Atletiškasis Arlekinas sūpavo jį kaip maišą, kilnojo ir sukiojo kaip pagalį ir visa tai darė pagal absurdiškai juokingą pianino muziką. Kai Arlekinas sunkiai pakėlė juokingąjį policininką nuo grindų, klounas grojo „Grįžtu iš svajų apie tave". Jam persime-tus policininką per petį'— ,,Su nešuliu ant pečių", o kai pagaliau Arlekinas policininką su garsiu bumbtelėjimu numetė žemėn, pamišėlis prie muzikos instrumento grojo skambų taktą, rodos, pagal tokius žodžius: ,,Aš ėjau savo meilei laiškelį išsiųst, bet beeidamas pamečiau".
Siautėjant šiai proto anarchijai, tėvas Braunas matė toli gražu ne viską, kadangi priešais jį miesto magnatas, atsistojo visu ūgiu ir susigrūdo rankas į kišenes. Paskui susinervinęs atsisėdo, vis negalėdamas nurimti, galop vėl atsistojo. Vienu momentu atrodė, kad jis žengs į sceną, bet tik pažvelgė į grojantį klouną ir nieko nesakęs puolė lauk iš kambario.
Kunigas dar kelias minutes stebėjo absurdišką, bet savotiškai elegantišką Arlekino šokį prie puikiai numirusio priešo. Meniškai, nors kiek negrabiai, Arlekinas artėjo durų link, pro kurias buvo matyti mėnesienoje ir tyloje paskendęs sodas. Jo sidabrinių popieriukų ir stikliukų išmargintas apdaras žvilgėte žvilgėjo lempų šviesoje, bet Arlekinui ėmus šokti spindinčioje mėnulio šviesoje, atrodė, kaip tikras sidabro stebuklas. Žiūrovai su įkarščiu plodami apstojo jį, bet tuo metu kažkas staiga palietė Brauno ranką ir pašnibždom paprašė jį užeiti į pulkininko kabinetą.
Jis ėjo paskui iškvietusįjį vis labiau abejodamas, ir šio jausmo neišblaškė net tas didis komiškumas kabinete. Tenai sėdėjo pulkininkas Adamsas, vis dar apsitaisęs juokdariu, su išsikišusiu banginio ūsu, tabaluojančiu ant kaktos, bet tokiomis pavargusiomis ir liūdnomis akimis, kad būtų sustabdžiusios bet kokį šėlimą. Ponas Leopoldas Fišeris stovėjo atsirėmęs į židinio atbryiią ir apimtas baimės sunkiai kvėpavo.
— Labai skaudu, tėve Braunai,— tarė Adamsas.— Teisybę sakant, tie deimantai, kuriuos mes visi matėme šią popietę, dingo iš mano draugo frako kišenės. Ir kadangi jūs...
— Kadangi aš,— papildė tėvas Braunas plačia grimasa,— sėdėjau tiesiai už jo...
— Aš nieko tokio neteigiu,— tarė pulkininkas Adamsas, griežtai žvelgdamas į Fišerį, ir tapo aišku, kad jis greičiausiai taip ir mano.— Aš tik prašau jus pagalbos, kurią kiekvienas džentelmenas turėtų suteikti.
— Tai reikštų — išversti savo kišenes,— pasakė tėvas Braunas, ir tuoj pat tai padarė, parodydamas septynių ir šešių pensų monetas, atgalinį bilietą, mažą sidabrinį krucifiksą, nedidelį brevijorių ir šokolado plytelę.
Pulkininkas ilgai žiūrėjo į jį ir pagaliau tarė:
— Ar jums neatrodo, kad man daug svarbiau sužinoti, kas jūsų galvoje, o ne jūsų kišenėse? Žinote, kad mano dukra yra jūsų įtakoje, o ji pastaruoju metu...—ir nutilo.
— Ji pastaruoju metu,— sušuko senasis Fišeris,— atvėrė tėvo namų duris galvažudžiui socialistui, kuris atvirai pareiškia, kad galėtų bet ką. pavogti iš turtingesniojo. Stai ir susiduria galas su galu. Cia ir turtingasis, ir beturtis.
— Jeigu norite žinoti, ką aš manau, tai štai,— kiek monotoniškai tarė tėvas Braunas.— Kas jums pasirodys verta dėmesio, pasakysite paskui. Bet pirmiausia štai ką kužda man mano sena makaulė: tas, kas vagia deimantus, nekalba apie socializmą. Greičiau jau,— tarė jis sant ūr i ai,— neigia jį.
Abu vyriškiai staiga persimainė, o kunigas kalbėjo toliau:
— Matote, mes daugiau ar mažiau pažįstame tuos žmones. Socialistui de i mantai reikalingi ne daugiau kaip piramidė. Tad pažvelkime į tą, kurio nepažįstame. Policininką vaidinęs jaunuolis — Florianas. Įdomu, kur jis šiuo momentu?
