Anuomet dėl princo jis daug galvos nesuko, nors žinojo, jog tai buvo vienas ryškiausių diduomenės asmenų pietų Italijoje. Sakoma, jog jaunystėje jis slapta pabėgo su viena aukštos kilmės moterimi; pats pabėgimas vargu ar būtų apstuIbinęs jo aplinką, bet tai įstrigo žmonių atminty dėl kitos tragedijos: tos moters vyras nusižudęs, nušokdamas nuo Sicilijos skardžio. Princas kiek laiko gyveno Vienoje, bet vėliau nuolat nerimastingai keliavo. O kai Flambo, kaip ir pats princas, atsisakė Europos šlovės ir apsistojo Anglijoje, jam dingtelėjo, jog gali maloniai nustebinti, aplankydamas įžymųjį tremtinį Norfolke. Jis neturėjo supratimo, kaip surasti tą vietą, mat tai tikrai buvo nedidelis, visų užmirštas miestelis. Bet aplinkybėms laimingai klostantis, rado ją daug greičiau nei tikėjosi.
Vieną vakarą jie pririšo valtį prie aukšta žole apaugusio kranto su trumpai kirptais medžiais. Po varginančio irklavimo juos anksti apėmė miegas ir tik per atsitiktinumą jie pabudo prieš aušrą. Tiksliau, pabudo dar neįsidienojus, nes didelis, geltonas mėnuo dar tik leidosi už aukštos vešlios žolės virš jų galvų, o dangus buvo melsvai violetinis — nakties spalvos, bet šviesėjantis. Abu vyrai vienu metu prisiminė savo vaikystę, elfus ir nuotykius, kai aukšta žolė tarsi' miškas stūkso virš galvos. Priešais didžiulį besileidžiantį mėnulį ramunės ir kiaulpienės tikrai atrodė didžiulės — tiesiog milžiniškos. Tai tarsi priminė vaikų kambario sienos apmušalų raštą. Upės vaga buvo įsigraužusi gana giliai, tad krūmokšnių šaknys buvo virš jų, ir į žolę bei gėles jie žvelgė iš apačios.
— Maloningasis Dieve! — tarė Flambo.— Jautiesi lyg stebuklų šaly.
Tėvas Braunas staiga atsisėdo valtyje ir persižegnojo. Tai atsitiko taip staiga, kad jo draugas, gerokai nustebęs, paklausė, kas atsitiko.
— Žmonės, kurie rašė viduramžių balades,— atsakė kunigas,— daugiau žinojo apie stebuklus negu jūs. Ne vien gražūs dalykai dedasi ir stebuklų šalyje.
— Niekai!—tarė Flambo.— Po tokiu tyru mėnuliu gali atsitikti tik gražūs dalykai. Man labai norisi plaukti tolyn ir pažiūrėti, kas gi iš tikrųjų atsitiks. Mes galime numirti ir sutrūnyti, kol vėl išvysime tokį mėnulį ar patirsim tokią nuotaiką.
— Gerai,— pasakė tėvas Braunas.— Aš nesakau, kad visuomet bloga stebuklų šalyje. Aš tik sakau, jog tai visuomet pavojinga.
Jie lėtai yrėsi šviesėjančia upe, ryškus dangaus mėlynumas ir šviesiai geltonas mėnuo vis labiau blyško, kol pavirto plačia bespalve erdve, būdinga priešaušriui. Vos tik nuo vieno iki kito horizonto galo pasklido pirmos raudonos, auksinės ir pilkos pašvaistės, tiesiai priešais juos ant kranto pasirodė miestelio ar kaimo fasadai. Buvo prieblanda, ir plaukdami pro šį pakrantės kaimelį, jie jau galėjo šį tą įžvelgti. Namai su ilgais, žemais stogais atrodė tarsi didžiuliai pilki ar raudoni gyvuliai, atėję prie upės atsigerti. Švintantis, bąlantis rytas jau virto dienos šviesa, bet jie dar nematė nė vieno šio nebylaus miestelio gyvo padaro nei prieplaukose, nei ant tiltų. Galiausiai išvydo labai ramų, augalotą vyrą trumpomis rankovėmis, apvaliu lyg ką tik nugrimzdęs mėnulis veidu ir rudais ūsais. Jis stovėjo, atsirėmęs į kartį palei pat upę. Paskatintas neaiškaus impulso, Flambo pakilo visu ūgiu besisupančiam laively ir sušuko žmogui, ar jis nežinąs Nendrių salos ar Nendrių namo. Žmogus nusišypsojo dar plačiau ir parodė į upę palei kitą vingį. Flambo netaręs nė žodžio nuplaukė toliau.
