Kai jie dar kartą išėjo į erdvų prieškambarį, pilną langų ir vei d rodžių, gelsvas vakaras jau leidosi ant vandens ir žilvičiais apaugusių krantų, o paukštis rėksnys treliavo tolumoje ta r si elfas, muš antis būgnelį. Kunigo galvoje lyg pilkas debesis vėl šmėstelėjo jausmas, jog yra liūdnoje ir piktoje stebuklų šalyje.
— Greičiau sugrįžtų Flambo,— tarė jis.
— Ar jūs tikite lemtimi? — staiga paklausė neramusis princas Saradinas.
— Ne,— atsakė svečias.— Aš tikiu paskutiniojo teismo diena.
Princas pasisuko nuo lango ir kažkaip keistai įsižiūrėjo:
— Ką jūs turite g aivoje? — paklausė jis.
— Noriu pasakyti, kad mes kreipiame dėmesį ne į tai, į ką reikia,— atsakė tėvas Braunas.— Tie dalykai, kurie čia dedasi, atrodo nereikšmingi: jie turi prasmę kažkur kitur. Kažkur kitur atpildas kris ant tikrojo skriaudėjo. Cia atpildas dažnai krinta ant nekalto asmens.
Princas tarsi koks gyvūnas išleido nenusakomą garsą, akys keistai s u spi ndo šešėlin nusuktame veide. Kunigo galvoje kilo nauja įdomi mintis. Gal Saradino žavesys ir ūmumas turi kitą prasmę? Ar jis visiškai sveiko proto? Jis vis kartojo: „Ne tas asmuo, ne tas asmuo“.
Tada tėvas Braunas kiek pavėluotai perprato kitą tiesą. Veidrodžiuose p r iešais s ave jis pamatė be garso atsivėrusias duris ir tylųjį misterį Polį, stovintį tarpdury.
— Pamaniau, kad geriau pranešti iš karto,— tarė jis taip pat šaltai p a garbiai, lyg būtų šeimos teisininkas.— Prieplaukoje sustojo šešių vyrų irkluojama valtis, o jos gale sėdi džentelmenas.
— Valtis! Džentelmenas? — pakartojo princas ir pakilo nuo
kėdės.
Stojo stulbinanti tyla, trikdoma tik paukščio, tupinčio viksvose. Paskui, nė vienam vis neprabylant, pro tris saulės apšviestus langus šmėstelėjo nepažįstamas veidas ir figūra, kaip kad prieš valandą ar dvi praeinant princui. Jie niekuo nebuvo panašūs, nebent tuo sutapimu, kad abu turėjo erelišką profilį. Saradinas buvo su nauju, baltu cilindru, o nepažįstamasis su juodu, senamadišku ar užsienietišku; po juo buvo jaunas ir labai rimtas veidas, tvarkingai nuskustas iki mėlynumo, valingu smakru ir kiek panašus į jauną Napoleoną. Visa jo išvaizda dvelkė senoviškumu ir keistumu, kaip nuo žmogaus, kuris niekuomet nesistengė keisti protėvių stiliaus. Jis vilkėjo nutriušusį mėlyną surdutą, raudoną^ kareivišką liemenę ir šiurkščias baltas kelnes, kokios būdavo nešiojamos ankstyvaisiais Viktorijos laikais, tačiau visiškai nederančios šiomis dienomis. Iš visų tų senienų žvelgė apskritas, neįprastai jaunas ir labai atviras veidas.
— Velniai griebtų! — sušuko princas Saradinas, užsivožė savo baltą cilindrą ir, nuėjęs prie durų, atlapojo jas į temstantį sodą.
Tuo metu atvykėlis ir jo vyrai išsirikiavo pievutėje tarsi nedidelė armija scenoje. Seši irkluotojai ištraukė valtį ant kranto ir akylai ją saugojo, atstatę irklus lyg ietis. Jie buvo tamsaus gymio, keli su auskarais. Vienas jų ,stovėjo priešais apskritaveidį jaunuolį su raudona liemene ir laikė didžiulį juodą neaiškios paskirties lagaminą.
— Jūsų pavardė,— tarė jaunasis vyras,— Saradinas?
Saradinas gan atsainiai patvirtino.
Atvykėlis buvo blankių, lyg šuns rudų akių, kurios be galo skyrėsi nuo pilkų, neramių, blizgančių princo akių. Tėvą Brauną dar kartą persmelkė mintis, jog kažkur jau matė šį veidą; jis vėl prisiminė atspindžius kambario veidrodžiuose, nusprendęs jiems ir priskirti šį sutapimą.
— Velniop tuos krištolo rūmus! — sumurmėjo jis.— Viską matai daugsyk kartų. Tarsi sapne.
