Tėvas Braunas paguldė ją ant sofos, apliejo vandeniu, šūktelėjo pagalbos ir nubėgo į salelės prieplauką. Tačiau kanoja jau buvo vidury upės, o senasis Polis yrėsi su neįtikėtina jo metams energija.
— Aš išgelbėsiu savo šeimininką,— šaukė jis, ir jo akys maniakiškai blizgėjo.— Aš vis tiek jį išgelbėsiu!
Tėvui Braunui beliko tik žvelgti į kanoją, kovojančią su srove, melsti, kad senasis Polis prižadintų miestelį laiku.
— Dvikova ir taip blogas dalykas,— sumurmėjo jis, braukdamas ranka per savo šiurkščius, pilkus pla'ukus,— tačiau šioje dvikovoje yra kažkas ypatingai bloga. Tiesiog jaučiu širdimi. Kas tai galėtų būti?
Kol jis stovėjo ir žiūrėjo į mirguliuojantį saulėlydžio veidrodį vandeny, kitoje sodo pusėje išgirdo nestiprų, bet lengvai atskiriamą garsą — šaltą metalo žvangesį. Jis atsisuko.
Pačiame tolimiausiame pailgos salos kyšuly, nedidelėje vejoje už paskutinės rožių eilės, dvikovininkai jau buvo sukryžiavę špagas. Virš jų plytėjo skaisčiai auksinis dangaus skliautas, ir nors buvo gana toli, galėjai įžvelgti kiekvieną smulkmeną. Jie buvo nusimetę švarkus, bet geltona Saradino liemenė ir balti plaukai, raudona Antonelio liemenė ir baltos kelnės švietė vakaro žaroj tarsi spalvingos šokančios prisukamos lėlės. Špagos žybsėjo nuo smaigalių iki rankenų lyg du deimantiniai smeigtukai. Buvo kažkas grėsminga tose spalvingose figūrėlėse. Jos atrodė tarsi dvi peteliškės, bandančios prismeigti viena kitą prie kamščio.
Tėvas BraunaSi bėgo visu greičiu, jo trumputės kojos sukosi lyg ratai. Tačiau, pasiekęs kovos lauką, suprato, jog atbėgo ir per vėlai, ir per anksti —per vėlai, kad galėtų sustabdyti kivirčą, stebimą niūrių siciliečių, atsirėmusių į savo irklus, ir per anksti, kad galėtų numatyti viso to pražūtingą pabaigą. Vyrai buvo verti vienas kito: princas kovėsi ciniškai pasitikėdamas savim, sicilietis — su žmogžudišku atsargumu. Vargu ar kas kada
matė puikesnes fechtavimosi varžybas net pilname žmonių amfiteatre už šias, skambant ir blykčiojant špagoms toje visų užmirštoje upės saloje. Svaiginanti kova truko taip ilgai, kad tebeprotestuojąs kunigas įgavo šiek tiek vilties, jog Polis netrukus sugrįš su policija. Būtų daug geriau, jei bent Flambo grįžtų iš žvejybos, kadangi Flambo fizine jėga pranoktų net keturis vyrus. Tačiau Flambo nesirodė ir, dar keisčiau, nesirodė nei Polis, nei policija. Sioje užmirštoje saloje nebuvo jokio plausto ar rąstgalio, plačiame bevardžiame tvenkiny jie buvo atskirti tarsi uola vandenyne.
Nespėjus jam taip pagalvoti, špagų skambčiojimas sutankėjo, princo rankos pakilo ir tarp jo menčių išlindo špagos smai-galis. Jis staigiai griuvo priekin, lyg verstųsi kūlio. Spaga išlėkė jam iš rankos kaip meteoras ir smigo į upę, jis pats su trenksmu griuvo žemėn, nulauždamas didžiulį rožių krūmą bei sukeldamas rausvų dulkių debesį, panašų į aukuro dūmus. Sicilietis pasiuntė kraujo auką savo tėvo dvasiai.
Kunigas bemat pripuolęs suklupo prie lavono, bet vienintelė nauda buvo ta, kad pamatė, jog tai tikrai lavonas. Jam bandant dar ką nors daryti, nuo upės pasigirdo balsai ir pasirodė policijos valtis, pilna policininkų ir kitų svarbių asmenų, kartu su Poliu skriejanti prieplaukos link. Mažasis kunigas atsistojo su aiškiai abejojančia grimasa veide.
— Na, kodėl, po galais,— sumurmėjo jis,— kodėl, po galais, jūs negalėjote atvykti anksčiau?
Maždaug po septynių minučių salą užtvino miesto žmonės ir policija, pastarieji pagriebė pergalingąjį dvikovininką ir priminė jam, kaip įprasta, jog kiekvienas jo ištartas žodis' gali jam pakenkti.
— Aš nieko nekalbėsiu,— tarė maniakas patenkintas ir ramus.— Aš daugiau nieko nekalbėsiu. Esu be galo laimingas ir tenoriu būti pakartas.
Jau išvedamas jis iš tikro nutilo ir, keista, bet taip ir nepratarė daugiau nė žodžio, vien tik „kaltas" teisme.
