— Ak tik nešokite žemėn misteri Krukai,— sušuko ji susijaudinusi,— jūs labai aukštai.
Asmuo, apžergęs tvorą lyg skraidantį žirgą, buvo aukštas, liesas jaunas vyras tamsiais plaukais, styrančiais lyg šepetys, itin inteligentiškų veido bruožų, bet išblyškusios, beveik nenatūralios odos spalvos. Siuos bruožus dar labiau ryškina akį veriantis raudonas kaklaraištis, vienintelis kostiumo atributas, kuriuo jis atrodo, bent kiek rūpinosi. Tikriausiai tai buvo simbolis. Nekreipdamas dėmesio į merginos nerimastingą prašymą, jis stryk-telėja lyg žiogas žemėn šalia jos, nors tikrai galėjo susilaužyti kojas.
— Turbūt palaikėte mane įsilaužėliu,— tarė ramiai.— Jei nebūčiau gimęs aname puikiame gretimame name, tikrai galėtumėte mane juo laikyti. Siaip ar taip, nematau čia nieko blogo.
— Kaip drįstate taip kalbėti? — užprotestavo mergina.
— Na—tarė jaunuolis,— jei esi gimęs ne toje tvoros pusėje, tai nėra nieko blogo, jei vėliau ją ir perlipi.
— Niekad nežinau, ką jūs pasakysite ar padarysite,— atsakė mergina.
— Aš ir pats dažniausiai nežinau,— atsakė misteris Krukas,— bet dabar esu toje tvoros pusėje, kuri man ir reikalinga.
— O kuri jums reikalinga? — paklausė šypsodamasi jaunoji mergina.
— Reikalinga ta pusė kurioje esate jūs,— tarė jaunuolis, pavarde Krukas.
Jiems einant laurų taku į kitą sodo pusę, pasigirdo trys artėjančio automobilio signalai ir greitai labai elegantiška pilkai melsva mašina priplaukė lyg paukštis prie durų ir trūktelėjusi sustojo.
— Sveiki, sveiki! — sušuko jaunuolis raudonu kaklaraiščiu,— šiaip ar taip, čia yra asmuo, gimęs šioje pusėje. Nežinojau, mis Adams, kad jūsų Kalėdų senelis toks modernus.
— Aa, tai mano krikštatėvis, seras Leopoldas Fišeris. Jis visuomet apsilanko antrąją Kalėdų, dieną.
Po nekaltos pauzės, kuri nori nenori išdavė entuziazmo stygių, Rubi Adams pridūrė:
— Jis labai malonus žmogus.
Žurnalistas Džonas Krukas buvo girdėjęs apie šį įžymųjį miesto magnatą, ir pats buvo visai nekaltas, kad miesto magnatas nieko nežinojo apie jį, kadangi kai kuriuose The Clarion ir The New Age straipsniuose apie poną Leopoldą jis rašė gana griežtai. Tačiau jis nieko nesakė, tik akylai stebėjo ilgokai užtrukusį automobilio iškraustymą. Stambus tvarkingas žaliai apsirengęs vairuotojas išlipo pro priekines duris, o smulkus tarnas švariu pilku kostiumu išlipo pro galines; ant slenksčio jie padėjo ponui Leopoldui nusirengti, tarsi šis būtų didžiai saugomas paketas. Ap-siautalai, kurių pakaktų visam turgui, visų miško žvėrių kailiai bei visų vaivorykštės spalvų šalikai buvo nuvyniojami vienas po kito, kol pasirodė kažkas panašu į žmogaus figūrą — draugiško, bet užsienietiškos išvaizdos džentelmeno, pilka ožio barzdele ir švytinčia šypsena, purtančio nuo rankų didžiules kailines pirštines.
Jam dar nespėjus nusirengti, atsivėrė dvigubos didžiulės prieangio durys ir pasirodęs pats pulkininkas Adamsas (kailiniuotosios merginos tėvas), pakvietė gerbiamą svečią į vidų. Jis buvo aukštas, nudegęs ir labai nekalbus žmogus, dėvintis raudoną kepuraitę, panašią į musulmonišką, su kuria atrodė tarsi anglų karininkas ar Egipto paša. Kartu buvo ką tik grįžęs iš Kanados jo pusbrolis Džeimsas Blauntas, didžiulis ir triukšmingas jaunas fermeris — džentelmenas geltona barzdele. Su juo taip pat įėjo ne tokia reikšminga figūra —netoliese esančios bažnyčios kunigas, kadangi pulkininko velionė žmona buvo katalikė ir vaikai, kaip tokiais atvejais įprasta, buvo auklėjami jos dvasia. Kunigas, pavarde Braunas, niekuo neišsiskyrė, tačiau pulkininkui patiko jo draugija ir jis dažnai kviesdavosi šventąjį tėvą į panašius šeimos susiėjimus.
