— Vis dėlto,— prabilo pulkininkas, atsistojęs ir susiraukęs žiūrėdamas į savo batus,— aš nesu tikras, kad suprantu jus.
— Pulkininke,— pasakė tėvas Braunas.— Aš sakau jums, kad šis įžūlumo archangelas, kuris pavogė jūsų šakutes, vaikščiojo šiuo koridoriumi pirmyn ir atgal šimtus kartų visų akyse, šviečiant visoms lempoms. Jis nesislapstė tamsiuose kampuose, kur galėjo būti įtartas. Priešingai, jis buvo apšviestuose konidoriuose, ir visur, kur tik ėjo, atrodė, kad jis ten turi būti teisėtai. Neklauskit manęs, kaip jis atrodė, jūs pats jį matėte šį vakarą kokius šešis ar septynis kartus. Jūs laukėte su visais kitais didikais prieškambaryje, ten, koridoriaus gale, kur prasideda terasa. Kai tik jis pasirodydavo tarp jūsų, džentelmenai, eidavo lengvu padavėjo žingsniu, nulenkta galva, su besiplaikstančia servetėle. Jis įlėkdavo į terasą, pataisydavo staltiesę ar ką kita ir vėl nuskubėdavo raštinės ir tarnų patalpų link. O tada, kai pasirodydavo raštinės raštininkui ir padavėjams, jis jau būdavo tapęs kitu žmogumi, kiekviena savo kūno skaidula, kiekvienu instinktyviu judesiu. Jis vaikščiodavo tarp tarnų su tokiu įžūliu vangumu, kokį jie visi matydavo savo klientuose. Jiems nebuvo naujiena, kad svarbi asmenybė iš vakarienės dalyvių vaikščiotų po visą namą it žvėris zoologijos sodo narve; jis žinojo, kad niekas taip neišskiria prašmatnios draugijos narių kaip vaikščiojimas ten, kur jiems patinka. Kai jam visiškai įkyrėdavo vaikščioti tuo koridoriumi, jis apsi-gręždavo ir žingsniuodavo atgal pro raštinę. Arkos šešėlyje tuoj pat už raštinės jis, tarsi magiška lazdele mostelėjus, persikūnydavo, nuskubėdavo į priekį ir atsidurdavo tarp „Dvylikos prisiekusių žvejų‘‘ kaip vergiškai nuolankus tarnas. Argi džentelmenai kreips dėmesį į atsitiktinį padavėją? Argi garbingas vaikščiojantis džentelmenas sukelia įtarimą padavėjams? Kartą jis iškrėtė šalčiausią triuką. Nuėjęs prie virtuvės, šūktelėjo, kad duotų sifoną su sodos vandeniu, sakydamas esąs ištroškęs. Jis maloniai pasakė, kad nusineš pats, taip ir padarė; jis pernešė jį skubiai ir vikriai per patį jūsų būrį, kaip padavėjas, gavęs aiškią užduotį.
Žinoma, tai negalėjo tęstis ilgai, bet jam tereikėjo sulaukti, kol bus baigtas valgyti žuvies patiekalas.
Pats blogiausias momentas jam buvo tas, kai padavėjai išsirikiavo, bet netgi tada jis sugebėjo atsilošti į sieną prie kampo taip, kad tą svarbiąją akimirką padavėjai manė jį esant džentelmeną, o džentelmenai palaikė padavėju, Toliau viskas ėjo kaip sviestu patepta, Jei bet kuris padavėjas užtikdavo jį ne prie stalo, matydavo jame apatišką aristokratą. Jis tiktai turėjo gerai pasirinkti laiką — porai minučių, nurenkant lėkštes po žuvies patiekalo, tapti greitu tarnu ir pats jas nurinkti. Jis sukrovė lėkštes ant bufeto, susikimšo sidabrą į savo vidines kišenes, nuo to jos išsipūtė, ir nukūrė kaip kiškis (girdėjau jį bėgant). Patekęs rūbinėn, jis vėl tapo džentelmenu, staiga iškviestu su reikalais. Jis turėjo tiktai paduoti savo numerėlį rūbininkui ir elegantiškai išeiti taip, kaip įėjo. Bet — bet taip jau pasitaikė, kad rūbininkas buvau aš.
— Ką jūs jam padarėt? — sušuko pulkininkas neįprastai energingai.— Ir ką jis jums pasakė?
— Atsiprašau,— nepalaužiamai tvirtai tarė- kunigas.— Stai čia ir pasibaigia pasakojimas.
— Ir prasideda visas jo įdomumas,— sumurmėjo Paundas.— Atrodo, kad suprantu jo profesinį triuką, bet nemanau, kad suvokiu jūsiškį.
— Man reikia skubėti,— tarė tėvas Braunas.
Jie nuėjo drauge koridoriumi į holą, Ten jie pamatė žvalų strazdanotą Cesterio hercogo veidą. Jis energingai ir skubiai ėjo jų link ,
— Eime Paundai,— sušuko jis uždusęs.— Aš visur jūsų ieškojau, Vakarienė puikiausiai vyksta toliau, ir senasis Odlis turi pasakyti kalbą išgelbėtų šakučių garbei. Mes norime įvesti kokią nors naują ceremoniją šiai progai pažymėti. Dabar, kai atgavome sidabrą, ką jūs siūlote?
