Sidabrinė figūra tarp žalių lapų tarsi užhipnotizuota kiek pasvyravo ir nors pasprukti jai buvo lengva, toliau žiūrėjo į žmogų po medžiu.
— O taip,— tarė žmogus iš apačios,— aš visa tai žinau. Aš žinau, kad jūs ne tik išprovokavot vaidinimą, bet gavot iš jo dvigubą naudą. Jūs ruošėtės tyliai pavogti brangakmenius; žinią, kad jau esat įtariamas ir sumanus pareigūnas ėmėsi jūsų ieškoti, tą pačią naktį jums perdavė bendrininkas. Eilinis vagis tik dėkotų už perspėjimą ir spruktų; bet jūs — poetiška siela. Jūs jau žinojot, kad brangenybes paslėpsite netikrame scenos puošnybių spindesy. Žinojote, kad šalia Arlekino policininko prisistatymas visai derinasi. Gerbiamas pareigūnas pradėjo ieškoti nuo Patnio policijos skyriaus ir išnaršė slapčiausias šio pasaulio vietas. Kai tik atsidarė priekinės durys, jis žengė tiesiai į Kalėdų pantomi-
5. Tėvas Braunas mos sceną, kur galėjo būti šokančio Arlekino apspardytas, išvanotas lazda, parblokštas ar nunuodytas, nors patys garbingiausi Patnio žmonės klyktų iš juoko. Na, geriau tikrai nieko nesugalvosi. O dabar, beje, galėtumėt grąžinti deimantus.
65
Žalia šaka, ant kurios siūbavo spindinti figūra, sušlamėjo tarsi iš nuostabos, o balsas apačioje kalbėjo:
— Aš noriu, kad jūs, Flambo, juos grąžintumėt, ir noriu, kad imtumėt gyventi kitaip. Jumyse dar neišseko jaunystė, garbė ir jumoras; nemanykit, kad taip gyvendamas išlaikysite šiuos bruožus. Žmogus gali ilgai būti geras, bet nė vienas, padaręs blogybę, neatsisako nuo kitos. Sis kelias veda vis žemyn ir žemyn. Geras žmogus gerdamas tampa žiauriu; teisingas žmogus nužudęs meluoja. Žinau ne vieną, kuris pradėjo kaip jūs, būdamas garbingas atstumtasis, linksmas turtingųjų apiplėšinėtojas, o baigė paskendęs visiškam liūne. Morisas Blumas iš pradžių buvo anarchistas, vargingųjų tėvas, o nusivažiavo iki niekingo šnipo ir paskalų skleidėjo, kuriuo naudojosi ir niekino abi pusės. Haris Ber-kas gan nuoširdžiai pradėjo „atliekamų pinigų“ judėjimą, o dabar gyvena badmiriaujančios sesers sąskaita dėl besaikio gėrimo. Lordas Amberis laukinei visuomenei demonstravo riteriškumą, dabar jis papirkinėja žemiausius Londono šantažistus. Kapitonas Be-rilonas dar prieš jus buvo didžiausias džentelmenas-nusikaltė-lis; jis mirė beprotnamy, mirtinai įbaugintas įskundėjų ir teismo vykdytojų, kurie jį susekė ir išdavė. Aš žinau, kad miškas už jūsų, Flambo, atrodo labai patikimas, žinau, kad akimirksniu galite pranykti jame kaip beždžionė. Bet ateis laikas, kai jūs, Flambo, tapsite sena pilka beždžione. Sėdėsite savo medyje miške šalta širdim, kai mirtis žvelgs į akis, ir medžių viršūnės bus tokios plikos.
Stojo tyla, atrodė, kad mažas žmogutis apačioje už ilgo nematomo pavadžio laiko žmogų medyje. Žmogus apačioje kalbėjo toliau:
— Jūs jau pradėjote smukti. Gyrėtės, kad nieko niekingo nedarote, bet šiandien padarėte niekšybę. Dėl jūsų kaltės įtariamas garbingas jaunuolis, ir daugelis aplinkybių yra jo nenaudai; jūs išskiriate jį su mylima ir mylinčia moterim. Bet jūs padarysit dar daug didesnių niekšybių, kol numirsit.
Trys žvilgantys deimantai iš medžio nukrito ant žolės. Mažasis žmogus pasilenkė jų paimti, o kai vėl pažvelgė į viršų, sidabrinio paukščio žaliame medžio narve jau nebuvo.
Brangakmenių sugrąžinimas (kaip tik tėvui Braunui atsitiktinai juos suradus) užbaigė vakarą didingai, o ponas Leopoldas, pagautas geros nuotaikos, netgi pasakė kunigui, kad nors pats yra platesnių pažiūrų žmogus, vis dėlto gerbia tuos, kurių tikėjimas reikalauja būti užsidariusius nuo šio pasaulio ir tolimus nuo jo reikalų.
