Misteris Blauntas vos nesušuko patvirtindamas. Su aiškia nuostaba praplėšus voką ir perskaičius laišką, jo veidas kiek apsiniaukė, bet tuoj pat pragiedrėjo ir jis atsisuko į savo pusbrolį ir šeimininką.
— Man nemalonu, bet turiu jus, pulkininke, kiek sutrukdyti,— tarė jis džiugiai.— Ar nesutrikdytų jūsų mano seno bičiulio vizitas svarbiais re i kalai s ? Tai Florianas, garsusis prancūzų akrobatas ir komediantas; aš susipažinau su juo prieš daugelį metų, būdamas Vakaruose (jis iš prigimties prancūzų kanadietis). Jis turi į mane kažkokį reikalą, nors man sunku įspėti, kokį.
— Na žinoma, žinoma,— nerūpestingai tarė pulkininkas.— Lai atvyksta kiekvienas jūsų draugas, mielasai. Be abejonės, jis parodys, ką sugeba.
— Jis išsiteplios veidą juodai, jei tai turite galvoje,— sušuko juokdamasis Blauntas.— Neabejoju, kad. jis visiems apdums akis. Bet man ne tai svarbu, aš nesu per daug skrupulingas. Man patinka sena linksma pantomima, kur žmogus sėdi ant cilindro.
— Bet ne ant mano,— oriai tarė ponas Leopoldas Fišeris.
— Na, na,— nerūpestingai pasakė Krukas,— nesiginčykime. Yra ir blogesnių pokštų už sėdėjimą ant cilindro.
Kadangi jaunuolio su raudonu kaklaraiščiu nemėgo,— tiek dėl kategoriškų nuomonių, tiek dėl aiškios simpatijos gražiajai kri-kštadukteriai, Fišeris pačiu kandžiausiu, diktatoriškiausiu balsu paklausė:
— Nėra abejonės, kad jūs išradote kažką žemesnio už sėdėjimą ant cilindro. Malonėkite pasakyti, ką?
— Pavyzdžiui, leisti cilindrui būti ant galvos,— tarė socialistas.
— Na, na, na,— sušuko kiek šiurkščiai, bet nepiktai kanadietis fermeris,— negadinkime sau malonaus vakaro. Manyčiau, kad reikia sugalvoti ką nors įdomaus Jei jums nepatinka išteplioti veidai ar sėdėjimas ant cilindro, tuomet kažką panašaus į tai, Kodėl gi mums nesuvaidinus tikros senovinės anglų pantomimos su klounu, kolombina ir kitais? Būdamas dvylikos metų, išvykdamas iš Anglijos, mačiau tokią pantomimą, bet ji lig šiol tarsi laužo liepsna šviečia mano atminty , Kai pernai sugrįžau į gimtąją šalį, šis paprotys jau buvo išnykęs. Liko vien tik melodramiškos pjesės pasakų motyvais. Aš noriu išvysti azartinį pokerį ir suraitytą į dešrą policininką, o rodomos vien mėnesienoj dūsaujančios princesės, mėlynosios paukštės ir panašiai. Mėlynbarzdis man labiau prie širdies, o labiausiai jis man patinka tada, kai pasiverčia juokdariu ,
— Aš už policininkų suraitymą,— tarė Džonas Krukas.— Tai jau tikslesnis socializmo apibrėžimas už kai kuriuos neseniai pateiktus. Žinoma, pastatymas nebus lengvas,
— Visai ne,— sušuko kiek per toli mintyse nutolęs Blauntas.— Arlekinada — greičiausiai padaromas dalykas dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia, kiekvienas gali apgaudinėti kiek patinka, ir antra, objektai yra namų ūkio daiktai — stalai ir rankšluosčių kabyklos, kubilai ir kita.
— Teisybė,— pripažino Krukas, vaikštinėdamas aplink ir pritariamai iinkčiodamas galva.— Bet ko gero, negalėsiu užsivilkti policininko uniformos! Paskutiniu metu neužmušiau nė vieno policininko ,
Blauntas mįslingai susiraukė, o paskui trenkė kumščiu sau per šlaunį.
— Taip, mes tai padarysime, sušuko jis.— Aš čia turiu Floriano adresą, jis pažįsta visus Londono kostiumininkus , Aš jam paskambinsiu ir paprašysiu, kad ateidamas atsineštų policininko aprangą.
Ir nusilenkęs nuėjo prie telefono ,
— Krikštatėvi, tai žavinga,— šūktelėjo Rubi kone pašokdama.— Aš būsiu kolombina, o jūs juokdarys ,
Milijonierius elgėsi šaltai, su stabmeldišku išdidumu.
— Mano brangieji, aš manau,— prabilo jis,— jūs turėsite pasiieškoti kito juokdario.
— Jei norite, aš būsiu juokdarys,— tarė pulkininkas Adamsas, išsiimdamas cigarą iš burnos ir prabildamas pirmąjį ir paskutinįjį kartą.
— Jums reikėtų pastatyti paminklą,— linksmai sušuko grįždamas nuo telefono kanadietis.— Na, o mes visi kažkam tinkame. Misteris Krukas bus klounas; jis žurnalistas ir žino visus senus pokštus. Aš galiu būti Arlekinas, kuris turi turėti ilgas kojas ir daug šokinėti. Mano draugas Florianas sakė, kad atsineš policininko aprangą; jis persirengs iš anksto. Galime vaidinti ir šioje salėje, žiūrovai sėdės priešais ant tų plačių laiptų, viena eile už kitos. Sios priekinės durys, uždaros ar atviros, atstos užkulisius. Jas uždarius, matysite anglišką interjerą. Atvėrę — sodą mėnesienoje. Viskas stebuklingai tinka.