— Na,— tarė pulkininkas, kiek sarkastiškai nužvelgdamas jį,— aš siūlyčiau, kad nuo šiol dėvėtume žalius frakus vietoj juodų. Niekada nežinai, kokios klaidos gali kilti, kai . atrodai taip panašus į padavėją.
— Nesąmonės! — pasakė jaunasis vyras.— Džentelmenas niekada neatrodo kaip padavėjas.
—■ Nei padavėjas kaip džentelmenas aš manau,— pasakė pulkininkas Paundas, taip pat niūriai nusijuokęs.— Šventasis sere, jūsų draugas veikiausiai buvo labai apsukrus, jei sugebėjo apsimesti džentelmenu.
Tėvas Braunas iki kaklo susisegiojo kasdienišką apsiaustą, nes naktis buvo audringa, ir pasiėmė nuo stovo savo paprastą lietsargį.
— Taip,— pasakė jis.— Tikriausiai labai sunku būti džentelmenu, bet žinote, aš kartais pagalvoju, kad galbūt taip pat sunku būti padavėju.
Ir taręs „sudiev11, jis atidarė sunkias tų malonumų rūmų duris. Auksiniai vartai užsivėrė, ir jis skubiai nužingsniavo drėgnomis, tamsiomis gatvėmis ieškoti pigaus omnibuso.
ŠOKANČIOS ŽVAIGŽDĖS
— Pats nuostabiausias iš visų mano nusikaltimų,— sakydavo Flambo, sulaukęs didžiai garbingo senyvo amžiaus,— per atsitiktinumą buvo ir paskutinis. Tai įvyko per Kalėdas. Kaip menininkas, aš visuomet stengdavausi, kad nusikaltimas pritaptų prie metų laiko ar vietovės, kurioje tuo metu būdavau, nelaimei, panašiai kaip skulptūrai, parinkdavau kokią nors terasą ar sodą. Mat dvarininkai turi būti apgaudinėjami erdviuose kambariuose su ąžuoliniais paneliais, o tuo tarpu žydai, atvirkščiai, privalo pasijusti likę be skatiko Riče kavinės prieblandoje. O jei sumanyčiau išvaduoti nuo jo paties turtų dvasininką (tai iš tiesų nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti), nukeldinčiau jį tarp žalių vejų ir pilkų katedros bokštų. Panašiai, nusavinęs pinigų iš turtingo, bet nedoro valstiečio Prancūzijoje (bet tai vargiai įmanoma), aš su didžiausiu pasitenkinimu nutremčiau šį netikėlį tarp daugybės pilkų kirptų tuopų ir gūdžių Galijos slėnių, kur klajoja galinga Milė dvasia.
Taigi paskutinis mano nusikaltimas įvyko per Kalėdas; nuotaikingas, malonus, angliškas buržuazijos sluoksnio dikensiškas nusidėjimas. Tai įvyko netoli Patnio sename gražiame pasiturinčių žmonių name su platėjančiu ' keliu į sodybą ir arklidę šalia, name su savininko pavarde ant abiejų vartų ir araukarija. Bet pakaks apie tai, juk jums tokia aplinka pažįstama. Esu tikras, kad sumaniai ir taisyklingai pamėgdžioju Dikenso stilių. Ir tiesiog gaila, jog jau tą patį vakarą teko dėl to apgailestauti.
Toliau Flambo pradėdavo pasakoti savo nuotykio esmę ir net ši esmė atrodydavo keista. Išoriškai ji buvo visai nesuvokiama, tačiau tas, kas jos nežino, pirmiausiai ir turi ją išnagrinėti kaip tik išoriškai. Taigi visa drama prasidėjo tada, .kai atsivėrė laukujės namo durys ir antrosios Kalėdų dienos popietę pasirodė jauna mergina su duona paukščiams lesinti. Ji buvo malonaus veido rudų drąsių akių, bet jos figūros negalėjai nuspėti, kadangi buvo taip apsimuturiavusi rudais kailiais, jog sunku buvo atskirti, kur jos pačios plaukai, o kur kailis. Jei ne malonus veidas, galėjai palaikyti ją stripinėjančiu meškiuku.
Ziemos popietę rausvina sutemos, ir raudona šviesa jau slinko bežiedėmis lysvėmis, nuklodama jas negyvų rožių šešėliais. Prie vienos namo pusės šliejosi arklidė, kitoje pusėje alėja ar dengta laurų arkada vedė į sodo gilumą. Jauna mergina, išbarsčiusi duoną paukščiams (tą dieną jau ketvirtą ar penktą kartą, kadangi duoną suėsdavo šuo), abejingai pasuko laurų taku į ištisus metus žaliuojančių augalų plantaciją. Cia ji sušuko iš nuostabos— natūralios ar apsimestinės — ir žiūrėdama į aukštą sodo sieną, pamatė kažkokį nežemišką siluetą, apžergusį tvorą.