Erdviame namo vestibiulyje buvo pakankamai vietos net ir pono Leopoldo viršutiniams rūbams. Prieangis ir vestibiulis, lyginant su visu namu, atrodė gerokai per dideli, tai buvo didžiulis kambarys su milžiniškomis durimis viename gale ir laiptinės apatine dalimi — kitame. Priešais didžiulį prieangio židinį, virš kurio kabojo pulkininko kardas , procesija sustojo ir visa kompanija , drauge su melancholišku Kruku, prisistatė ponui Leopoldui Fišeriui. Tačiau atrodė, kad šis garbingas finansininkas vis dar kovoja su puikiais savo apdaro atributais, mat iš giliai užslaptintos švarko kišenės ištraukė juodą ovalo formos dėžutę ir nušvitęs paaiškino , jog tai Kalėdų dovana krikšto dukrai. Dėžutę jis laikė su nuginkluojančiu nuoširdžiu pagyrūniškumu. Prieš jų akis tarsi krištolo fontanas ištryško. Oranžiniame velveto dėkle lyg trys kiaušiniai gulėjo trys balti deimantai, sujaudinę visus aplinkinius. Fišeris stovėjo spindįs geranoriškumu ir tarsi gerte gėrė merginos nuostabą bei susižavėjimą , rimtą pulkininko grožėjimąsi ir kimiu balsu tariamas padėkas bei visų aplinkinių smalsumą.
— Dabar privalau vėl juos paslėpti,— tarė Fišeris , įsikišdamas dėžutę į fraką. —Turiu būti atsargus, kad jie nedingtų. Tai trys didieji Afrikos deimantai , ne kartą vogti , dėl to vadinami „Sakančiomis žvaigždėmis". Jų ieško didžiausi nusikaltėliai , net ir vulgarūs gatvės ar viešbučių prasčiokai vargiai atsilaikytų pagundai juos pavogti. Aš galėjau juos prarasti kelyje. Visišikai įmanomas dalykas.
— Tikrai galimas dalykas,— suniurzgė jaunuolis raudonu kaklaraiščiu.— Nekaltinčiau žmogaus, juos paėmusio. Kai jie prašo duonos , o tu jiems nepaduodi net akmens , tuomet jie patys paima akmenį.
— Nekalbėkite taip,— užsiliepsnojo mergina.— Jūs šitoks pasidarėte nuo to laiko, kai tapote tuo baisiuoju... žmogumi. Jums aišku , ką aš noriu pasakyti. Kaip pavadintumėte asmenį, kuris pareiškia norą apkabinti kaminkrėtį?
— Šventuoju,— tarė tėvas Braunas.
— O aš manau,— pasakė ponas Leopoldas, išdidžiai šypsodamasis,— kad Rubi turi galvoje socialistą.
— Radikalas nebūtinai turi misti ridikėliais,— tarė kiek nekantraudamas Krukas,— o konservatorius nebūtinai konservuoti uogienę. Taigi užtikrinu jus — socialistas nėra žmogus, trokštantis draugiško pobūvio su kaminkrėčiu. Socialistas — tai žmogus , kuris nori, kad visi kaminai būtų švarūs ir visi kaminkrėčiai gautų algą.
— O kas jums neleidžia,— įterpė kunigas žemu balsu,— pačiam tvarkyti savo suodžius?
Krukas žvilgtelėjo į jį kiek susidomėjęs ir net su pagarba.
— O ar kas nors nori tvarkyti pats savo suodžius? — paklausė
jis.
— Galėtų norėti,— mąsliai atsakė Braunas.— Girdėjau, kad suodžius naudoja sodininkai. O kartą per Kalėdas, kai neatvyko fokusininkas, aš nudžiuginau šeši s vaikus vien suodžiais — pakeičiau jais savo išvaizdą.
— Kaip puiku,— šūktelėjo Rubi.— Norėčiau, kad tą patį padarytumėte mūsų kompanijoje.
Triukšmingajam kanadiečiui misteriui Blauntui, kaip ir nustebusiam (gal ir ne visai sutinkančiam) finansininkui, jau buvo be-išsprūstąs pritarimo šūksnis, bet' tuo metu pasigirdo beldimas į dvigubas lauko duris. Jas atidarė kunigas, ir, jau apsigaubęs prieblanda, įvairiausių violetinių gamų saulėlydžio fone vėl pasirodė amžinai žaliuojantis sodas, araukarija ir visa kita. Reginys, tarsi spektaklio dekoracija, buvo toks įstabus ir spalvingas, jog valandėlę visi pamiršo neryškią figūrą, stovinčią tarpdury. Žmogus buvo dulkėtas, nubrizgusiu švarku, matyt, tik eilinis pasiuntinys.
— Ar yra, džentelmenai, tarp jūsų misteris Blauntas? — paklausė jis ir dvejodamas ištiesė ranką su laišku.