Tėvas Braunas žiūrėjo į staigiai žmonių užtvindytą sodą, į žmogžudžio suėmimą, lavono išnešimą, po to, kai jį apžiūrėjo" gydytojas, ir jam atrodė, kad mato baisų sapną; jis nejudėjo lyg būtų košmare. Jis, kaip liudininkas, pasakė savo pavardę ir adresą, bet plaukti į krantą atsisakė ir vienas pasiliko salos sode, žvelgdamas į nulaužtą rožių krūmą ir žalią pievelę, kurioje įvyko ta greita ir neaiški tragedija. Upėje žara geso, nendrėm apaugusius krantus apgaubė migla, vienas po kito praskrido keli vėlyvi paukščiai.
Jo pasąmonėje (kuri buvo nepaprastai gyva) nesiliovė stiprė-jęs įsitikinimas, kad kažkas liko paslapty. Jausmas, jo neapleidęs visą dieną, negalėjo būti paaiškintas. Vis dėlto Jis neperprato esmės, o matė tik kažkokį žaidimą ar kaukę. Juk žmonės nėra kariami ar nuduriami šiaip sau.
Jam sėdint ir mąstant ant prieplaukos laiptelių, p a sir odė tamsus burės dryžis, tyliai slenkąs spindinčia upe; Braunas pašoko, apimtas tokio jausmų antplūdžio, kad vos nepravirko.
— Flambo! — sušuko jis purtydamas draugą abiem rankom, didžiam . šio sporto gerbėjo nustebimui, kai šis, nešinas žvejybos reikmenimis, išlipo į krantą.— Flambo, jūs gyvas?
— Gyvas! — pakartojo suglumęs meškeriotojas.— Kodėl turėčiau būti negyvas?
— Todėl, kad beveik visi negyvi,— vos valdydamasis, tarė jo pašnekovas.— Saradinas nužudytas, Antonelis nori, kad jį pakartų, jo motina apalpusi, o aš ir pats nežinau, ar esu šiame pasaulyje, ar aname. Na, bet ačiū Dievui,' jūs esat tame pačiame, kaip ir aš.
Jis paėmė sutrikusį Flambo už parankės.
Jie paliko prieplauką, atėjo prie žemo bambukų namo ir pažvelgė pro langą, kaip ir atvykę dieną. Kambary švietė lempa, ir vaizdas viduje patraukė jų dėmesį. Kai Saradino žudikas lyg audra iš giedro dangaus atsirado saloje, ilgame valgomajame stalas jau buvo padengtas pietums. Pietūs dabar vyko ramiai, misis Antoni' niūriai sėdėjo stalo gale, o vidury sėdėjo misteris Polis — svarbiausias asmuo namuose; jie valgė ir gėrė, jo blausios melsvos akys buvo keilstai iššokusios, išvargęs veidas neįžvelgiamas, bet be jokio pasitenkinimo šešėlio.
Flambo nekantraudamas pabeldė į langą, atvėrė jį ir pasipiktinęs įkišo galvą į šviesų kambarį.
— Oho! — sušuko jis.— Aš suprantu, jums reikia kiek atsigaivinti, bet vogti savo šeimininko pietus tuo metu, kai jis guli nužudytas sode...
— Aš esu pavogęs daugybę daiktų per savo ilgą ir malonų gyvenimą,— ramiai atsakė keistasis senasis džentelmenas,— bet šie pietūs nėra vogti. Sie pietūs ir šis namas priklauso man.
Flambo nusmelkė mintis.
— Jūs turite omeny,— pradėjo jis,— kad princo Saradino valia...
— Aš esu princas Saradinas,— tarė senasis žmogus, kramsnodamas sūdytą migdolą.
Tėvas Braunas, kuris dairėsi į paukščius lauke, pašoko tarsi įgeltas ir įkišo pro langą savo išbalusį lyg ropė veidą.
— Kas jūs toks? — pakartojo jis aštriu balsu. .
— Polis princas Saradinas, a vos ordres1— mandagiai tarė šis gerbiamas asmuo, keldamas taurę sauso ispaniško vyno.— As čia gyvenu labai ramiai, kaip namų žmogus; ir kuklumo dėlei esu vadinamas misteriu Poliu, kad skirčiausi nuo savo nelaimingojo brolio misterio Stiveno. Jis, girdėjau, neseniai mirė sode. Aišku, ne mano kaltė, kad priešai jį atsekė į šią vietą. Cia kaltas jo gyvenimo apgailėtinas nepastovumas. Jis ne iš tų, kurie sėdi namuose.
Jis nutilo, bet tebežiūrėjo į sieną priešais, virš palenktos liūdnos moters galvos. Jie aiškiai pamatė giminišką panašumą, siejantį juodu su mirusiuoju. Staiga jo pečiai pradėjo nesmarkiai kilnotis ir drebėti tarsi kūkčiojant, bet veidas liko nepakitęs.
— Dieve!—kiek patylėjęs sušuko Flambo,— jis juokiasi!
— Eime,— pasakė tėvas Braunas visas išbalęs.— Eime lauk iš šių namų. Lipkime į nesuterštą savo valtį.