Naktis jau buvo apglėbusi nendres ir upę, kai jie atsistūmė nuo salos ir nuplaukė pasroviui, pasišildydami dviem dideliais cigarais, žibančiais lyg du ryškiai raudoni laivo žibintai. Tėvas Braunas išsiėmė cigarą iš burnos ir tarė:
— Manau, jūs dabar supratot, kas įvyko? Pagaliau tai primityvi' istorija. Tas žmogus turėjo du priešus. Jis buvo protingas, todėl suprato, jog du priešai yra geriau nei vienas.
— Nesuprantu, kur jūs sukat? — atsakė Flambo.
— Ak, tai tikrai paprasta,— pradžiugo jo draugas.— Paprasta, nors toli gražu ne garbinga. Abu Saradinai buvo niekšai, tačiau princas, vyresnysis, buvo toks niekšas, kuris laimi, o jaunėlis, kapitonas — iš tų, kurie nusmunka į dugną. Sis vargingas karininkas nusmuko nuo elgetos iki šantažisto ir vieną nelemtą dieną ėmėsi savo brolio princo. Dalykas buvo rimtas, kadangi princas Polis Saradinas buvo tiesiog „lengvabūdis" ir jam negrėsė reputacijos praradimas, nes jos neturėjo. Viskas galėjo baigtis kartuvėmis, ir Stivenas jau turėjo kilpą ant brolio kaklo. Kažkokiu būdu jis sužinojo visą teisybę apie Sicilijos įvykį ir galėjo įrodyti, jog Polis nužudė senąjį Anto-nelį kalnuose. Kapitonas dešimtį metų žėrėsi pinigus už tylėjimą, ir princo turtai gerokai sumenko.
Bet princas Saradinas, be savo kraugerio brolio, turėjo ir kitą naštą. Jis žinojo, kad Antonelio sūnus, dar vaikas, kai įvyko žmogžudystė, buvo mokomas laukinės siciliečių ištikimybės ir gyveno viena mintimi — atkeršyti už tėvą, bet ne kartuvėmis (nes trūko legalių kaltės įrodymų), o senu kraujo kerštu. Berniukas puikiai įvaldė ginklus, ir maždaug tuo metu, kai ganėtinai subrendo ir galėjo juos panaudoti, princas Saradinas, kaip rašė spauda, pradėjo keliauti. Faktas toks, jog jis pradėjo lakstyti iš vietos į vietą kaip persekiojamas nusikaltėlis, persekiojamas vieno atkaklaus žmogaus. Tokia buvo princo Polio taktika ir, be abejo, puiki taktika. Kuo daugiau pinigų jis išleisdavo bėgimui nuo Antonelio, tuo mažiau jam tekdavo tildyti Stiveną. Kuo daugiau jis išleisdavo Stiveno tildymui, tuo mažiau likdavo šansų išvengti Antonelio. Galiausiai jis pasielgė kaip tikrai galvotas vyras, kaip genijus, kaip Napoleonas.
Užuot priešinęsis abiem savo priešams, jis staiga jiems abiem pasidavė. Užleido kelią lyg japonų imtynclass="underline" ninkas, ir jo priešai tapo bejėgiai prieš jį. Jis metė lenktynes aplink pasaulį ir liovėsi slėpęs savo adresą nuo jaunojo Antonelio, liovėsi žaidęs ir su broliu. Nusiuntė Stivenui pakankamai pinigų prašmatniems drabužiams ir smagiai kelionei kartu su tiesmuku laišku: ;,Tai viskas, kas man liko. Tu mane apšvarinai. Turiu tik nedidelį namą Norfolke su tarnais ir rūsiu, ir, jei dar ko nors nori iš manęs, tai imk ir tai. Atvažiuok, jei nori, ir valdyk jį, o aš gyvensiu ramiai tarsi tavo draugas, tarpininkas ar kas kitas". Jis žinojo, jog sicilietis nėra matęs brolių Saradinų, nebent nuotraukose; žinojo, kad jiedu gana panašūs, abu su pilkomis smailiomis barzdelėmis. Tada jis nusiskuto ir ėmė laukti. Pinklės pavyko. Nelaimingasis kapitonas su naujais drabužiais įžengė į jo namus, triumfuodamas tarsi princas ir pataikė ant siciliečio špagos.
Buvo tik viena kliūtis: ji lietė žmogiškosios prigimties garbingumą. Niekingos sielos žmonės, kaip Saradinas, dažnai skaudžiai apsirinka, nes nesitiki iš kitų dorybės. Jis buvo įsitikinęs, jog italo smūgis, kai ateis laikas, bus tamsus, žiaurus ir bevardis, kaip tas, už kurį keršijama; jog auka bus papjauta naktį, nušauta iš už tvoros ir todėl mirs, netarusi nė žodžio. Blogiausias momentas princui Poliui buvo tas, kai Antonelis riteriškai pasiūlė formalią dvikovą su visais galimais pasiaiškinimais. Kaip tik tada aš jį ir pamačiau, laukinėmis akimis išplaukiantį kanoja. Jis bėgo vienplaukis atviroje valty, . kad Antonelis nesužinotų, kas jis toks iš tikrųjų.
Bet nors susijaudinęs, jis neatrodė beviltiškas. Jis pažinojo ir nuotykių ieškotoją, pažinojo ir fanatiką. Atrodė visai įmanomas dalykas, kad avantiūristas Stivenas laikys liežuvį už dantų vien dėl artistinio malonumo suvaidinti rolę, dėl aistros apginti savo naujus jaukius namus, iš beatodairiško pasitikėjimo sėkme ir puikiu špagos valdymu. Taip pat buvo aišku, kad fanatikas Antonelis laikys liežuvį už dantų ir bus pakartas be ilgų pasakojimų apie savo šeimą. Polis pasiirstė po upę šen bei ten, kol pamatė, jog kova baigta. Tada sukėlė miestą ant kojų, atsivežė policiją, pamatė, kaip abu jo nugalėti priešai amžiams pasišalino, ir šypsodamasis sėdo pietauti.
