Uždarydamas duris, Angusas pamatė, kaip Smaitas nuspaudė mygtuką ir viena jo užprogramuota. statula pajudėjo iš vietos, pračiuožė grindų grioveliu, nešina padėklu su sifonu ir grafinu. Atrodė kiek keista palikti žmogų vieną t11rp tų negyvų tarnų, kurie atgydavo, įėjus pro duris.
Už šešių žingsnių nuo Smaito durų kažką tvarkė žmogus su kibiru. Angusas sustojo ir užmokėjęs išgavo pažadą, kad šis nesitrauks iš čia ir stebės kiekvieną, kuri s lips laiptais, kol jis sugrįš su sekliu. Įpuolęs į vestibiulį, jis įpareigojo durininką būti tokj pat budrų prie laukujų durų. Jš jo dar sužinojo lengvinančią aplinkybę, jog galinių durų nėra. Nepasitenkinęs tuo, jis prikalbino besišlaistantį policininką pastovėti priešais duris ir stebėti jas. Galiausiai stabtelėjo prie vaikštinėjančio kaštonų pardavėjo ir paprašė jį šiek tiek pabūti netoliese.
Kaštonų pardavėjas pasistatė apykaklę ir pasakė, jog jis, ko gero, netrukus keliaus namo, nes jo nuomone, greit ims snigti. Iš tiesų vakaras buvo pilkas ir šaltas, bet Angusas, panaudodamas visą savo iškalbingumą, vis tiek stengėsi sulaikyti kaštonų pardavėją:
— Pasišildykite savo paties kaštonais,— kalbėjo jis užsidegęs.— Suvalgykite visus kiek turite, aš už juos atlyginsiu. Duosiu svarą, jeigu palauksite šitoje vietoje tol, kol sugrįšiu, ir paskui man pasakysite, ar joks vyras, moteris ar vaikas neįėjo į tą namą, prie kurio stovi durininkas.
Ir jis vikriai nuėjo, paskutinį kartą pažvelgęs į apsuptąją tvirtovę.
„Siaip ar taip, aš tą kambarį apsupau žiedu,— tarė jis sau,— visi keturi negali būti Velkino bendrininkai".
Lakno gyvenamųjų namų rajonas buvo žemutinėje kalvos dalyje, tuo tarpu Himalajų rūmai — pačioje viršūnėje. Misteris Flambo gyveno ir dirbo pirmame aukšte, tai buvo visiškas kontrastas amerikietiškai • mechanizacijai ir šaltai viešbutinei p ra b angai „Nebyliųjų tarnų“ bute. Anguso bičiulis Flambo priėmė jį rokoko stiliaus kambarėlyje, esančiame už raštinės ir išpuoštame kalavijais, arkebuzomis, rytietiškom keistenybėm, tuščiais itališko vyno buteliais, pirmykščių žmonių puodais, tamsiai violetiniu persišku katinu ir mažu dulkinu Romos katalikų bažnyčios kunigu, kuris čia visiškai netiko.
— Tai mano bičiulis tėvas Braunas,— tarė Flambo.— Aš seniai norėjau, kad jūs su juo susipažintumėt. Puikus oras, bet kiek šaltokas tokiems pietiečiams kaip aš.
— Taip, manau, išsilaikys giedra,— pasakė Angusas, sėsdamasis ant rytietiškos plačios sofos su violetiniais apvadais.
— Ne,— ramiai tarė kunigas,— jau pradeda snigti.
Ir iš tikrųjų, vos jam prašnekus, už tamsėjančio lango stiklo ėmė kristi pirmosios snaigės, kaip kad pranašavo ir kaštonų pardavėjas.
— Na,— atsiduso Angusas.— Aš atėjau vienu reikalu ir gan skubiu. Esmė ta, Flambo, kad visai netoli nuo čia laukia vaikinas, kuriam verkiant reikia jūsų pagalbos, jį nuolat persekioja ir grasina nematomas priešas — niekšas, kurio dar niekas nematė.
Angusas ėmė dėstyti visą ' Smaito ir Velkino istoriją, pradėjęs nuo Lauros pasakojimo, paskui papasakojo, kaip dviejų tuščių gatvių kampe pasigirdo antgamtiškas juokas, kaip tuščiame kambaryje nuaidėjo keisti, bet aiškūs žodžiai. Flambo susidomėjimas vis labiau ir labiau augo, nors mažasis kunigas atrodė paliktas šio reikalo nuošaly, tarsi koks daiktas. Išgirdęs apie prikeverzotą skiautę, prilipdytą ant stiklo, Flambo pakilo, plačiais pečiais tarsi remdamas kambario sienas.
— Jeigu jūs neprieštarausite,— tarė jis,— manyčiau, jog visa kita geriau papasakosite, einant į to žmogaus namus. Bus geriau, jei negaišime nė minutės.
— Puiku,— pasakė Angusas, irgi stodamasis,— šiuo metu jis pakankamai saugus, nes aš paprašiau keturis žmones stebėti vienintelį įėjimą į jo gūžtą.
