4. Tėvas Brauna.s
49
Paskui, tarsi išgirdę likimo smūgius, jie susimąstė apie sav^. Kelias lemtingas sekundes jiems atrodė, kad penkioliktasis' padat-vėjas yra mirusiojo vaiduoklis. Dėl šio nemalonaus įspūdžio jie neteko žado, nes tiek vaiduokliai, tiek elgetos juos erzino. Bet mintis apie sidabrą staigiai išblaškė kerus, Pulkininkas nuvertė kėdę ir nuskubėjo prie durų.
— Bičiuliai, jei čia buvo penkioliktasis žmogus,— tarė jis,— tas penkioliktasis ir buvo vagis. Tuoj pat užrakinti priekines ir užpakalines duris. Pakalbėsim paskui. Dvidešimt keturis perlus verta atgauti.
Misteris Odlis iš pradžių lyg ir suabejojo, ar džentelmeniška taip dėl ko nors skubėti, bet matydamas, kaip hercogas su jaunatviška energija puolė laiptais žemyn, jis nusekė iš paskos ne taip skubėdamas,
Tą pačią akimirką į kambarį įbėgo šeštasis padavėjas ir pareiškė aptikęs krūvą lėkščių ant bufeto , o sidabro — nė pėdsako.
Minia svečių ir tarnų, kuri pakrikai puolė laiptais žemyn, pasidalino į dvi grupes. Dauguma žvejų nuskubėjo paskui savininką į vestibiulį. Pulkininkas Paundas su prezidentu, viceprezidentu ir vienu ar dviem kitais išdūmė į koridorių, vedantį į tarnų patalpas , kur vagiui pabėgti buvo didesnė tikimybė. Bėgdami pro blausią nišą ir rūbinės kambarėlį, jie pamatė nedidukę juodai apsirengusią žmogystą, matyt, tarną, stovintį kiek atokiau šešėlyje.
— Ei, klausykit! — sušuko hercogas.— Ar čia niekas nepraėjo?
Žemaūgė žmogysta tiesiai neatsakė į klausimą, tik pareiškė:
— Džentelmenai, gal aš kaip tik turiu tai, ko jūs ieškote.
Jie sustojo neryžtingai ir nustebę, o tuo tarpu jis ramiai nuėjo
j rūbinės galą, grįžo su pilnom rankom žvilgančio sidabro ir ramiai kaip pardavėjas padėjo jį ant prekystalio. Tai buvo dvylika peilių ir šakučių.
— Jūs ... jūs...— pradėjo pulkininkas, galiausiai visai išvestas iš pusiausvyros. Paskui nužvelgė blausųjį mažąjį kambarėlį ir pamatė du dalykus: pirma, kad žemaūgis juodai vilkintis žmogus yra su sutana, ir antra — kad kambarėlio langas išdaužtas, tarsi kas veržliai būtų pro jį iššokęs.
— Pernelyg vertingi daiktai, kad būtų laikomi rūbinėje, ar ne? — pastebėjo kunigas linksmai ir šaltakraujiškai.
— Ar.. ar tai jūs pavogėt sidabrą?—sumikčiojo misteris Odlis įsistebeilydamas.
— Jei ir taip,— maloniai atsakė kunigas,— tai grąžinu jį.
— Bet juk jūs nepavogėt,— pasakė pulkininkas Paundas, vis tebežiūrėdamas į iškultą langą.
1 — Nuoširdžiai sakant, tai as Jo nepavogiau,— tarsi juokaudamas atsakė kunigas ir oriai atsisėdo ant taburetės.
— Bet žinote, kas tai padarė,— tarė pulkininkas.
— Tikrojo jo vardo nežinau,— ramiai atsakė kunigas.— Bet šį tą žinau apie jo jėgą ir labai daug apie jo dvasinius sunkumus. Aš įsitikinau jo fizine jėga, kai mėgino mane pasmaugti, o jo moralines savybes įvertinau, kai jis atgailavo.
— Tik paklausykite, atgailavo! — sušuko jaunasis Cesteris, kažkaip arogantiškai nusijuokęs.
Tėvas Braunas atsistojo ir susidėjo rankas už nugaros.
— Keista, ar ne? — tarė jis.— Kad vagis ir sukčius atgailautų, kai tiek daug turtingųjų ir aprūpintųjų lieka užkietėję ir lengvabūdiški ir niekam iš jų jokios naudos? Atleiskite man, aš jums šį tą paaiškinsiu. Jei jūs abejojate praktine atgailos nauda, štai jūsų peiliai ir šakutės. Jūs esate „Dvylika prisiekusių žvejų“, ir štai visos sidabrinės jūsų žuvys. O mane Dievas sukūrė būti žmonių meškeriotoju.
— Ar sugavote tą vyrą? — paklausė pulkininkas susiraukęs.
Tėvas Braunas atidžiai pasižiūrėjo į jo nepatenkintą, piktą
veidą.
— Taip,— atsakė jis.— Aš sugavau jį nematomu kabliuku ir nematomu valu, kuris toks ilgas, jog leistų jam nuklysti į pasaulio galą, bet, vos truktelėjus, jis grįžtų atgal.
Stojo ilga tyla. Paskui vyrai nunešė atgautą sidabrą parodyti savo draugams ir su savininku aptarti keistus įvykius. Bet rim-taveidis pulkininkas tebesėdėjo ant lentos tabaluodamas ilgomis laibomis kojomis ir kramtydamas tamsius ūsus.
