Kaip jau minėta, prie stalo terasoje buvo dvidešimt keturios kėdės ir tiktai dvylika klubo narių. Taigi jie galėjo užimti terasą kaip jiems patogiausia, susėsdami tiktai vienoje stalo pusėje, kai priešais nesėdi niekas ir neužstoja vaizdo į sodą, kurio spal-\os tebebuvo gyvos, nors vakaras tam metų laikui buvo ir niūrokas. Prezidentas sėdėjo per vidurį, viceprezidentas — dešiniajame gale. Kai dvylika svečių ėjo prie stalo, visi penkiolika padavėjų senu papročiu (nežinia dėl kokios priežasties) išsirikiavo pasieniu kaip kareiviai, sutinkantys karalių, o apkūnusis savininkas stovėjo ir lankstėsi klubo nariams, švytėdamas malonia nuostaba, tarsi anksčiau niekados nebūtų apie juos girdėjęs. Bet, prieš pradedant skimbčioti peiliams ir šakutėms, ši vasalų armija išnyko, tik vienas kitas liko mirtinoje tyloje nuiminėti tuščių lėkščių. Savininkas misteris Liveris, konvulsiškai linkčiodamas, žinoma, irgi išnyko. Perdėtume ir negerbtume jo, sakydami, kad jis vėl pasirodė. Bet kai buvo įneštas svarbusis žuvų patiekalas, atrodė, kad netoliese — kokiais žodžiais geriau nusakyti? — plevena gyvas šeimininko šešėlis. Šventas žuvų patiekalas buvo (vulgariųjų akimis) milžiniškas pudingas, dydžiu ir pavidalu panašus į vestuvių tortą, kuriame daugybė įdomių žuvyčių jau buvo galutinai praradusios Dievo duotą pavidalą. „Dvylika prisiekusių žvejų“ apsirūpino savo įžymiaisiais žuvies peiliais ir šakutėmis, ir ėmėsi patiekalo taip oriai, tartum kiekvienas pudingo colis kainuotų lygiai tiek kiek sidabrinė šakutė, su kuria jis buvo valgomas. Kiek man žinoma, taip ir buvo. Sis patiekalas buvo godžiai dorojamas visiškoje tyloje, ir tiktai jaunasis hercogas, kai jo lėkštė buvo beveik tuščia, kaip visuomet pastebėjo:
— Niekur kitur tokio patiekalo neparagausi, tik čia.
— Niekur,— atsiliepė misteris Odlis stipriu bosu, pasisukdamas į kalbėtoją, kartu linkteldamas pagarbos nusipelniusia galva.
— Tikrai niekur, tik čia. Tiesa, man yra sakę, kad kavinėje „Anglė“...
Cia jis buvo nutrauktas ir netgi truputėlį suglumintas, nes patarnautojas paėmė jo lėkštę, bet jis vėl nutvėrė vertingų savo minčių giją:
— Man buvo pareikšta, kad tas pats gali būti padaryta ir kavinėje „Anglė“. Bet nieko panašaus, sere.— Jis negailestingai papurtė galvą, kaip teisėjas, kuris atsisako pasigailėti mirti nuteisto nusikaltėlio.— Nieko panašaus.
— Perdėta reputacija,— įsiterpė kažkoks pulkininkas Paundas, kuris laikėsi taip, tarsi būtų prabilęs (sprendžiant iš jo laikysenos) pirmą Kartą per kelis mėnesius.
— Na, ką jūs! — paprieštaravo Cesterio hercogas, kuris buvo optimistas.— Kai kuriais aspektais tai puiki vietelė. Jos nenurungsi...
Į kambarį įėjo padavėjas ir staiga sustojo kaip įbestas. Jis sustojo lygiai taip pat tyliai kaip ir vaikščiojo, bet visi tie išsibla a-kę ir malonūs džentelmenai buvo taip įpratę prie to itin sklandaus nematomo mechanizmo, kuris juos aptarnavo ir rėmė, jog padavėjui sustojus, jiems tai pasirodė neįtikėtina ir išgąsdino! Jie pasijuto taip, kaip mes su jumis pasijustume, jei negyvasi a pasaulis imtų nepaklusti,— sakykim, jei staiga pabėgtų kėdė. 1
Padavėjas valandėlę pastovėjo įsistebeilijęs, tuo tarpu prie stalo visi keistai sumišo,— tai visai tipiška mūsų laikams, kai visur kalbama apie modernųjį humanizmą, o praraja tarp turtingųjų ir vargšų vis gilėja. Tikras istorinis aristokratas būtų ką nors paleidęs į padavėją, galbūt tuščią butelį, o gal net piniginę. Tikras demokratas būtų draugiškai ir aiškiai paklausęs, ką, velniai griebtų, jis čia veikiąs. Bet šie modernūs plutokratai negalėjo pakęsti vargšo šalia savęs nei kaip vergo, nei kaip draugo. Nenormalus tarnų elgesys jiems kėlė tik buką sutrikimą. Jie nenorėjo būti brutalūs ir labai baiminosi būti palankūs. Jie tetroško vieno,— kad tai greičiau baigtųsi. Ir baigėsi. Padavėjas, kelias sekundes pastovėjęs it ištiktas stabo, apsigręžė ir kaip patrakęs išbėgo.