Gatvėje mažasis kunigas su mažo šunelio atsidavimu šlepsėjo paskui juos. Lyg norėdamas pradėti pokalbį, jis linksmai pasakė:
— Kaip greitai sniegas kloja žemę.
Vingiuojant stačiom jau pasidabruotom gatvėm, Angusas užbaigė pasakojimą, ir kai jie pasiekė aukštą Smaito namą, jis jau turėjo laiko pasidomėti keturiais sargybiniais. Kaštonų pardavėjas, ir prieš paimdamas ir jau paėmęs monetą, atkakliai prisiekinėjo, kad stebėjo duris ir niekas pro jas neįėjo. Tai dar labiau užakcentavo policininkas. Jis pasakė, kad buvo susidūręs su visokio plauko sukčiais, skrybėlėtais ir nuplyšusiais, tad nėra toks žalias, jog tikėtųsi, kad įtartinas tipas atrodytų įtartinai; jis žiūrėjo į kiekvieną, bet, Dievas mato, niekas nepasirodė. Visiems trims vyrams sustojus prie auksu žvilgančio ir besišypsančio durininko, ši nuomonė buvo galutinai patvirtinta.
— Aš turiu teisę klausti kiekvieną, hercogą ar valytoją, ko jam čia reikia,--pasakė nuoširdusis gigantas su auksine juosta,—. ir užtikrinu: kol jūsų nebuvo, neatėjo nė vienas žmogus.
Nežymusis tėvas Braunas, stovintis už nugarų ir santūriai žiūrintis į šaligatvį, išdrįso nuolankiai paklausti:
— Ar niekas nelipo nei viršun, nei į apačią, po to, kai pradėjo snigti? Tuo metu, kai mes dar buvome pas Flambo?
— Niekas nebuvo įėjęs, sere, galite manimi pasikliauti,— atsakė rimtumu spindintis pareigūnas.
— Tuomet man įdomu, kas tai yra? — tarė kunigas, žiūrėdamas į žemę tuščiu lyg žuvis žvilgsniu.
Kiti taip pat sužiuro žemyn, o Flambo karštai šūktelėjo, prancūziškai gestikuliuodamas. Nuo paties durų vidurio, kur budėjo vyras su auksine juosta, kaip tik nuo šio milžino įžūlokai pra-žergtų kojų driekėsi sniege įspaustų pėdų eilutė.
— Viešpatie! — nejučiom sušuko Angusas.— Nematomas žmogus! •
Netaręs nė žodžio, jis apsisuko ir puolė laiptais aukštyn, paskui jį nusekė Flambo, bet tėvas Braunas vis dar stovėjo, dairydamasis į apsnigtą gatvę, tarsi jo paties klausimas jo jau nedomintų.
Flambo norėjo išlaužti' duris savo plačiais pečiais, bet škotas, kuris gal ir turėjo mažiau proto, bet daugiau intuicijos, pagra-binėja aplink duris, kol surado nematomą mygtuką; durys lėtai atsivėrė.
Prieš akis pasirodė iš esmės tas pats vaizdas: prieškambaryje buvo tamsiau, nors šen bei ten dar krito raudoni besileidžiančios saulės spinduliai, tik viena kita begalvė mašina dėl vienos ar kitos prežasties stovėjo kitoje vietoje. Žalios ir raudonos mašinos prietemoje atrodė tamsesnės ir kiek panašesnės į žmones. Tarp jų, toje vietoje, kur prieš tai gulėjo raudonai parašytas laiškelis, buvo kažkas labai panašus į išlietą iš buteliuko raudoną rašalą. Bet tai nebuvo rašalas.
Flambo su prancūzišku šalto proto ir energijos deriniu pasakė:
— Žmogžudystė!
Paskui puolė į butą, per penketą minucių iššniukštinėjo visus jo kampus ir indaują. Lavono, nors ir tikėjosi, nerado. Isidoro Smaito nei gyvo, nei mirusio čia nebuvo. Paskubom apieškoję visą butą, abu vyrai susidūrė prieškambaryje išsekusiais veidais ir išplėstomis akimis.
— Drauguži,— iš susijaudinimo prancūziška i prašneko Flam-/ bo,— ne tik žudikas nematomas, jis padarė nematomą ir nužudytąjį-
Angusas apsidairė tamsokame, mašinų pilname kambaryje, ir jo škotiškos sielos keltiškoji kertelė sudrebėjo. Viena žmogaus dydžio lėlė, tikriausiai šaukta nužudytojo minutę prieš jam par-krentant, stovėjo prie kraujo dėmės. Vienas kablių, kurie atstojo rankas, buvo kiek pakeltas, ir Angusui toptelėjo siaubinga mintis, kad vargšas Smaitas tapo savo paties geležinio kūrinio auka. Daiktai sukilo ir užmušė savo šeimininką. Tačiau net ir tokiu atveju — ką jie jam padarė?
„Suvalgė?" — toptelėjo jam košmariška mintis ir pasidarė net bloga p a galvoju s, kac:! žmogaus palaikai galėjo būti įtraukti ir sunaikinti šio begalvio mechanizmo.
Prisivertęs jis susitvardė ir tarė Flambo: