— Taigi. Vargšelis išnyko lyg dūmas, palikęs tik raudoną dėmę ant įcmės. Si istorija netelpa į šio pasaulio rėmus.
— Vienintelis dalykas, kurį aš galiu padaryti,— tarė Flambo,— tai nusileisti' ir pasikalbėti su savo draugu, nesvarbu, ar visa tai priklauso šiam, ar anam pasauliui.
Lipant laiptais, žmogus su kibiru dar sykį kategoriškai patvirtino, kad joks pašalinis nepraėjo; durininkas ir stoviniuojantis kaštonų pardavėjas taip pat tvirtai užtikrino buvę budrūs. Bet Angusas, panoręs išgirsti ketvirtą patvirtinimą, negalėjo jo gauti ir kiek susinervinęs sušuko:
— Kur policininkas?
— Atleiskite,— tarė tėvas Braunas,— tai mano kaltė. Aš ką tik jį nusiunčiau pasidomėti, mano manymu, svarbiu dalyku.
— Mums nedelsiant reikia jj pasišaukti atgal,— trumpai tarė Angusas,— nes nelaimingasis, gyvenantis viršuje, ne tik buvo nužudytas, bet dar ir pavogtas.
— Kaip tai? — paklausė kunigas.
— Tėve,— po trumpos p a uzės tarė Flambo,— aš savo siela jaučiu, jog tai daugiau jūsų kompetencija nei mano. Joks draugas nei priešas nejžengė į šį namą, o Smaitas tarsi fėjų pavogtas dingo. Jei tai nėra antgamtiška, tai...
Jam kalbant atsitiko neįprastas dalykas: iš už gatvės kampo pasirodė bėgantis mėlynasis policininkas. Jis sustojo tiesiai prie Brauno.
— Jūsų tiesa, sere,— tarė vos atgaudamas kvapą,— vargšo misterio Smaito lavonas rast as kanale.
Angusas mėšlungišk a i pakėlė ranką prie galvos.
— Jis pabėgo ir nusiskandino? — paklausė.
— Prisiekiu, kad laiptais jis nenulipo,—atsakė policininkas,— ir nebuvo paskandintas, kadangi mirė nuo stipraus dūrio j širdį.
— Jūs tvirtinat, kad nieko nematėt įeinant? — rimtai paklausė Flambo.
— Paėjėkime šia gatve,— pasakė kunigas.
Jiems pasiekus kitą namo galą, jis staiga tarė:
— Koks aš kvailys! Užmiršau policininko kai ko paklausti. Įdomu, ar jie rado šviesiai rudą maišą?
— Kodėl šviesiai rudą maišą? — pasiteiravo nustebęs Angu-
sas.
— Jeigu tai buvo kitos spalvos maišas, viską reikės pradėti iš naujo,— tarė tėvas Braunas,— bet jei tai buvo šviesiai rudas maišas, tuomet reikalas baigtas.
— Malonu girdėti,— su nuoširdžia ironija tarė Angusas.— Mano manymu, jis dar nepradėtas.
— Papasakokite mums viską,— paprašė Flambo labai paprastai tarsi vaikas. 1
Jie ėjo lenkta gatve kitoje aukšto namo pusėje, nesąmoningai greitindami žingsnį. Tėvas. Braunas tylėdamas skubėjo pirmas. Pagaliau jis abejingai tarė:
— Jums tai ko gero nuskambės labai jau prozaiškai. Mes įpratę pradėti nuo abstrakčios pusės, todėl ir savo pasakojimo negaliu kitaip pradėti. Ar pastebėjote, kad žmonės į klausimą niekada neatsako tiksliai? Jie atsako į jūsų mintį ar bent į tą mintį, kurią įžiūri klausime. Įsivaizduokite, kad moteris kaime klausia kitą: „Ar jūs viena namuose?" Paklaustoji neatsako: „Ne, yra vyresnysis liokajus, trys liokajai, kambarinė ir panašiai", nors kambarinė gali būti net ir kambary, o liokajus stovėti už kėdės. Ji sako: „Esu viena", ir tai reiškia, kad nėra nieko, ko jums reikia. Tačiau įsivaizduokite gydytoją, besidomintį epidemijos priežastimi, kuris teiraujasi: „Jūs namie viena?" Tuomet jauna moteriškė prisimins liokajų, kambarinę ir kitus. Ir visa kalba vartojama taip: niekada neatsakoma į klausimą pažodžiui, netgi jeigu atsakinėjama nuoširdžiai. Kai visi šie keturi garbingi vyrai tvirtino, jog niekas neįėjo į namus, tai iš tikrųjų nereiškė, kad niekas neįėjo. Jie manė — niekas, ką mes įtartume. O žmogus tikrai įėjo į namus ir išėjo iš jų, bet jie tiesiog nepastebėjo.
— Nematomas žmogus? — pasiteiravo Angusas, kilsteldamas savo rausvus antakius.
— Mintyse nematomas žmogus,— atsakė tėvas Braunas.
Po kelių minučių jis tuo pačiu paprastu ir tarsi abejingu balsu kalbėjo toliau:
— Žinoma, negalima įsivaizduoti tokio žmogaus, kol gerai apie tai nepagalvoji. Cia ir slypi, jo sumanumas. Bet aš apie jį pagalvojau dėl keleto dalykėlių, kuriuos pasakė misteris Angusas. Pirmiausiai buvo konstatuota, kad Velkinas mėgo ilgus pasivaikščiojimus. Paskui buvo klijuojamas limpantis popierius ant stiklo. Ir pagaliau du dalykai paminėti jaunosios damos, kurie negali būti tiesa. Neįsižeiskite,— skubiai pridūrė jis, staigiai kres-teldamas savo škotišką galvą,— F' tikrai manė, kad tai tiesa, tačiau tai neįmenama. Gaudamas laišką, žmogus negali būti gatvėje vienas. Jis negali būti gatvėje vienas tuo metu, kai pradeda skaityti ką tik gautą laišką. Kažkas turi būti visiškai šalia jos ir tas kažkas mintyse yra nematomas.
— Kodėl būtinai turi būti kas nors šalia jos? — paklausė Angusas.
— Kadangi,— tarė tėvas Braunas,— atsisakius pašto balandžių, laišką turėjo kažkas atnešti.
— Tai jūs manote,— energingai paklausė Flambo,— kad šiai damai Velkinas atnešdavo savo konkurento laiškus?
— Taip,— tarė kunigas.— Velkinas atnešdavo šiuos laiškus. Suprantate, jis turėjo taip daryti.
— Ak, tai tiesiog nepakenčiama,— pratrūko Flambo.— Kas jis toks? Kaip jis atrodo? Kaip rengiasi mintyse nematomas žmogus?
— Jis apsirengęs gan padoriai: raudona, mėlyna ir aukso spalva,— greitai ir atvirai atsakė kunigas,— ir su ši. šokiruojančiu, netgi krintančiu į akis apdaru jis įžengė į Himalajų rūmus, matant keturioms poroms akių, šaltakraujiškai nužudė Smaitą ir vėl išėjo į gatvę, nešinas lavonu.
— Gerbiamasai,— sušuko Angusas, sustojęs lyg įbestas,— arba jūs kliedite, arba aš!
— Jūs nekliedite,— tarė Braunas,— tik esate kiek nepastabus. Pavyzdžiui, jūs nepastebėjote tokio žmogaus.
Jis greitai žengė tris žingsnius pirmyn ir uždėjo ranką ant peties paštininkui, kuris nepastebėtas skubinosi medžių šešėlyje.
— Kažkodėl niekas nepastebi paštininkų,— tarė jis susimąstęs,— bet jie, kaip ir kiti žmonės, turi aistrų ir netgi nešiojasi didelius krepšius, kur gan lengva paslėpti nedidelį lavoną.
Paštininkas užuot natūraliai atsisukęs, staigiai pasilenkė ir puolė prie sodo tvoros. Tai buvo lieknas, paprastos išvaizdos žmogus su šviesia barzdele, bet kai jis atgręžė sumišusį veidą, visi trys vyrai pamatė jo neapsakomą žvairumą.
Flambo pasuko namų link, kur jo laukė kalavijas, purpuriniai kilimėliai ir persiškas katinas. Džonas Ternbulis Angusas nuėjo atgal į parduotuvę pas merginą, su kuria tikėjosi puikiai sutarsiąs. Bet tėvas Braunas spindint žvaigždėms valandų valandas vaikščiojo su žudiku aspnigtomis kalvom i s, tačiau apie ką jie kalbėjo, lieka paslaptyje.
PRINCO SARADINO NUSIDĖJIMAI
Flambo, gavęs atostogų Vestminsterio įstaigoje, nusprendė jas praleisti, keliaudamas burlaiviu, visai nedideliu, nes dažnai irkluodavo jį pats. Jis juo plaukiodavo rytinėse grafystėse tokiuose mažuose upeliukuose, jog laivelis atrodydavo slenkąs pievomis ir laukais tarsi pasakoje. Daugiau nei du žmonės į jį vargiai būtų tilpę, vietos užteko tik būtiniausioms reikmėms, tad Flambo, vadovaudamasis savo ypatinga . filosofija, kaip tik tokių daiktų dabar ir prisikrovė. Jis pasiėmė keturis būtiniausius dalykus: lašišos konservų, jei išalktų, keletą užtajsytų revolverių, jei tektų kautis, butelį brendžio, jei kartais pasidarytų silpna, ir kunigą, jei kartais mirtų. Su šiuo lengvu bagažu jis slinko Norfolko upeliukais, vildamasis galų gale pasiekti Brodsą ir mėgavosi pakrančių sodais bei pievomis, namų ir kaimelių atspindžiais vandeny, ilgom žūklėm tvenkiniuose ar šiaip atokiose vietelėse.
Flambo, kaip tikras filosofas, atostogas leido be jokio tikslo, bet, kaip tikras filosofas, turėjo tam pasiteisinimą. Jis vadovavosi ketinimu, į kurį žiūrėjo gana rimtai ir sėkmės atveju jis būtų apvainikavęs. jo atostogas, o nesėkmė atostogų nebūtų su* gadinusi, ir jis per daug dėl to nesisielojo. Prieš daugelį metų, kai jis buvo vagių karalius ir vienas Žymiausių asmenų Paryžiuje, dažnai gaudavo audringų pritarimo, pasmerkimo ir netgi meilės laiškelių. Bet vienas kažkaip įstrigo jam į atmintį. Tai buvo tik vizitinė kortelė voke su anglišku pašto ženklu. Kitoje kortelės pusėje buvo žaliu rašalu prancūziškai Užrašyta: „Jei kartais viską mestumėte ir taptumėte doru žmogumi, apsilankykite pas mane. Noriu jus pamatyti, nes susitinku su visais žymiausiais šio meto žmonėmis. Jūsų triukas, kai vienas detektyvas suėmė kitą, buvo puikiausias reginys Prancūzijos istorijoje". Kortelės priekinėje pusėje išspausdinta: „Princas Saradinas, Nendrių namas, Nendrių sala, Norfolkas“.