Angusas, kuris lig šiol tausoja vidinę energiją ir stengėsi būti žaismingas džentelmenas, dabar nenorom parodė savo vidinę įtampą, staigiai išeidamas iš kambario ir susidurdamas akis į akį su atėjusiuoju. Pakako žvilgtelėti į jį, ir neliko abejonių, jog tai įsimylėjėlis. Si dabitiška, bet labai maža figūra, įžūliai atstačiusi juodą barzdelę, protingų, neramių akių, švariais, bet nervingais pirštais negalėjo būti niekas kitas, kaip tik žmogus, apie kurį ką tik kalbėta. Isidoras Smaitas, iš bananų žievių ir degtukų dėžučių darantis lėles. Isidoras Smaitas, gaunantis milijonus už metalinius negeriančius liokajus ir doras kambarines. Abu vyrai, instinktyviai supratę vienas kito pretenzijas, kiek laiko žiūrėjo vienas kitam į akis su šaltu, konkurencijos kupinu didžiadvasiškumu.
Tačiau misteris Smaitas nedavė preteksto įsiliepsnoti priešiškumui ir netikėtai, bet paprastai tarė:
— Ar mis Houp matė tą daiktą vitrinoje?
— Vitrinoje? — išsproginęs akis pakartojo Angusas.
— Nėra laiko aiškinti kitus dalykus,— trumpai atkirto mažasis milijonierius,— bet čia vyksta kažkokia nesąmonė, kuri turi būti ištirta.
Jis savo blizgančios lazdos galu parodė į vitriną, neseniai ištuštintą misterio Anguso, ruošiant jungtuves; šis džentelmenas net apstulbo, pamatęs priklijuotą ant stiklo popieriaus juostą, kurios tikrai nebuvo, kai jis prieš kiek laiko žvelgė į vitriną. Išskubėjęs paskui energingą Smaitą į gatvę, jis pamatė, kad ant stiklo iš lauko pusės rūpestingai priklijuotas maždaug pusantro jardo ilgio limpantis popierius, o ant jo netvarkingai parašyta: „Jeigu tu ištekėsi už Smaito, jis mirs“.
— Laura,— tarė Angusas, įkišęs savo didelę rudaplaukę galvą į parduotuvę,— tu nesi išprotėjusi.
— Tai Velkino raštas,— piktai pasakė Smaitas.— Aš nemačiau jo daug metų, bet jis neduodavo man ramybės. Per paskutines dvi savaites mano bute buvo palikti penki grasinantys laiškai, o aš netgi negaliu susekti, kas juos palieka, nekalbant apie patį Velkiną. Šveicorius prisiekinėja jokių įtartinų asmenų nepastebėjęs, bet štai ir vėl jis kažką prilipdo ant parduotuvės lango tuo metu, kai čia yra žmonių.
— Taigi, taigi,— kukliai tarė Angusas,— tuo metu, kai žmonės parduotuvėje geria arbatą. Pone, tikėkite manimi, aš vertinu jūsų sveiką protą, taip tiesiai reaguojant į visa tai. Apie kitus dalykus pakalbėsime vėliau. Tas, kuris taip padarė, negalėjo toli pabėgti, kadangi prisiekiu, jog nieko nebuvo priklijuota, kai aš paskutinį kartą buvau prie vitrinos prieš dešimt ar penkiolika minučių. Tačiau antra vertus, jis jau per toli, kad būtų pagautas, nes mes netgi nežinom, į kurią pusę nubėgo. Pasinaudokite, misteri Smaitai, mano patarimu ir visą šį dalyką iš karto pavesite energingam tyrėjui, ir geriau privačiam. Visai šalia gyvena nepaprastai protingas žmogus, kuris verčiasi panašiais dalykais; mašina penkios minutės kelio. Tai Flambo, ir nors jo jaunystė buvo kiek audringa, dabar jis be galo sąžiningas, o jo smegenys vertos pinigų. Jis gyvena Lakno rūmuose Hamstede.
— Įdomu,— pasakė mažasis žmogus, pakėlęs tamsius antakius.— Aš pats gyvenu visai netoli, Himalajų rūmuose. Galbūt vykime kartu, aš užbėgsiu į savo butą paimti tų keistų Velkino laiškų, kol jūs nueisite pas savo draugą seklį.
— Jūsų teisybė,— mandagiai tarė Angusas.— Kuo greičiau mes veiksime, tuo geriau.
Abu vyrai oficialiai atsisveikino su mergina ir įšoko į šaunųjį automobilį. Smaitui sėdus už vairo, jie pasuko už didžiojo gatvės kampo, ir Angusas pastebėjo gigantišką plakatą — „Nebylieji Smaito tarnai“ su didžiule metaline begalve lėle, laikančia didelę keptuvę su užrašu: „Niekuomet nepykstanti virėja“.
