Jo brolis kuratas 9 taip pat buvo šviesiaplaukis ir elegantiškas, tačiau drabužį dėvėjo juodą ir užsagstytą ligi smakro, jo veidas buvo švariai nuskustas, kultūringas ir kiek nervingas, Atrodė, kad jis visas atsidavęs savo religijai, bet kai kas sakė (labiausiai kalvis — presbiterionas), kad jį vilioja ne tiek Dievas, kiek gotikinė architektūra, ir kad jį kaip šmėklą po bažnyčią nuolat gainioja tas pats kone liguistas grožio troškulys, kuris jo brolį verčia šėlti dėl moterų ir vyno,— tik kitoks , tyresnis. Tai buvo abejotinas kaltinimas, nes negalėjai neigti, kad tas žmogus tikrai pamaldus, Iš tiesų šis kaltinimas daugiau rodė, kad neišmanėliai nesupranta polinkio būti vienam ir slapta melstis, jie kliovėsi tuo, kad dažnai rasdavo jį klūpantį ne prieš altorių, o keisčiausiose vietose—kriptose arba chore , netgi varpinėje.
Jis buvo beeinąs į bažnyčią pro kalvės kiemą, bet- stabtelėjo ir suraukė antakius, nes pamatė, kad įkritusios jo brolio akys dėbso ton pačion pusėn, Prielaidos, kad pulkininką sudomino bažnyčia, jis nė nesvarstė. Vadinasi, sudomino kalvė , ir nors jos šeimininkas, būdamas puritonas, nepriklausė jo bendruomenei, Vilfredas Bounas buvo girdėjęs apkalbų apie pagarsėjusią gražuolę kalvio žmoną, Jis įtariai nužvelgė pašiūrę, o pulkininkas tuo tarpu juokdamasis atsistojo ir prakalbo,
— Labas rytas , Vilfredai,— tarė jis.— Kaip geras dvarininkas nemiegu ir stebiu savo žmones. Ketinu aplankyti kalvį.
Vilfredas nuleido akis ir tarė:
— Kalvio nėra. Jis Grinforde,
— Zinau,— atsakė anas ir sukikeno.— Todėl ir apsilankysiu pas jį.
— Normanai— tarė dvasininkas , įsmeigęs žvilgsnį į kelio akmenuką,— tu niekada nebijojai perkūno trenksmo?
— Kokia prasme? — paklausė pulkininkas.— Ką, tau parūpo meteorologija?
— Aš klausiu,— nepakeldamas akių tarė Vilfredas,— ar tau niekad nedingtelėjo, kad Dievas tave gatvėje nutrenks?
— Atsiprašau,— tarė pulkininkas.— Matau, tau parūpo folkloras.
— Kad tau rūpi burnoti prieš Dievą, seniai žinau,— atkirto religingasis brolis, paliestas skaudžiausioje vietoje.— Bet jei nebijai Dievo, bijok bent žmogaus,
1
9 Anglikonų dvasininkas, vyriausiojo parapijos kunigo padėjėjas.
Vyresnysis mandagiai kilstelėjo antakius.
— Bijoti žmogaus? — pratarė.
— Tokio galiūno kaip kalvis Barnesas mūsų apylinkėje niekur nerasi,— rūsčiai pasakė dvasininkas.— Zinau, kad nesi nei bailys, nei nugeibėlis, bet jis tave per sieną permestų.
Pulkininkas Bounas suprato, kad tai tikra tiesa, ir nuolaidi vaga prie jo burnos patamsėjo ir pagilėjo. Kurį laiką jis stovėjo su ta sunkia pašaipa veide. Tačiau bemat atgavo savo žiaurų džiugesį ir nusijuokė, po geltonais ūsais atverdamas du šuniškus dantis.
— Jeigu taip, brangusis Vilfredai,— tarė jis nerūpestingai,— tai paskutinysis Bounas ne veltui eina apsišarvavęs.
Ir nusiėmęs keistąją apvalią žalią skrybėlę, parodė, kad j.os pamušalas plieninis. Vilfredas atpažino, jog \tai lengvas japoniškas ar kiniškas šalmas, nuplėštas. nuo trofėjaus, kabančio senojoje šeimos menėje.
— Pasitaikė po ranka,— atsainiai paaiškino brolis.— Ir skrybėlę, ir moterį imu tą, kuri po ranka.
— Kalvis yra išvykęs į Grinfordą,— ramiai pasakė Vilfredas.— Kada grįš — nežinia.
