraširdiško ir pasitikinčio savim žmogaus. Tiktai labai kritiška akis galėjo pasakyti, kad jo juoda eilutė šiek tiek prastesnė už jo figūrą ir išvaizdą, netgi keistai išsipūtusi ir išduobta. Vos tik pamatęs juodą Brauno siluetą saulėlydžio fone, jis numetė popierėlį su numeriu ir maloniai, bet autoritetingai pareiškė:
— Prašyčiau palto ir skrybėlės. Turiu išeiti.
Netaręs nė žodžio, tėvas Braunas paėmė numerėlį ir paklusniai nuėjo ieškoti palto. Ne pirmą kartą gyvenime teko jam atlikti liokajaus pareigas. Jis atnešė paltą ir paguldė jį ant lentos. Tuo
įmetu keistasis džentelmenas, rausdamasis liemenės kišenėje, šyp-Jsodaniasis tarė:
— Neturiu jokio sidabro, galit pasiimti šitą.
Jis numetė pusę sovereno ir čiupo savo paltą.
Tėvas Braunas nejudėdamas stovėjo tamsoje , bet ūmai jis pametė galvą. Jo galva visuomet būdavo vertingiausia, kai ją pamesdavo. Tokiais momentais jis pridėdavo du prie dviejų ir gaudavo keturis milijonus. Katalikų bažnyčia, linkusi prie sveiko proto, dažnai nepritardavo tam. Dažnai tam nepritardavo ir jis pats. Bet tai būdavo tikras įkvėpimas, svarbus retomis krizėmis — tas , įkas pameta savo galvą, pats ją ir išgelbsti.
— Aš manau, sere,— tarė jis mandagiai,— kad jūs vis dėlto turite sidabro savo kišenėje.
Aukštasis džentelmenas įsispoksojo į jį.
— Po velnių! — sušuko jis.— Kodėl turėtumėt skųstis , jei duodu jums aukso?
— Nes kartais sidabras yra vertingesnis už auksą,— švelniai tarė kunigas.— Tiksliau dideli kiekiai.
Nepažįstamasis smalsiai įsistebeilijo. Paskui dar smalsiau pasižiūrėjo į koridorių, vedantį prie pagrindinių durų. Tada vėl pažvelgė į Brauną, paskui — labai atidžiai į langą už Brauno galvos, kuri tebebuvo nuspalvinta žaros. Tada apsisprendė: vieną ranką uždėjo ant lentos, lengvai kaip akrobatas peršoko per ją ir, lyg bokštas sustojęs šalia kunigo, milžiniška ranka nutvėrė jį už apykaklės.
— Ramiai,— tarė jis, dusliai šnibždėdamas.— Nenoriu jums grasinti, bet...
— O aš noriu jums grasinti,— tarė tėvas Braunas dundančiu kaip būgnas balsu.— Aš noriu pagrasinti jums kirminu , siurbėle, kuri nemiršta, ir gaisru, kuris dar neužgesintas.
— Jūs. kažkoks keistas rūbininkas,— atsakė vyriškis.
— Aš esu kunigas, mesjė Flambo,— pasakė Braunas.— Ir esu pasirengęs išklausyti jūsų išpažintį.
Vyriškis valandėlę stovėjo nustebęs ir svirduliuodamas atsisėdo į kėdę.
„Dvylikos prisiekusių žvejų“ pietų pirmieji du patiekalai buvo suvalgyti ramiai ir su pasisekimu. Neturiu valgiaraščio kopijos, o jei ir turėčiau, jūs vis tiek nieko nesuprastumėte. Jis buvo parašytas super prancūzų kalba, vartojama virėjų, bet visai nesuprantama prancūzams. Klube vyravo tradicija, kad užkandžiai būtų įvairūs ir sudėtingi iki beprotybės. Į juos buvo žiūrima rimtai, nes jie buvo absoliučiai nenaudingi priedai, kaip visa va-l karienė ir visas klubas. Taip pat gyvavo tradicija, kad sriubą bū-1 tų lengva ir kukli — paprasta ir asketiška prieš būsimą žuvies, puotą. Pokalbis prie stalo buvo tas keistas, lengvas pokalbis, kuris valdo britų, imperiją, kuris valdo ją slaptai, ir vis dėlto vargu ar eilinis anglas jį suprastų, jei jam ir pavyktų jį nugirsti. Kabineto ministrai buvo švelniai vadinami vardais. Anglijos finansų ministrą, kurį visa torių partija keikė už plėšimus, čia gyrė už nereikšmingas eiles ar medžioklinį balną. Buvo kalbama apie torių lyderį, kurio visi liberalai neapkentė kaip tirono; o čia jis buvo giriamas kaip liberalas. Buvo toks įspūdis, kad p0litikai čia yra labai svarbūs, svarbūs viskuo, bet ne savo politika.' Klubo prezidentas misteris Odlis buvo malonus, pagyvenęs vyras, kuris tebedėvėjo Gladstono laikų apykakles; jis buvo savotiškas visos tos iliuzinės ir vis dėlto rinktinės draugijos simbolis. Jis niekad nebuvo nieko nuveikęs — netgi ko nors blogo. Jis nebuvo nei išlaidus, nei labai turtingas. Jokia partija negalėjo jo ignoruoti, ir jeigu jis būtų norėjęs būti Kabineto nariu, jis, be abejonės, būtų juo buvęs. Cesterio hercogas, viceprezidentas, buvo. jaunas ir kylantis politikas. Kitaip sakant, jis buvo malonus jaunuolis lygiais šviesiais plaukais ir strazdanotu veidu, vidutinių gabumų žmogus, valdąs didžiulius dvarus. Visuomenėje jo pasirodymai visuomet buvo sėkmingi, jo principai buvo pakankamai paprasti. Jei jis sugalvodavo pokštą, iškrėsdavo jį ir buvo vadinamas nuostabiu. Kai nesugalvodavo pokšto, sakydamas, kad ne laikas juokavimams, buvo vadinamas gabiu. Asmeniniame gyvenime savo klubo aplinkoje jis buvo tiesiog maloniai atviras ir naivus kaip mokinukas. Misteris Odlis, niekada neužsiimantis politika, žiūrėjo į ją šiek tiek rimčau. Kartais jis netgi sutrikdy-davo draugiją, pareikšdamas, kad tarp liberalo ir konservatoriaus yra šioks toks skirtumas. Jis pats buvo konservatorius netgi asmeniniame gyvenime. Turėjo žilus ilgus plaukus, kurie sruogomis krito ant apykaklės kaip tam tikrų senoviškų valstybės veikėjų: pažvelgus iš užpakalio, jis atrodė kaip žmogus, reikalingas imperijai. Pažvelgus iš priekio, jis atrodė kaip malonus, nuolaidžiaujantis savo silpnybėms viengungis, gyvenantis Olbenyje 5,— taip iš tiesų ir buvo.