— Aš jas naudoju savo bute,— juokdamasis tarė vyriškis su juoda barzdele,— ir dėl reklamos, ir dėl patogumo. Atvirai kalbant, šios didžiulės mano prisukamos lėlės tikrai gali atnešti anglių, vyno ar tvarkaraštį greičiau už bet kokį gyvą tarną, jeigu žinosi, kurį mygtuką paspausti. Tačiau, kalbant tarp mūsų, aš neneigiu, kad tokie tarnai turi ir trūkumų.
— Tikrai? — paklausė Angusas.— Ar jie ko nors negali atlikti?
— Taip,— šaltai atsakė Smaitas,— jie negali man pasakyti, kas palieka mano namuose tuos grasinamus laiškus.
Vyriškio automobilis buvo mažas ir greitas kaip ir jis pats; beje, tai irgi buvo jo rankų kūrinys. Jie lėkte lėkė ilgais baltais kelio vingiais vakarėjančioje dienos šviesoje. Netrukus balti kelio vingiai tapo statesni ir vis labiau svaigino; jie panėšėjo į kylančią spiralę, kaip sakoma šiuolaikinėse religijose. Kadangi iš tiesų jie kilo į tą Londono dalį, kuri yra tokia pat aukšta ir ne mažiau vaizdinga už Edinburgą. Jie kilo nuo vienos terasos ant kitos, kol galop prieš juos, nuauksintas vakaro saulės, visa savo egiptietiška didybe atsivėrė ieškomas namas. Pasikeitimas, išnirus iš posūkio ir išvydus Himalajų rūmus, buvo toks staigus, lyg kas būtų atidaręs langą, o daugybė butų stūksojo virš Londono kaip virš žalios šiferio jūros. Priešais rūmus buvo krūmokšniais apaugęs aptvaras, labiau panašus į gyvatvorę ar pylimą negu į sodą, o kiek žemiau — kanalas tarsi griovys juosiantis tvirtovę. Kai automobilis prašvilpė pro krūmų iškyšulį, jie vienoje sankryžoje pamatė kaštonų pardavėją, kiek toliau Angusas įžiūrėjo lėtai vaikštinėjantį neryškų mėlyną policininką. Tai buvo vieninteliai žmonės toje neapsakomoje priemiesčio ramybėje, ir jis kažkodėl pagalvojo, jog tai ir yra nebylus Londono poetiškumas. Jis jautėsi taip, tarsi jie būtų kokio romano veikėjai.
Automobilis atšvilpė, prie ieškomo namo kaip kulka, o jo savininkas iššoko iš mašinos lyg patrankos sviedinys. Jis nedelsdamas paklausė aukštą durininką su švytinčia juosta ir žemą nešiką su trumpomis rankovėmis, ar kas nors nesiteiravo, kur jiis gyvena. Jie užtikrino, kad niekas nepraėjo pro juos nuo to laiko, kai jis paskutinį kartą klausė apie tai. Tuomet Smaitas kartu su kiek sutrikusiu Angusu neapsakomu greičiu įšoko į liftą ir pakilo į viršutinį aukštą. '
— Prašom vidun,— gaudydamas kvapą tarė Smaitas.— Noriu parodyti jums Velkino laiškus. Tada galėsite bėgti kviesti savo draugą.
Jis paspaudė sienoje paslėptą mygtuką, ir durys pačios atsidarė.
Prieš akis pasirodė ilgas, erdvus prieškambaris, ir vienintelė, paprastai šnekant, dėmesį patraukianti detalė buvo ta, kad abiejose pusėse tarsi- manekenai pas siuvėją stovėjo eilė aukštų, pusiau žmogiškų figūrų. Kaip ir siuvėjo manekenai, jos buvo be galvų, kaip ir siuvėjo manekenai — su neįprastai didelėm kuprom ir iškiliom krūtinėm, tačiau šiaip jos buvo labiau panašios ne j žmogų, o į kokius nors automatus stotyje. Jos turėjo du didelius kablius, kurie atstojo rankas; patogumo dėlei jos buvo nudažytos ryškiai žalia, ryškiai raudona ar juoda spalva, kad būtų galima lengviau atskirti, tačiau vis dėlto tai buvo tik automatinės mašinos, nevertos įdėmiau apžiūrinėti. Ypač tokioje situacijoje. Mat tarp dviejų šių manekenų eilių buvo šis tas, įdomesnis už visus pasaulio mechanizmus. Tai buvo balto popieriaus skiautelė, prikeverzota raudonu rašalu; guvusis išradėjas pagriebė ją vos tik prasivėrus durims. Netaręs nė žodžio, padavė ją Angusui. Raudonas rašalas dar nebuvo nudžiūvęs, laiškely buvo parašyta: „Jeigu tu šiandien buvai pas ją, aš tave nužudysiu".
Stojo tyla, tuomet Isidoras Smaitas ramiai tarė:
— Ar nenorėtumėt viskio? Aš, ko gero, paragausiu.
— Ačiū, aš labiau norėčiau Flambo, — n i ūri ai pasakė Angusas.— Visas šitas dalykas man ima atrodyti vis grėsmingesnis. Aš tuoj einu jo atsivesti.
— Teisingai,— tarė pašnekovas pralinksmėjęs.— Atsiveskit jį, ir kuo greičiau.