Nors vieta buvo graži ir originali, ji aiškiai dvelkė keistu liūdesiu. Valandos čia atrodė kaip dienos. Ilgi kambariai su daugybe langų buvo labai šviesūs, tačiau tai buvo negyva šviesa. Visus atsitiktinius garsus — kalbos nuotrupas , stiklinių žvangesį , praeinančių tarnų žingsnius — tuose namuose stelbė melancholiškas upės čiurlenimas.
— Mes ne į tą pusę pasukome ir ne į tą vietą atvykome,— tarė tėvas Braunas , žvelgdamas pro langą į pilkšvai žalias viksvas ir sidabrinę srovę.— Bet nesvarbu; kartais galima deramai pasitarnauti ir atsidūrus nederamoje vietoje.-
Tėvas Braunas, nors tylenis, buvo nepaprastai jautrus kitam žmogui, ir per tas kelias prailgusias valandas jis nejučia kur kas nuodugniau už savo profesionalųjį draugą įsigilino Į Nendrių salos paslaptis. Jis mokėjo draugiškai patylėti, o tai labai skatina kitus plepėti; vargiai pratardamas žodį, jis išgavo iš naujųjų pažįstamų viską, kas tik buvo įmanoma. Durininkas buvo tikrai nekalbus iš prigimties. Jis pasirodė besąs vangiai, vos ne gyvuliškai atsidavęs šeimininkui, kuris, jo nuomone, esąs labai nuskriaustas. Didžiausias skriaudėjas esąs jo didenybės brolis, ir vien tik paminėjus jo vardą, įkritę senojo žmogaus skruostai ištįsdavo, o šnervės pašaipiai išsipūsdavo. Kapitonas Stivenas — tikras netikša, eikvojąs savo geradėjo brolio šimtus ir tūkstančius; tai jis privertė brolį mesti prabangų gyvenimo būdą ir tyliai gyventi šioje tremtyje. Stai tiek pasakė durininkas Polis, kuris pasirodė panašus į fanatiką.
Italė namų šeimininkė buvo komunikabilesnė ir, kaip atrodė Braunui, ne tokia patenkinta padėtimi. Ji kalbėjo apie seimininką kiek kandžiu tanu, nors ir ne be pagarbios baimės. Flambo ir jo draugas stovėjo veidrodžių kambaryje ir tyrinėjo raudonąjį eskizą su dviem berniukais; tuo metu su kažkokiu reikalu greitai įlėkė šeimininkė. Sio spindinčio bei stiklu iškloto kambario ypatybė buvo ta, jog kiekvienas įėjęs atsispindėdavo iš karto keturiuose ar penkiuose veidrodžiuose, ir tėvas Braunas neatsigręždamas nutraukė kalbą apie šeimą vidury sakinio. Bet Flambo, kuris stovėjo, prikišęs veidą prie paveikslo, garsiai tarė:
— Manding, tai broliai Saradinai. Abu atrodo labai jau nekalti. Sunku net pasakyti, kuris iš jų gerasis brolis ir kuris
■ blogasis.
Galop pajutęs, jog kambary yra dama, jis nukreipė kalbą į smulkmenas ir išėjo pasivaikščioti į sodą. Bet tėvas Braunas dar ilgokai įdėmiai žiūrėjo į raudonos kreidos eskizą, o misis Antoni dar įdėmiau žiūrėjo į tėvą Brauną.
Ji buvo didelių, liūdnų, rudos spalvos akių moteris, o apskritame jos veide švietė smalsus ir skausmingas susidomėjimas — kaip žmogaus, abejojančio nepažįstamojo asmenybe ar tikslu. Nežinia,' ar mažojo kunigo apdaras bei tikėjimas sužadino jos pietietišką atvirumą, ar ji pamanė, jog jis žino daug daugiau negu atrodo, bet ji tyliu balsu tarsi sąmokslininkė tarė:
— Jūsų draugas sako beveik tiesą. Anot jo, sunku atskirti gerąjį brolį nuo blogojo. Oi sunku, tikrai sunku atskirti gerąjį.
— Nesuprantu jūsų,— pasakė tėvas Braunas, eidamas šalin.
Moteris piktai suraukė antakius ir grėsmingai palinkusi žengė prie jo — tarsi bulius, nuleidęs ragus.
— Gerojo visai nėra,— sušvokštė ji.— Blogai, kad kapitonas paėmė tuos pinigus, bet aš manau, kad princas, duodamas juos, taip pat padarė negerai. Ne v. kapitonas prieš jį nusistatęs.
Kunigo veidas nušvito ir jis beveik be garso ištarė:
— Šantažas.
Tuo metu moteris atsuko per petį savo griežtą, baltą veidą ir vos neapalpo. Durys buvo be garso atvertos, o tarpdury pilkas tarsi šešėlis stovėjo Polis. Viską atspindinčiose sienose atrodė, tarsi penki poliai būtų įėję tuo pačiu metu pro penkerias duris.
— Jo didenybė,— tarė jis,— ką tik parvyko.