Ir pagriebęs iš kišenės atsitiktinai pasipainiojusį biliardo kreidos gabalėlį, perbėgęs salę tarp priekinių durų ir laiptų, nubrėžė rampos liniją.
Kaip- ši kvailysčių puota buvo paruošta laiku, liko mįslė. Bet visi rengėsi su beprotišku užsidegimu ir kruopštumu, kuris būdingas namuose žydint jaunystei, o jaunystė šiuose namuose tikrai viešėjo tą naktį, nors ne kiekvienas būtų galėjęs išskirti du veidus ir širdis,. iš kurių ji liejosi. Kaip paprastai tokiais atvejais, išmonė, išsivadavusi iš buržuazinių elgesio normų, virto vis labiau nežabojama. Kolombina didžiuliu sijonu, keistai panašiu į miegamojo gaubtą, atrodė žavingai. Klounas ir juokdarys išsibaltino paimtais iš virėjo miltais ir išsidažė raudonais dažais, pagamintais iš kažin kokių produktų, ir jų (kaip ir visų tikrų labdarių krikščionių) niekas neatpažino. Arlekiną, apsilipdžiusį sidabriniais cigarečių pakelių popierėliais, vos pavyko atkalbėti negadinti seno Viktorijos laikų sietyno vien tam, kad galėtų apsikarstyti žvilgančiais krištoliukais. Jis tikrai būtų taip padaręs, jeigu Rubi nebūtų suradusi senų stiklinių papuošalų, kuriuos dėvėjo ant deimantų karalienės kostiumo maskaradinių suknelių baliuje. Jos dėdė Džeimsas Blauntas tiesiog nesitvėrė savo kailyje iš susižavėjimo, atrodė kaip mokinukas. Staiga jis užmovė tėvui Braunui popierinę asilo galvą, kurią Braunas kantriai nešiojo ir netgi labai originaliai judino ausis. Prie pono Leopoldo Fišerio frako jis bandė pritvirtinti popierinę asilo uodegą. Tačiau niekas nepritarė šiam triukui.
— Dėdė elgiasi per daug absurdiškai,— sušuko Rubi Krukui, kuo rimčiausiai kabindama dešrą jam ant pečių.— Kodėl jis toks pasiutęs?
— Jis tavo kolombinos Arlekinas,— tarė Krukas.— O aš esu tik krečiantis pokštus klounas.
— Norėčiau, kad tu būtum Arlekinas,— pasakė ji, palikdama ant pečių nukarusią dešrą.
Tėvas Braunas, nors ir žinodamas kiekvieną smulkmeną už scenos ir susilaukęs plojimų už tai, kad iš pagalvės padarė pantomimos kūdikį, pavaikščiojęs aplinkui, atsisėdo tarp žiūrovų, kupinas didžiausių vilčių, kaip vaikas pirmą kartą spektaklyje. Žiūrovų nebuvo daug: giminaičiai, vienas ar du kaimynai, tarnai. Ponas Leopoldas sėdėjo priekyje, jo apkūnus stotas su kailine apykakle . labai jau menkino sėdinčio už jo smulkaus dvasininko figūrą. Pantomima buvo be galo chaotiška, bet pakenčiama; improvizacijos srautas labiausiai sklido iš klouno Kruko. Apskritai, jis buvo protingas žmogus, bet šį vakarą, įkvėptas nežabotos vi-sažinybės, jautėsi visagalis — kvailybė išmintingesnė už visą pasaulį, ir ji užlieja jauną vyrą, jei šis bent kartą pastebi ypatingą išraišką ypatingame veide. Jis buvo ne tik klounas, bet ir visa kita— autorius, jei toks apskritai ten buvo, sufleris, dekoratorius, scenos darbininkas ir netgi orkestras. Netikėtomis pašėlusio vaidinimo pertraukėlėmis jis su visu kostiumu eidavo prie pianino. ir skambindavo kokią nors populiarią, bet šiuo metu kiek absurdišką melodiją.
Viso to, kaip ir viso kito, kulminacija buvo momentas, kai scenos gale atsilapojo dvejos laukujės durys, atverdamos puikų mėnesienos sodo vaizdą ir dar labiau išryškindamos įžymųjį svečią profesionalą — didįjį Florianą, apsirengusį policininku. Klounas grojo pianinu „Penzanso piratų" policininkų priedainį, bet jo muziką nustelbė kurtinančios ovacijos, nes kiekvienas didžiojo komiko judesys buvo žavinga, nors kiek suvaržyta policininko laikysenos ir manierų parodija. Prie jo prišoko Arlekinas ir trinktelėjo per šalmą; pianistas tuo metu grojo ,,Iš kurgi tu gavai šią kepurę?" Policininkas apsidairė, puikiai suvaidindamas nustebusį, o šokuojantis ' Arlekinas vėl jam trinktelėjo (pianistui grojant keletą taktų iš ,.0 paskui ir dar kartelį"). Galop Arlekinas puolė tiesiai policininkui į glėbį ir apvertė jį, aidint plojimams. Keistasis aktorius puikiai imitavo mirusįjį, kalbos apie tai iki šiol sklinda Patnyje. Neįtikėtina, kad gyvas žmogus galėtų atrodyti toks suglebęs.