Juokdarys pašoko kaip į geltas ir puolė iš kambario. Stojo tyla, kurios metu milijonierius žvelgė į kunigą, o kunigas į savo brevijorių; tuomet grįžęs juo k darys, jausdamas padėties rimtumą, prašneko:
— Policininkas vis guli scenoje. Uždanga buvo pakelta ir nuleista šešis kartus, o jis vis dar ten guli.
Tėvas Braunas metė savo knygą ir įsistebeilija į ją tuščiu žvilgsniu. Pamažu jo pilko s akys prašviesėjo, ir jis neaiškiai paklausė:
— Atleiskite, pulkininke, kada mirė jūsų žmona?
— Mano žmona!— žvelgdamas į akis, tarė karininkas.— Ji mirė šiais metais prieš du mėnesius. Jos brolis Džeimsas savaitę pavėlavo ją išlydėti.
Mažasis kunigas pašoko kaip pabaidytas kiškis.
— Eime! — šūktelėjo ji s neįprastai susijaudinę s.— Eime! Mums reikia pasižiūrėti į tą policininką!
Jie nuskubėjo ant užleistos užuolaida scenos, šiurkščiai pra-sibrukę pro kolombiną ir klouną, kurie patenkinti apie kažką šnabždėjo si, ir tėvas Braunas pasilenkė prie sukniubusio policininko.
— Chloroformas,— tarė jis atsitiesdamas,— aš tik dabar t1Ji supratau.
S toj o neįtikėtina tyla, paskui pulkininkas lėtai prašneko:
— Prašau, atsakykite rimtai, ką visa tai reiškia.
Tėvas Braunas staiga pratrūko kvatotis, paskui kiek apsiramino, bet ir vėliau kalbėdamas dar ilgokai stengėsi suvaldyti kylantį juoką.
— Džentelmenai,— duso jis,— nėra laiko kalbėti. Aš turiu bėgti nusikaltėlio pėdomis. O šis didysis prancūzų aktorius, vaidinęs policininką, šis puikus negyvėlis, su kuriuo Arlekinas šoko valsą, suko ir svaidė į šalis — jis buvo...
Tėvo Brauno balsas jam vėl nepakluso, ir jis pasisuko eiti.
— Jis buvo? — smalsiai sušuko Fišeris.
— Tikras policininkas,— tarė tėvas Braunas ir išbėgo Į tamsą.
Pilnam lapijos sode, pačiame jo pakraštyje, kur buvo lomos
ir pavėsinės, kur augo laurai ir kiU amžinai žaliuojantys krūmai, netgi pačiame viduržiemy tamsiai mėlyno dangaus ir sidabrinio mėnulio fone sodas buvo sklidinas šiltų pietietiškų spalvų. Zali laurai, ryškiai purpurinis nakties dangus, mėnuo tarsi didžiulis krištolas visa tai atrodė naiviai romantiška; o po medžių viršūnes laipiojo daugiau keista nei romantiška figūra. Ji žibėjo nuo galvos iki kulnų, tarsi apdaras būtų pasiūtas iš dešimties milijonų mėnulių: tikro mėnulio šviesa pagaudavo kiekvieną jo judesį ir uždegdavo kiekvieną jo dalelę. Jis siūbavo, blizgėdamas ir kopdamas neaukštu medeliu į aukstesnį, paskui peršoko į kitą didesnį medį ir staiga sustojo vien todėl, kad pastebėjo apačioje praslenkant šešėlį, kuris neabejotinai kreipėsi į jį:
— Na, Flambo,— tarė balsas,— jūs tikrai atrodot kaip skrendanti žvaigždė; bet tai vis dėlto reiškia krintančią žvaigždę.
Sidabru spindintis siluetas kiek pasilenkė į priekį lauruose ir neabejodamas, kad gali lengvai pasprukti, ėmė klausytis žmogaus apačioje.
— Nieko sumaniau nesat padaręs savo gyvenime, Flambo. Visai protinga buvo atvykti iš Kanados (tikiuosi, Paryžiaus bilietu) po savaitės nuo misis Adams mirties, kai niekam neberūpėjo apie tai klausinėti. Dar protingiau buvo susekti šokančias žvaigždes ir Fišerio atvykimo dieną. O kas buvo po to, jau ne tik protinga, bet tiesiog genialu. Pavogti akmenėlius buvo vienas juokas. Rankų miklumu būtumėt atlikęs tai šimtais būdų, net ir neapsimetant, kad prie Fišerio frako pritaisai asilo uodegą. Bet toliau jūs elgėtės tikrai negarbingai.