Tuo metu pro pirmąjį langą praėjo vyro siluetas, žengiantis tarsi apšviestoje scenoje. Po sekundės jis praėjo pro antrąjį langą, ir daugybė veidrodžių vienas paskui kitą atspindėjo tą pačią tvirtai žengiančią ereliško profilio figūrą. Jis buvo pasitempęs ir žvalus, bet plaukai žili, o odos spalva balkšvai gelsva. Jis turėjo kumpą romėnišką nosį ir pailgą, siaurą smakrą, kurį šiek tiek dengė ūsai ir smaili barzdelė. Osai buvo daug tamsesni už barzdą ir tai teikė jo išvaizdai teatrališkumo, apsirengęs taip pat dabitiškai: baltas cilindras, orchidėja švarke, geltona liemenė ir geltonos pirštinės, kuriomis eidamas mosikavo ir pliaukšėjo į delną. Kai jis priėjo laukujes duris, buvo girdėti, kaip nerangusis Polis jas atidarė, o šeimininkas smagiai tarė:
— Stai, aš ir namie.
Polis nusilenkė ir kažką beveik negirdimai atsakė. Keletą minučių jų pokalbio nebuvo įmanoma girdėti. Tada durininkas tarė:
— Viskas jūsų valioje,— ir princas Saradinas, pliaukšėdamas pirštinėm, linksmai įžengė į kambarį pasisveikinti su svečiais. Jie turėjo dar vieną progą pamatyti spektrinį vaizdą — penki princai įėjo pro penkerias duris.
Princas padėjo baltą skrybėdę ir geltonas pirštines ant stalo ir visai nuoširdžiai ištiesė ranką.
— Džiaugiuosi, jus matydamas, misteri Flambo,— tarė jis..-— Gerai žinau jūsų puikią reputaciją, jei ši pastaba neatrodys jums nekukli.
— Nė trupučio,— juokdamasis atsakė Flambo.— Aš (nesu jautrus. Mažai kas užsitarnauja reputaciją vien nesutepta dorybe.
Princas įdėmiai pažvelgė į jį, norėdamas įsitikinti; ar šis atsakymas neturėjo asmeninio pobūdžio, paskui nusijuokė ir pasiūlė visiems atsisėsti; tą patį padarė ir pats.
— Labai maloni vietelė,— abejingai tarė jis.— Nelabai yra ką veikti, bet žvejyba iš tikrųjų puiki.
Kunigą, kuris žvelgė į jį rimtomis kūdikio akimis, persekiojo neįspraudžiama į jokius rėmus mintis. Jis žiūrėjo į žilus, rūpestingai sugarbanotus plaukus, gelsvai balkšvą veidą ir liekną, kiek dabitišką figūrą. Visa tai nebuvo itin nenatūralu, tik gal kiek teatrališka, tarsi žmogus būtų pasiruošęs eiti scenon. Tą nenusakomą susidomėjimą kėlė kitkas, pats veidas: Brauną įkyriai kamavo mintis, kad kažkur yra matęs šį veidą. Atrodė, kad tai koks nors jo senas draugas, persirengęs vaidinimui. Staiga jis prisiminė veidrodžius, ir visą savo susidomėjimą nukreipė į psichologinį žmogaus veidų padauginimo efektą.
Princas Saradinas rodė savo dėmesį svečiams su didžiausiu entuziazmu ir taktu. Sužinojęs, jog detektyvas mėgsta sportą ir nori veikliai praleisti atostogas, palydėjo Flambo su valtim į žu-vingiausią upės vietą, o pats po dvidešimties minučų savo kanoja sugrįžo pas tėvą Brauną į biblioteką ir su tokiu pat mandagumu atsidavė kunigo filosofiškiems malonumams. Jis gerai nusimanė ir apite žvejybą, ir apie knygas, bet ne apie moralizuojančias; mokėjo penkias ar šešias kalbas, bet tai buvo kiekvienos jų žargonas. Matyt, jo gyventa įvairiuose miestuose ir įvairiose draugijose, kadangi keli jo linksmiausi pasakojimai buvo apie lošimų namus ir opiumo rūkyklas, pabėgusius australų nusikaltėlius ir Italijos plėšikus. Tėvas Braunas žinojo, jog kadaise garsus Saradinas paskutiniuosius keletą metų praleido beveik nuolatinėse kelionėse, bet jam net netoptelėjo mintis, kad tos kelionės buvo tokios negarbingos ir tokios linksmos.
Nors garsus visame pasauly, princas Saradinas tokiam pastabiam žmogui kaip kunigas kėlė tam tikrą nerimą ir net nepasitikėjimą. Jo veidas buvo įnoringas, o akys laukinės; atrodė kiek nervingas, kaip žmogus, palaužtas gėrimo ar narkotikų; niekada net ir nebandė kontroliuoti namų ūkio. Visa tai buvo patikėta dv'iem seniems tarnams, ypač durininkui, kuris buvo tiesiog pagrindinis namų ramstis. Misteris Polis • buvo iš tiesų ne tiek durininkas, kiek namų valdytojas ar net šeimininkas. Jis pietaudavo atskirai ir taip pat iškilmingai kaip ir jo šeimininkas; jo bijojo visi tarnai; su princu jis, kaip ir pridera, tardavosi visais klausimais, bet kažkaip nepriklausomai, tarsi būtų buvęs princo )advokll!tas. Niūrioji namų šeimininkė buvo tik šešėlis, lyginant su juo; laikėsi nuošaliai ir pasikliaudavo tik durininku; Braunas d augiau neišgirdo to šnabždesio, kuris beveik reiškė, kad jaunesnysis brolis šantažavo vyresnįjį. Ar tikrai princas buvo šantažuojamas kapitono, Braunas nebuvo tikras, bet Saradinas turėjo tiek nepastovumo ir paslaptingumo, kad vis a ši istorija tikrai atrodė neįtikėtina.