NEMATOMAS ŽMOGUS
Saldumynų parduotuvė dviejų Kamdeno gatvių sankryžoje melsvoje sutemų vėsumoje spindėjo tarsi cigaro galiukas. Arba greičiau kaip blėstantis fejerverkas, kad a ngi įvairiaspalvės šviesos, laužomos daugybės veidrodžių, atsispindėjo paauksintuose bei žaismingai išmargintuose pyraguose bei saldainiuose. Gatvės vaikėzai stovėjo įbedę nosis į šią švytinčią vitriną, nes šokoladai buvo įvynioti į raudonus, geltonus ir žalius blizgučius, kurie traukė labiau nei pats šokoladas, o didžiulis baltas vestuvinis tortas stovėjo lange atokiau nuo visų, viliodamas akį tarsi visas Siaurės ašigalis, tapęs valgomu. Savaime suprantama, jog šios vaivorykštės spalvų vilionės sutraukdavo aplinkinius dešimties metų vaikus. Tačiau šis kampelis traukė ir vyresnio amžiaus jaunus žmones; vyriškis, ne jaunesnis kaip dvidešimt ketverių, irgi stovėjo įsistebeilijęs į parduotuvės vitriną. Jį taip pat žavėjo ši parduotuvė, bet šį susižavėjimą kėlė ne vien šokoladai, kurių jis toli’ gražu neatsisakydavo.
Tai buvo aukštas, stiprus, rausvaplaukis jaunas vyras ryžtingu veidu, bet abejingų manierų. Po pažasčia jis turėjo didelį pilką aplankalą, pilną eskizų, kuriuos sėkmingai arba nelabai sėkmingai parduodavo leidėjams, kai jo dėdė (admirolas) atėmė iš jo paveldėjimo teisę dėl simpatijų socializmui, nors iš tikrųjų jis perskaitė paskaitą prieš šią ekonominę teoriją. Tai buvo Džonas Ternbulis Angusas.
Įžengęs pro duris, jis perėjo per parduotuvę į g alinį kambarį, panašų į konditerininko restoranėlį, prieš tai nukėlęs skry-bėlę jaunai ten dirbančiai damai. Tai buvo elegantiška, juodbruvė, guvi, r a usvų skruost ų ir tamsių akių mergina juodu apdaru; po įprastos pauzės ji nuėjo iš paskos į kambarėlį priimti užsakymo.
Jo pasirinkimas buvo įprastas.
— Prašyčiau,— aiškiai pasakė jis, — bandelės už pusę penso ir puodelio juodos kavos.— Nespėjus merginai nusisukti, jis akimirksniu pridūrė: — Taip pat prašau jūsų rankos.
Jaunoji parduot 1 įvės dama staiga sukluso ir tarė:
— Tokių pokštų prašau čia nekrėsti.
Rausvaplaukis vyras pakėlė savo pilkas akis, pilnas nuoširdaus rimtumo.
— Tai tikrai ne pokštas,— tarė jis,— tai taip rimta, taip rimta kaip bandelė už pusę penso. Tai taip brangu kaip ši bandelė", tačiau už ją mokama. Tai taip pat kenksminga kaip ši bandelė. Tai kenkia virškinimui.
Juodbruvė mergina ilgai nenuleido nuo jo savo tamsių akių, iš paskutiniųjų stengdamasi suvokti, ką girdėjusi. Pagaliau ji šyptelėjo ir atsisėdo į kėdę.
— Ar jums neatrodo,— nesivaržydamas kalbėjo Angusas,— kad neteisinga valgyti šias bandeles už pusę penso? Jos galėtų tapti bandelėmis po pensą. Kai mes susituoksime, aš mesiu šį niekingą reikalą.
Pakilusi nuo kėdės, mergina priėjo prie lango; buvo matyti, kad ji įtemptai mąsto, bet jaunuoliui priešiškumo nejaučia. Kai pagaliau apsisprendusi atsisuko, pamatė jaunąjį vyriškį rūpestingai dėliojantį ant stalo įvairiausius daiktus iš vitrinos. Jis išėmė ryškių spalvotų saldainių piramidę, keletą lėkščių su sumuštiniais ir du grafinus su paslaptinguoju portveinu bei sausu ispanišku vynu, taip reikalingų konditerininkams. Uoliai išdėliojęs visa tai, jis atsargiai viduryje pastatė didžiulį lyg kalnas baltai cukruotą tortą, vitrinos puošmeną.
— Ką, po galais, jūs darote?— paklausė ji.
— Atlieku pareigą, mano mieloji Laura,— pradėjo jis.
— Ak susimildamas, nustokite,— sušuko ji,— ir nekalbėkite su manimi tokiu tonu. Norėčiau žinoti, ką visa tai reiškia?
— Šventišką vakarienę, mis Houp.
— O kas čia? — nekantriai paklausė ji, rodydama į baltą cukraus kalną.
— Vestuvinis tortas, misis Angus,— atsakė jis.
Mergina tvirtu žingsniu žengė prie šios puošnybės, sunkiai pakėlė ją ir padėjo atgal į vitriną; paskui sugrįžo, pasidėjo grakščias alkūnes ant stalo ir palankiai, bet kiek suirzusi kreipėsi į jaunąjį vyrą:
— Jūs neduodate laiko man nė pagalvoti.
— Aš ne toks kvailas,— atsakė jis,— ir krikščionišką kuklumą suprantu savaip.