Tai taręs apsigęžė ir palenkta galva nudūlino į bažnyčią; eidamas persižegnojo, tarsi norėdamas išsivaduoti nuo piktos dvasios. Tikėjosi užmiršiąs tas nedorybes vėsioje aukštų gotikinių skliautų prieblandoje, bet tą rytą taip buvo lemta, kad ramią jo maldingosios rutinos tėkmę visur trikdė netikėtumai. Jam įžengus į bažnyčią, tokiu metu visada tuščia, ten klūpojusi žmogysta skubiai pakilo ir nuėjo prie durų, dienos šviesoje ją atpažinęs, kuratas neteko žado. Ankstyvasis maldininkas buvo ne kas kitas, kaip vietinis kvailelis, kalvio sūnėnas; bažnyčia ir kiti tokie dalykai, aišku, buvo ne jo galvai. Jį visi vadino kvaileliu Džo, pavardės jis tarytum ir neturėjo; tai buvo tamsus, tvirtas, nerangus jaunuolis, didelio blyškaus veido, juodais lygiais plaukais ir nuolat prasižiojęs. Jiems prasilenkiant, iš jo kvaišos minos kunigas negalėjo nuspėti, nei ką jis čia veikė, nei ką sau manė. Negirdėtas daiktas, kad jis kada būtų meldęsis. Kokiais žodžiais jis meldėsi dabar? Be abejo, nepaprastais.
Vilfredas Bounas kurį laiką stovėjo kaip įbestas ir matė kvailelį išeinant lauk, kur švietė saulė, ir dar net matė, kaip amoralusis brolis sveikina jį tarsi koks pokštininkas. Pagaliau dar spėjo pamatyti, kaip į pražiotą Džo burną pulkininkas svaido monetas, dėdamasis, kad iš rimtųjų stengiasi pataikyti.
Sis koktus saulės nutviekstas žemiškojo pamišimo ir žiaurumo vaizdas galop nuteikė asketą tyrai maldai ir naujoms mintims. Jis nuėjo į klauptą chore po savo pamėgtu vitražu, kuris visad nuramindavo jo dvasią: mėlyname stikle angelas nešė lelijas. Ten jis numaldė mintis apie pusgalvį su pamėlynavusiu veidu ir žuvies žiaunom. Numaldė mintis ir apie savo nedorą brolį, žingsniuojantį pirmyn atgal it perkaręs liūtas. Vis giliau ir giliau jis grimzdo į tas šaltas ir meilias spalvas — sidabro žiedus ir safyro dangų.
Po pusvalandžio ten jį ir rado Gibsas, kaimo batsiuvys, skubiai pasiųstas jo ieškoti. Jis tuoj pat atsistojo, gerai žinodamas, kad dėl kokio nieko Gibsas čia nebūtų kėlęs kojos. Batsiuvys čia, kaip ir daugelyje kitų kaimų, buvo netikintis, ir jo pasirodymas bažnyčioje nuteikė dar keisčiau negu kvailelio Džo. Teologinių mįslių rytas.
— Kas atsitiko? — šaltoku tonu paklausė Vilfredas Bounas, bet skrybėlės siekianti ranka virpėjo.
Bedievio balsas šį kartą buvo neįprastai pagarbus ir netgi sakytum su užuojautos gaidele.
— Atleiskit, sere,— kimiai sušnibždėjo jis,— bet mes nusprendėm, kad jums reikia tuoj pat pranešti. Deja, atsitiko baisi nelaimė, sere. Jūsų brolis, deja...
Vilfredas sugniaužė savo glebius pirštus ir tūžmingai pratarė:
— Kokią dar niekšybę jis iškrėtė?
— Matot, sere—kostelėjęs tarė batsiuvys,— jis, deja, nieko neiškrėtė ir nebeiškrės. Jam, deja, jau galas. Jūs gal verčiau nuliptumėt žemyn, sere.
Neilgais įvijais laiptais kuratas nusekė paskui batsiuvį ir atsidūrė tarpdury, esančiame gerokai virš žemės. Metęs žvilgsnį, Bounas kaip ant delno išvydo visą tragedijos vaizdą. Kalvės kieme stovėjo penki šeši žmonės, dauguma juodais- rūbais, vienas — su policijos inspektoriaus uniforma. Ten taip pat buvo gydytojas, presbiterionų dvasininkas ir kunigas iš katalikų bažnyčios, kuriai priklausė kalvio žmona. Pastarasis kažką greitai kalbėjo jai prislopintu balsu, o toji — didžiai išvaizdi moteris rusvai auksiniais plaukais — nepaguodžiamai kūkčiojo ant suolelio. Tarp šių dviejų grupelių, prie didelės kūjų krūvos tysojo vyras su smokingu, parkritęs kniūpsčias ištiestom rankom. Iš savo aukščio Vilfredas nedvejodamas atpažino visas jo aprangos ir išvaizdos dalelytes, nėt Bounų žiedus ant pirštų; tačiau Kaukolė buvo siaubingai sutrėkšta — kaip kruvinai juoda žvaigždė.