— Jeigu jūs princas Saradinas,— tarė jaunuolis,— galiu pasakyti, kad mano pavardė Antonelis.
— Antonelis,— lėtai pakartojo princas.— Lyg ir prisimenu.
— Leiskite prisistatyti,— tarė jaunasis italas.
Kaire ranka jis mandagiai nusiėmė savo senamadišką cilindrą, ir dešine taip tvojo princui Saradinui per veidą, kad baltas cilindras nusirito laiptais, o vienas mėlynas vazonas net susvyravo ant pakylos.
Princas, kad ir koks būdamas, bailys, matyt, nebuvo, jis kibo priešui į krūtinę ir kone parvertė jį ant žolės. Bet jo priešas išsisuko ir staiga pasidarė itin mandagus.
— Viskas gerai,— uždusęs ir užsikirsdamas pasakė angliš-
kai.— Aš jus įžeidžiau. Dabar suteiksiu satisfakciją. Marko, atidaryk dėžę. ,
Vyriškis su auskarais, stovintis šalia jo, priėjo prie jos ir atidarė. Tada išėmė dvi ilgas itališkas rapyras su puikiom plieninėm rankenom bei ašmenimis ir įsmeigė į veją. Keistasis jaunuolis gelsvu kerštingu veidu, stovintis priešais duris, dvi rapyros, įsmeigtos į žemę lyg du kryžiai kapinėse, eilė apžėlusių irkluotojų, laukiančių už nugarų, darė įspūdį, lyg būtum kokiame barbariškame teisme. Tačiau visa kita liko nepakitę,— taip staigiai viskas prasidėjo. Besileidžianti saulė spindėjo vejose, o rėksnys vis klykavo, lyg skelbdamas nedidelę, bet baisią pranašystę.
— Prince Saradinai,— tarė jaunuolis, vardu Antonelis,— kai aš dar buvau kūdikis lopšyje, jūs nužudėt mano tėvą ir. pavogėt motiną; mano tėvui teko . didesnė laimė. Jūs nužudėt jį negarbingai, ne taip, kaip aš ketinu nužudyti jus. Jūs ir mano nuodėminga motina nugabenote jį prie nuošalaus Sicilijos tarpeklio, nustūmėte nuo uolos ir nuėjote savo keliu. Aš galėčiau visa tai atkartoti, bet mėgdžioti jus yra per daug niekinga. Aš sekiojau jus po visą pasaulį, bet jūs visuomet išslysdavot man iš rankų. Bet čia — pasaulio galas, ir jūsų taip pat. Dabar aš turiu jus ir suteikiu progą, kurios negavo mano tėvas. Rinkitės rapyrą.
Princas Saradinas valandėlę tarsi dvejojo, suraukęs antakius, tačiau ausyse dar tebespengė nuo smūgio, ir jis prišokęs stvėrė rapyrą. Tėvas Braunas taip pat prišoko, norėdamas sustabdyti kivirčą, tačiau greit pamatė, kad jo buvimas tik kenkia. Saradinas buvo prancūzų masonas ir nuožmus ateistas, tad kunigui pavyko paveikti, jį priešybių dėsniu. Bet kito vyro nepavyko perkalbėti nei kunigui, nei pasauliečiui. Sis jaunas Bonaparto veido ir rudų akių žmogus buvo kur kas nesukalbamesnis už puritoną — pagonis. Tiesiog apsigimęs žudikas, akmens amžiaus žmogus — akmeninis žmogus.
Liko paskutinė viltis — sušaukti namiškius, tad tėvas Braunas nubėgo vidun. Bet tuojau sužinojo, kad visus tarnus autokratas Polis išleido švenčių į krantą, ir tik niūrioji. misis Antoni neramiai vaikščiojo ilgais kambariais. Vos tik ji atgręžė į jį savo šiurpų veidą, jis suvokė vieną veidrodžių namo paslapčių. Niūrios, rudos Antonelio akys buvo niūrios, rudos misis Antoni akys, ir Braunui akimirksniu paaiškėjo pusė mįslės.
— Lauke jūsų sūnus,— tarė jis tuščiai negaišdamas.— Arba jis žus, arba princas. Kur misteris Polis?
■— Jis prieplaukoje,— vos girdimai tarė moteris.— Jis jis... išėjo šauktis pagalbos. .
— Misis Antoni,— rimtai tarė tėvas Braunas,— nėra laiko niekams. Mano draugas išplaukęs žvejoti. Jūsų sūnaus valtį saugo jo sėbrai. Beliko tik ši kanoja; ką su ja veikia misteris Polis?
— Santa Marija! Aš nežinau,— tarė ji ir krito apalpusi visu ūgiu ant išklotų takais grindų.