Kai jis vėl pasirodė kambaryje, tiksliau — tarpduryje, jau buvo nebe vienas , bet su kitu padavėju, kuriam kažką šnibždėjo ir mosikavo su pietietišku įkarščiu. Tada pirmasis padavėjas išėjo, palikęs antrąjį, ir grįžo su trečiu. Kai į šią skubiai sušauktą „tarybą" įsijungė ketvirtasis padavėjas, misteris Odlis pajuto, kad reikia nutraukti tylą. Takto sumetimais. Jis, užuot stuksenęs plaktuku, labai garsiai kostelėjo ir tarė:
— Jaunasis Mučeris puikiai darbuojasi Birmoje. Juk jokia kita nacija pasaulyje nebūtų galėjusi...
Penktasis padavėjas kaip strėlė prilėkė prie jo ir pašnibždėjo į ausį:
— Labai atsiprašau, sere! Svarbu! Ar negalėtų savininkas su jumis pasikalbėti?
Prezidentas sumišęs pasisuko ir apstulbęs pamatė misterį Liverį, skubiai einantį jų link savo dramblota eisena. Gerojo savininko eisena buvo įprastinė, tačiau jo veidas toli gražu ne toks. Paprastai jis švytėdavo vario spalva, o dabar buvo liguistai geltonas.
— Atleiskite man, misteri Odli,— prabilo jis , dusinamas astmos.— Mane apėmė bloga nuojauta. Jūsų lėkštės žuviai valgyti buvo nuimtos kartu su peiliais ir šakutėmis?
— Matyt, kad taip,— atsakė prezidentas kiek šilčiau.
— Jūs matote jį? — šniokštė susijaudinęs viešbučio savininkas—— Matote padavėją, kuris juos nunešė? Atpažinti jį?
— Atpažinti padavėją? — klausimu atsakė pasipiktinęs misteris Odlis.— Zinoma, ne!
' Misteris Liveris beviltiškai skėstelėjo rankomis.
— Aš nesiunčiu jo,— pasakė jis.— Aš žinau ne, iš kur ir ko jfs atsiranda. Siunčiu savo padavėją nurinkti lėkščių, o jis randa jas jau nurinktas.
Misteris Odlis tebeatrodė pernelyg išmuštas iš vėžių kaip žmogus, kuriuo gali pasikliauti imperija: niekas iš kompanijos nieko negalėjo pasakyti, išskyrus nerangųjį pulkininką Paundą, kuris atrodė tarsi pabudęs keistam gyvenimui. Jis sunkokai pakilo, palikęs visus kitus sėdėti, įsriegė į akį monoklį ir prabilo pusbalsiu, tarsi būtų beveik užmiršęs, kaip kalbėti.
— Ar norite pasakyti,— paklausė jis,— kad kažkas pavogė mūsų sidabrinį žuvies servizą?
Savininkas dar beviltiškiau skėstelėjo rankomis; akimirksniu visi vyrai, sėdėję už stalo, pašoko.
— Ar visi jūsų padavėjai čia? — reikliai paklausė pulkininkas žemu, nemaloniu balsu.
— Taip, jie visi čia. Aš pats tai pastebėjau,— sušuko jaunasis hercogas, sprausdamas savo berniokišką veidą į patį sambūrio vidurį-— Visados suskaičiuoju, kai įeinu; jie taip keistai atrodo, kai stovi prie sienos.
— Bet juk tiksliai neįmanoma prisiminti. .. — pradėjo misteris Odlis, labai abejodamas.
— Sakau, kad prisimenu tiksliai,— susijaudinęs sušuko hercogas.— Cia niekad nebuvo daugiau kaip penkiolika padavėjų, ir šį vakarą jų buvo lygiai tiek, galiu prisiekti. Nei mažiau, nei daugiau.
Savininkas atsigręžė į jį, iš nustebimo drebėdamas visu kūnu.
— Sakot... sakot...— mikčiojo jis,— kad matot visus penkiolika mano padavėjų?
— Kaip paprastai,— patvirtino hercogas.— O kas gi čia ypatingo?
— Nieko,— atsakė Liveris gilėjančiu akcentu.— Tik kad jūs suklydot, nes vienas iš jų negyvas guli viršuje.
Kambaryje akimirką tvyrojo šokiruojanti tyla. Gali būti (toks antgamtiškas žodis „mirtis"), kad kiekvienas iš šių dykinėjančių vyrų valandėlę žvelgė į savo sielą ir pamatė ją mažytę kaip džiovintą žirnelį. Vienas iš jų, berods, hercogas, su idiotiška turtuolio užuojauta netgi tarė:
— Gal mes galėtume kuo nors padėti?
— Pas H buvo atėjęs kunigas,— sutrikęs atsakė žydas.