Laivelis buvo praplaukęs jau daug žole apaugusių kyšulių ir aplenkęs daug švendrėtų tylių upės vingių, ir jau buvo bepabos-tą eškoti, bet galop jie apsuko ypač statų kampą ir atsidūrus lyg kokio tvenkinio ar ežero tyloj, vaizdas nejučia prikaustė jų dėmesį. Mat vidury šių tyliųjų vandenų, apsuptų iš visų pusių meldais, driekėsi ilga, neaukšta salelė, kurioje stovėjo ilgas, žemas namas ar vasarnamis, suręstas iš bambuko ar kažkokių kitų tvirtų tropikų medžių. Sienos, sustatytos iš bambuko strypų, buvo šviesiai geltonos, nuožulnaus stogo virbai — tamsiai raudoni ar rudi, o šiaip pailgas namas niekuo daugiau neišsiskyrė. Ankstyvas ryto vėjelis šiureno nendres aplink salą ir ūžavo po keistai suręstą namą tarsi po milžinišką birbynę,
— Dievaži! — sušuko Flambo,— štai pagaliau ta vieta! Cia tikrai Nendrių sala, jei tokia vieta apskritai egzistuoja. Ir čia Nendrių namas, jei toks apskritai yra. Ko gero, anas storas vyras su ūsais buvo burtininkas.
— Galbūt,— abejingai tarė tėvas Braunas.— Jei jis toks buvo, tai blogasis burtininkas.
Bet nepaisydamas jo kalbų, veržlusis Flambo prisiyrė prie šlamančių kranto nendrių, ir jie išlipo į pailgą keistą salą su senu tyliu namu.
Namas buvo pastatytas galu į upę, prie jo — vienintelė prieplauka; priekinės durys buvo kitoje pusėje priešais ilgą sodą, todėl lankytojai vidun patekdavo mažu takeliu, sukančiu beveik pro tris namo sienas po žemom pakraigėm. Pro visus tris skirtingus langus iš trijų skirtingų pusių jie žvelgė į tą patį pailgą gerai apšviestą kambarį, iškaltą šviesiu medžiu, su daugeliu veidrodžių ir paruoštą tarsi puikiems priešpiečiams. Priekinių durų šonuose , kai jie jas pagaliau priėjo, stovėjo du žalsvai melsvi vazonai. Duris atidarė rūškanas aukštas, liesas, pražilęs, apa-viskas durininkas; sumurmėjo, jog dabar princas Saradinas išvykęs, t a čiau po valandėlės grįšiąs; namuose laukiama jo ir jo svečių. Parodžius kortelę su žalio rašalo įrašu, šio prislėgto tarno par-gamentiniame veide įsižiebė gyvybės kibirkštėlė, ir jis kiek mandagiau paSiiūlė atvykėliams pasilikti.
— Jo didenybė gali grįžti kiekvieną minutę,— tarė jis,— ir sielvartautų, jei jam netektų susitikti su kviestais svečiais. Mums liepta visuomet turėti šaltų užkandžių princui ir jo svečiams, ir aš esu įsitikinęs, jog jis pageidautų, kad būtumėte pavaišinti.
Sio nedidelio nuotykio suintriguotas, Flambo nuolankiai pakluso ir nusekė paskui senąjį žmogų, kuris ceremoningai nuvedė juos į ilgą kambarį su šviesiais paneliais. Kambarys niekuo nebuvo ypatingas, nebent kiek neįprastai išdėstytais ilgais, žemais langais ir daugeliu ilgų, žemų stačiakampių veidrodžių, kurie teikė šviesos ir nerealumo įspūdį. Atrodė, kad priešpiečiai patiekti lauke. Kampe kabojo keli ramios tematikos paveikslai: didžiulė papilkėjusi labai jauno uniformuoto vyriškio nuotrauka ir dviejų ilgaplaukių berniukų eskizas, nupieštas raudona kreida. Flambo paklausė durininką , ar kariškis — tai princas; šis trumpai atsakė: ne, tai princo jaunesnysis brolis kapitonas Stivenas Saradinas. Taip taręs, senasis žmogus tarsi neteko žado ir visiškai nustojo bendrauti.
Patiekus po priešpiečių puikią kavą ir gėrimus, svečia, buvo parodytas sodas, biblioteka ir pristatyta namų šeimininkė — tamsi, stotinga dama, didinga, panaši į požemio karalystės madoną. Paaiškėjo, kad tik ji ir durininkas — vieninteliai užsienietiški princo namų aplinkos atstovai, visi kiti namų tarnai buvo nauji, šeimininkės pasamdyti iš Norfolko. Si dama buvo misis Antoni , bet kalbėjo su nežymiu itališku akcentu, ir Flambo neabejojo , kad Antoni — tai angliška romaniško vardo versija. Misteris Polis, durininkas, taip pat kiek panėšėja į užsienietį, nors visai neblogai kalbėjo angliškai.