— Kodėl sukeistos dvi etiketės vaisių parduotuvėje primena kunigą su plačiakrašte skrybėle, atvykusį į Londoną šventei? Arba,— jei neaiškiai pasakiau,— koks yra mistinis ryšys tarp idėjos riešutų, ‘vadinamų mandarinais, ir idėjos dviejų dvasininkų, vieno aukšto ir kito žemo?
Žmogaus akys vos neiššoko iš akiduobių; akimirksnį atrodė, kad jis puls nepažįstamąjį. Pagaliau jis piktai sumikčiojo:
— Nežinau, koks čia ryšys su jumis, bet jei esat išvien su jais, tai galit pasakyti, kad nutrauksiu jiems galvas, kunigai jie ar ne kunigai, jei vėl išbers man obuolius!
— Tikrai? — paklausė detektyvas _.užjausdamas.— Jie išbėrė jūsų obuolius?
— Taip, vienas iš jų,— atsakė įsikarščiavęs krautuvininkas.— Išvertė tiesiai ant grindinio. Būčiau tą kvailį sučiupęs, ifet reikėjo rinkti obuolius.
— Kurion pusėn tie kunigai nuėjo? — paklausė Valantenas.
— Į kairę, už antro kampo. Ten aikštė,— guviai atsakė krautuvininkas.
— Dėkui,— tarė Valantenas ir nurūko kaip dūmas. Už antro kampo į kairę jis sutiko policininką ir tarė jam:
— Tai neatidėliotina, konstebli. Ar matėt du dvasininkus plačiakraštėmis skrybėlėmis?
Policininkas sukikeno:
— Mačiau, sere, ir jei jau norite žinoti, tai vienas jų buvo girtas. Jis stovėjo vidury gatvės toks suglumęs, kad...
— Į kurią pusę jis nuėjo? — staigiai pertraukė Valantenas.
— Įlipo į vieną geltonų omnibusų štai ten,— atsakė policininkas.— Jie važiuoja į Hamstedą.
Valantenas parodė savo oficialų pažymėjimą ir skubiai tarė:
— Iškvieskit du gavo vyrus, kad padėtų man vytis.
Jis perėjo gatvę su' tokia užkrečiančia energija, kad dramblotas policininkas gyvai pakluso jo įsakymui. Po minutėlės prie prancūzo detektyvo prisijungė inspektorius ir vyras civiliais drabužiais.
— Na, sere,— pradėjo inspektorius, reikšmingai šypsodamasis,— kuo galėtume...
Staiga Valantenas parodė lazda.
— Pasakysiu, kai būsim štai ant ano omnibuso viršaus,— tarė jis ir greitai nulaviravo tarp mašinų.
Kai visi trys uždusę susėdo geltono omnibuso viršuje, inspektorius tarė:
— Su taksi galėtume nuvažiuoti keturis kartus greičiau.
— Visai teisingai,— ramiai atsakė vadovas.— Jei nutuoktu-mėm, kur važiuojam.
— Hm, tai kur mes važiuojam? — įsistebeilijęs paklausė inspektorius.
Valandėlę Valantenas susiraukęs rūkė, paskui išsiėmęs cigaretę atsakė:
— Jei žinai, ką nusikaltėlis veikia, užbėk jam už akių. Bet jei nori atspėti, ką jis veikia, laikykis iš paskos. Klaidžiok, jei jis klaidžioja, sustok, jei jis sustoja. Neaplenk jo. Tada gali pamatyti tai, ką pamatė jis, ir gali daryti tai, ką jis darė. Dabar mes turim būti akyli: gal pamatysim ką nors neįprasta.
— Kokį neįprastą dalyką jūs turite galvoje? — paklausė inspektorius.
— Bet kokį,— atsakė Valantenas ir ilgam nutilo.
Geltonas omnibusas ilgai šliaužė Londono gatvėmis. Didysis detektyvas toliau nebeaiškino, o jo pagalbininkai vis labiau abejojo jo pavedimu. Jie, ko gero, išalko, nes jau seniai buvo praslinkęs normalus priešpiečių laikas, ir ilgos šiaurinio Londono priemiesčių gatvės atrodė nesibaigiančios. Tai buvo viena . iš tų kelionių, kurioje žmogus nuolatos jauti, kad dabar pagaliau jau atvykai į pasaulio kraštą, o paskui pajunti, kad atsidūrei tiktai prie Tafnelio parko pradžios. Londonas nyko su savo purvinom smuklėm ir niūriais krūmokšniais, o paskui vėl nesuprantamai atgimdavo apšviestomis plačiomis gatvėmis ir triukšmingais viešbučiais. Tarsi važiuotum pro trylika atskirų vulgarių miestų, kurie susisiekia vienas su kitu. Tačiau nors žiemos prieblanda jau gaubė gatvę priešais juos, Paryžiaus detektyvas tebesėdėjo tylus ir akylas, nužvelgdamas namų fasadus, slenkančius pro juos iš abiejų pusių. Pravažiavus Kemden Tauną, policininkai beveik snūduriavo, todėl net krūptelėjo, kai Valantenas pašokęs abiem rankom tvojo kiekvienam per petį ir šūktelėjo vairuotojui sustoti.