— Ir dar juokdamasis! Viešpatie! —tarė Flambo, ' smarkiai nusipurtydamas.— Ar tokias mintis jie semiasi iš šėtono?
— Jis pasisėmė šią mintį iš jūsų,— atsakė kunigas.
— Apsaugok Dieve! — sušuko Flambo.— Iš manęs? Ką jūs turit omeny?
Kunigas išsitraukė iš kišenės vizitinę kortelę ir pakėlė ją prie blyškios cigaro šviesos; žodžiai buvo parašyti žaliu rašalu.
— Ar neprisimenate jo originalaus pakvietimo pas save? — paklausė Braunas,— ir komplimento apie jūsų kriminalinį žygdarbį? „Jūsų triukas,— sako jis,— kai vienas detektyvas suėmė kitą“. Jis tiesiog nusikopijavo jūsų triuką. Apsuptas priešų iš dviejų pusių, jis greitai pasitraukė, leido jiems susidurti ir nužudyti vienam kitą.
Flambo ištraukė princo Saradino kortelę iš kunigo rankų ir piktai suplėšė ją į smulkius skutelius.
— Pagaliau sunaikinta ši mirties emblema,— tarė jis, barstydamas popieriaus skiautes į tamsias upės bangas.— Manau, ji neišnuodys žuvų. .
Paskutinė baltos kortelės skiautė su žaliom raidėm nuskendo tamsoje; dangus pradėjo švisti silpna mirguliuojančia ryto spalva, o mėnuo už aukštos žolės pasidarė blyškesnis. Jie plaukė tylėdami.
— Tėve,— staiga tarė Flambo,— ar jūs manote, jog visa tai buvo tik sapnas?
Kunigas papurtė galvą nežinia, ar pritardamas, ar ne, bei nepratarė nė žodžio. Iš tamsos dvelkė gudobelės ir daržų aromatas, primindamas, jog pakilo vėjelis, netrukus jis pradėjo supti nedidelį laivą ir išpūtęs burę nunešė juos vingiuojančia upe tolyn į laimingesnius kraštus, į geresnių žmonių namus.
VIEŠPATIES KOJIS
Nedidelis Boun Bikono kaimelis buvo įsikūręs ant tokios stačios kalvos, kad aukštas jo bažnyčios bokštas atrodė tik kaip to nedidelio kalno viršūnė. Palei bažnyčią stovėjo kalvė, kur paprastai žaižaruodavo raudonos ugnys, o ant žemės mėtyda-vosi kūjai ir gelžgaliai; priešais, anapus grįstos kryžkelės, buvo „Mėlynasis šernas11 — vieninteliai užeigos namai apylinkėje. Kaip tik prie tos kryžkelės, rytui brėkštant švino ir sidabro spalvomis, susitiko ir pasišnekėjo du broliai; tiesa, vienas savo dieną tik pradėjo, o kitas jau baigė. Garbusis dvasininkas Vilfre-das Bounas buvo labai dievotas, tokį ankstų rytą jis ėjo atsidėti maldai ir kontempJjadjai. Garbusis pulkininkas Normanas Bounas, jo vyresnysis brolis, dievotas anaiptol nebuvo, jis sėdėjo su smokingu ant suoliuko prie „Mėlynojo šerno“, gurkšnodamas tai, ką filosofiškai nusiteikęs stebėtojas būtų pavadinęs arba paskutine antradienio, arba pirma trečiadienio taure. Pats pulkininkas dėl to galvos nesuko.
Bounai buvo viena iš nedaugelio aristokratų giminių, gavusių titulą dar viduramžiais, jų vėliava plazdėjo ir Palestinoje. Tačiau klaidinga būtų manyti, kad tokios dinastijos yra labai gerbiamos riterių tradicijose. Išskyrus vargšus, mažai kas laikosi tradicijų. Aristokratų gyvenimą lemia- ne tradicijos, o mados. Karalienės Onos laikais Bounai buvo „Mohokai“ 8, o karaliaujant Viktorijai — dendžiai. Bet kaip ir kai kurios kitos senosios giminės, per pastaruosius du šimtmečius jie nusmuko iki girtuoklių ir degeneravusių dabitų lygio, ir šnibždeikos paleido gandus apie paveldimą pamišimą. Žinoma, pulkininkas tiesiog ne žmoniškai, o žvėriškai vaikėsi malonumų, o jo chroniškas užsispyrimas iki ryto neiti namo dvelkė atgrasiu nemigos šalčiu. Jis buvo aukštas žavus žvėris, jau senyvas, bet su šviesiais, nežilstančiais plaukais. Būtum palaikęs jį tiesiog šviesiaplaukiu liūtu, bet jo mėlynos akys glūdėjo taip giliai, kad atrodė juodos. Buvo per arti viena kitos. Jis turėjo labai ilgus geltonus ūsus, nuo šnervės iki žandikaulio abipus ūsų tįsojo po klostę ar raukšlę, tad pašaipa atrodė tiesiog išdrožta veide. Ant smokingo buvo apsisiautęs keistą gelsvą drapaną — veikiau lengvą chalatą nei paltą, o ant pakaušio stirksojo ekscentriška šviesiai žalia skrybėlė plačiais kraštais — matyt, kokia netyčiom nugriebta rytietiška keistybė. Jis didžiuodavosi savo netinkamais apdarais — didžiuodavosi visad sukeliamu jų įspūdžiu.