Galiausiai jis ramiai tarė kunigui:
— Vagies būta protingo vyruko, bet manau, kad pažįstu ir protingesnį.
— Jis buvo protingas žmogus,— atsakė kunigas.— Bet nežinau, ką laikote tuo protingesniu.
— Turiu galvoje jus,— pasakė pulkininkas, trumpai nusijuokęs.— Aš nenoriu, kad tą vyruką įkištų į kalėjimą, būkit ramus dėl to. Atiduočiau daug sidabrinių šakučių, kad tiksliai sužinočiau, kaip jūs įsipynėt į šią aferą ir kaip išpešėte iš jo sidabrą. Manau, kad jūs čia iš visų gudriausias.
Atrodė, kad tėvui Braunui patiko šiurkštokas kariškio atvirumas.
— Žinoma,— tarė jis šypsodamasis,— apie jį kaip. žmogų ir jo išvaizdą aš jums nieko nepasakosiu, bet nematau jokios ypatingos priežasties, dėl kurios negalėčiau papasakoti tiesiog išorinius faktus, kuriuos pats sužinojau.
Netikėtai lengvai jis peršoko per barjerą ir atsisėdo šalia pulkininko Paundo, tabaluodamas savo trumpomis kojomis kaip mažas berniukas ant vartelių. Jis ėmė pasakoti taip laisvai, tarsi kalbėtųsi su senu draugu per Kalėdas prie židinio.
— Matote, pulkininke,— pradėjo jis,— aš buvau uždarytas aname mažame kambarėlyje, ten šį tą rašiau. Ir išgirdau koridoriuje žingsnius — tokius keistus kaip mirties šokis. Iš pradžių buvo girdėti skubūs juokingi žingsneliai, tarsi kas nors eitų ant pirštų galų, paskui pasigirdo lėti, nerūpestingi, girgždantys žingsniai, tarsi solidus vyras vaikščiotų, rūkydamas cigarą. Bet prisiekiu, ir vieni, ir kiti žingsniai buvo tų pačių kojų, ir jie pasigirsdavo pakaitomis; pirmiausiia bėgimas, paskui ėjimas, o paskui vėl bėgimas. Aš stebėjausi iš pradžių šiaip sau, o paskui gerokai susidomėjęs— kodėl žmogus turėtų vaidinti iš karto šias dvi roles. Vienus žingsnius aš pažinau, jie buvo tokie kaip jūsų, pulkininke. Tai buvo eisena sotaus džentelmeno, kažko laukiančio, vaikščiojančio ne dėl to, kad yra susijaudinęs, bet dėl to, kad judėtų. Supratau , kad ir antroji eisena man iš kažkur pažįstama, bet negalėjau prisiminti, kokiose savo kelionėse buvau sutikęs tą keistą padarą, kuris taip keistai lakstytų pirštų galais. Tada kažkur išgirdau skambant lėkštes, ir atėjo aiškus kaip diena atsakymas. Tai buvo padavėjo eisena — kūnas palinkęs nuožulniai į priekį, akys įsmeigtos į grindis, frako skvernai ir servetėlė plaikstosi. Tada dar minutėlę pamąsčiau. Ir supratau , kad įsivaizduoju nusikaltimą taip aiškiai , tarsi pats būčiau ketinęs jį padaryti.
Pulkininkas Paundas skvarbiai pažvelgė į pašnekovą, bet malonios pilkos jo akys buvo įsmeigtos į lubas beveik ilgesingai.
— Nusikaltimas,— kalbėjo jis lėtai, yra kaip bet koks kitas meno kūrinys. Nesistebėkite, nusikaltimai yra jokiu būdu ne vieninteliai meno kūriniai, kurie ateina pragaro dirbtuvės. Bet kiekvienas meno kūrinys, dieviškas ar velniškas, turi vieną būtiną žymę — turiu galvoje tai, kad jo pagrindas yra paprastas, ne_ svarbu, koks sudėtingas gali būti jo atlikimas , Sakysim, „Hamlete" kapo kasėjo groteskiškumas, išprotėjusios merginos gėlės, fantastinis Ozriko žavesys, vaiduoklio blyškumas ir kaukolės išsišiepimas — tai keistybės, susipynusios į tam tikrą vainiką apie vieną paprastą juodai apsirengusio žmogaus figūrą. Na, čia taip pat,— kalbėjo jis lėtai atsistojęs ir šypsodamasis.— Cia taip pat yra paprasta juodai apsirengusio žmogaus tragedija , Taip,— tarė jis, matydamas, kaip pulkininkas nustebęs pakėlė akis.— Sio pasakojimo esmė krypsta į juodą fraką. Cia, kaip ir „Hamlete", esama senoviškų anomalijų. Sakykim, jūsų klubas. Yra padavėjo lavonas, kuris buvo ten, kur neturėjo būti. Yra nematoma ranka, kuri šluote nušlavė nuo jūsų stalo sidabrą ir išgaravo. Bet kiekvienas protingas nusikaltimas yra galiausiai pagrįstas kuriuo nors vienu visiškai paprastu faktu — kokiu nors faktu, kuris pats savaime nėra paslaptingas. Paslaptingumas ateina vėliau, kad nukreiptų mūsų mintis nuo to fakto. Sis stambus, subtilus ir pelningas nusikaltimas buvo pagrįstas tuo paprasčiausiu faktu, kad džentelmeno vakarinis rūbas yra toks pat kaip ir padavėjo. Visa kita buvo vaidyba, stulbinamai gera vaidyba.