Jie nusirito laipteliais į gatvę, net nesuvokdami, kodėl buvo išstumti. Kol jie dairėsi paaiškinimo, Valantenas triumfuodamas pirštu parodė į langą kairėje gatvės pusėje. Langas buvo didelis, sudarąs dalį ilgo paauksuoto ir puošnaus užeigos fasado; tai buvo dalis, skirta garbingiems svečiams, o užrašas skelbė „Restoranas". Sis langas, kaip ir visi kiti viešbučio frontone, buvo iš matinio stiklo, bet jo viduryje žiojėjo didžiulė juoda skylė, panaši į eketę lede.
— Pagaliau! — sušuko Valantenas, mojuodamas lazda.— Iškultas langas! Stai ji, užuomina!
— Koks langas? Kokia užuomina? — paklausė jo'pagrindinis pagalbininkas.— Hm, kur įrodymai, kad tai kuo nors susiję su jais?
Iš įniršio Valantenas vos nesulaužė bambukinės lazdos.
— Įrodymai! — šaukė jis.— Gerasis Dieve! Jie ieško įrodymų! Žinoma, devyniolika galimybių iš dvidešimties, kad tai niekuo nesusiję su jais. Bet ką daugiau mums daryti? Ar nematote, kad mes arba turime pasinaudoti viena beprotiška galimybe, arba važiuoti namo miegoti?!
Jis įsiveržė į restoraną su abiem policininkais, ir netrukus visi sėdėjo prie vėlyvų priešpiečių stalo, žvilgčiodami į išdaužtą stiklą iš vidaus. Bet nuo to, žinoma, aiškiau nepasidarė.
— Matau, iškultas langas,— tarė Valantenas padavėjui, mokėdamas sąskaitą,
— Taip, sere,— atsakė padavėjas , pasilenkęs ir rūpestingai skaičiuodamas grąžą, prie kurios Valantenas tylėdamas dosniai pridėjo arbatpinigių. Padavėjas išsitiesė daug malonesnis ir pagr-vėjęs.
— O taip, sere,— tarė jis.— Labai keistas dalykas, sere.
— Tikrai? Tai papasakokit,— paprašė detektyvas atsainiai.
— Taigi, įėjo du juodai apsirengę džentelmenai,— pasakė padavėjas.— Du iš tų užsienio kunigų, kurių čia dabar pilna. Jie ramiai pavalgė pigius priešpiečius, vienas sumokėjo ir išėjo, Kitas jau irgi buvo beišeinąs, bet aš perskaičiavau grąžą ir pamačiau, kad jis man sumokėjo trigubai daugiau, negu reikėjo, „Klausykit,— sakau vyrui, kuris buvo beišeinąs pro duris.— Jūs per daug sumokėjote". „Tikrai?" — sako jis. „Taip", sakau, imu sąskaitą, rodau jam , Na, ir vos nepravirkau,
— Kodėl? — paklausė pašnekovas ,
— Na, galėčiau kad ir Biblija prisiekti, jog toje sąskaitoje buvau užrašęs keturis šilingu!!. Bet dabar aiškiai' kaip dieną pamačiau — keturiolika ■ šilingų,
— Na,— sušuko Valantenas degančiomis akimis, lėtai stodamasis.— O paskui?
— Tas kunigas stovi duryse ir sako: „Atleiskit, kad gadinu jūsų sąskaitas, bet tai bus už langą". „Kokį langą?" klausiu. „Tą, kurį tuoj iškulsiu", pasakė jis ir išmalė tą prakeiktą lango stiklą lietsargiu.
Visi trys vyrai šūktelėjo, o susijaudinęs inspektorius pratarė:
— Nejaugi mes vejamės pamišėlius?
Padavėjas su įkarščiu pasakojo toliau tą juokingą istoriją:
— Akimirksnį buvau taip pritrenktas, kad nieko nesusigau-džiau, Vyriškis išėjo iš restorano ir už kampo pasivijo savo draugužį , Paskui jie taip greitai nuėjo Buloko gatve, kad negalėjau jų pavyti, nors ir labai stengiausi.
— Buloko gatvėn! — sukomandavo detektyvas ir nuskuodė taip ryžtingai kaip ta keistoji pora, kurią jie vijosi,
Dabar jie traukė tarp pilkų plytų sienų kaip kokiais tuneliais. Beveik neapšviestomis gatvėmis, kur namai teturėjo keletą langų. Atrodė, lyg viskas jiems būtų atsukę nugarą. Sutemos sodrėjo, ir netgi policininkams nebuvo lengva susigaudyti, kuria kryptimi eina. Vis dėlto inspektorius buvo tvirtai įsitikinęs, kad jie galų gale atsidurs Hamsted Hite, Netikėtai melsvą prieblandą perrėžė išsikišęs kaip iliuminatorius dujomis apšviestas langas, ir Valantenas sustojo prieš mažulytę akį rėžiančią saldumynų parduotuvę, Minutėlę pasvyravęs įžengė vidun, oriai sustojo tarp neskoningų konditerijos parduotuvės spalvų ir nusipirko trylika šokoladinių cigarų, Jis mąstė, kaip pradėti pokalbį, bet to nė neprireikė,