Tai išvydęs, Vilfredas Bounas nuskubėjo laiptais žemyn į kiemą. Gydytojas, šeimos daktaras, pasisveikino, bet Vilfredas jo tarsi nematė. Tik išlemeno:
— Mano brolis negyvas. Ką tai reiškia? Kokia siaubinga paslaptis čia?
Stojo nejauki tyla; paskui batsiuvys, ryžtingiausias iš visų, atsakė:
— Tikrai baisu, sere, bet paslapties čia kaip ir nėra.
— Kaip nėra? — paklausė Vilfredas, visas išbalęs.
— Aišku kaip dieną,— atsakė Gibsas.— Mūsų apylinkėse tik Vienas žmogus gali taip stipriai smogti, jam labiausiai ir buvo dėl ko,
— Per anksti nespręskim,— kiek nervingai įsiterpė aukštas juodabarzdis gydytojas,— nors aš galiu kompetentingai patvirtinti misterio Gibso žodžius apie smūgį — jis tiesiog neįtikėtinas, Misteris Gibsas sako, kad tik vienas žmogus galėjo taip smogti, Aš būčiau linkęs sakyti, kad niekas negalėjo.
Per liesą kurato kūną perbėgo dievobaimingas šiurpulys.
— Nelabai •suprantu,— tarė jis. ,
— Misteri Bounai,— tyliai tarė gydytojas,— aš tiesiog nerandu, kokiom metaforom nusakyti, Negana to, kad kaukolė buvo suknežinta kaip kiaušinio lukštas, kaulų atplaišos sulindo į kūną ir žemę kaip kulkos į plūktinę sieną, Tai padarė milžino ranka.— Minutėlę patylėjo, niūriai žvelgdamas pro akinius, ir pridūrė: — Cia yra vienas privalumas — dauguma žmonių negali būti nė įtariami, Jeigu jus arba mane, arba kokį kitą normalaus sudėjimo žmogų apkaltintų šia žmogžudyste, mes būtume išteisinti, kaip kad būtų išteiSintas kūdikis, kaltinamas pavogęs Nelsono paminklą.
— Aš juk ir sakau,— atkakliai pakartojo batsiuvys,— kad tik vienas žmogus galėjo tai padaryti ir tik jam vienam rūpėjo tai padaryti. Kur yra kalvis Simeonas Barnesas?
— Jis Grinforde,— tarstelėjo kuratas.
— Greičiausiai jau Prancūzijoj,— burbtelėjo batsiuvys.
— Ne, jis nei ten, nei ten,— įsiterpė neryškus bespalvis balsas, kuriuo prabilo priėjęs katalikų kunigas.— Jis, tiesą sakant, kaip tik dabar ateina.
Mažasis kunigas nebuvo patrauklus akiai — turėjo rudus trumpus plaukus, o veidas — apskritas ir bejausmis. Tačiau net jeigu jis būtų buvęs žavus kaip Apolonas, niekas tuo tarpu nebūtų į jį žiūrėjęs. Visi apsigręžė ir įsmeigė žvilgsnius į žemumoj vingiuojantį kelią, kuriuo iš tiesų savo didžiuliais žingsniais žirgliojo kalvis Simeonas su kūju ant peties. Tai buvo stambių kaulų milžinas su įkritusiom tamsiom grėsmingom akim ir tamsia smakrą apžėlusia barzda. Jis ėjo, ramiai šnekučiuodamas su dviem vyrais; per daug linksmas neatrodė, bet jautėsi. visai laisvai.
— O dieve! — sušuko bedievis batsiuvys.— Su šituo kūju jis ir užmušė.
— Ne,— tarė inspektorius — protingo veido vyras su rusvais ūsais — prabildamas pirmą kartą.— Kūjis, su kuriuo jis užmušė, yra štai ten, prie bažnyčios sienos. Ir kūjį, ir lavoną palikom nepaliestus.
Visi ten ir pažvelgė, o mažasis kunigas nuėjo ir tylomis pasižiūrėjo į gulintį įrankį. Tai buvo vienas mažiausių ir lengviausių kūjų, akies jis nebūtų patraukęs, bet ant geležies matėsi, kraujas ir geltoni plaukai,
Tylą nutraukė mažasis kunigas, jis kalbėjo nepakeldamas akių, ir jo pilkame balse suskambo nauja gaida,
— Vargu ar misteris Gibsas buvo teisus,— tarė jis,— sakydamas, kad paslapties nėra, Paslaptis jau vien tai, kad toks didelis vyras tokį smarkų smūgį tvojo tokiu mažu kūjų.
— Et, tai visai nesvarbu,— karščiuodamasis riktelėjo Gibsas.— Ką darysim su Simeonu Barnesu?
— Nieko,— ramiai atsakė kunigėlis.— Jis pats ateina, Aš pažįstu tuos du vyrus, Jie labai geri žmonės iš Grinfordo, o čia ateina dėl presbiterionų koplyčios,
Jam tai tariant, aukštasis kalvis išniro iš už bažnyčios kampo ir įžengė į savo kiemą, Tada sustojo kaip įbestas, o kūjis iškrito iš rankos. Inspektorius, iki tol laikęsis labai santūriai ir padoriai, tuoj pat nuėjo prie jo.
— Aš jūsų neklausiu, misteri Barnesai,— tarė jis,— ar ką nors žinot apie tai, kas čia įvyko. Jūs dabar neprivalot atsakyti. Tikiuosi, kad nieko nežinot ir galėsite tai įrodyti. Tačiau dabar privalau karaliaus vardu jus areštuoti už pulkininko Normano Bouno nužudymą.
— Tu nieko neprivalai sakyti,— su paslaugiu jauduliu įsikišo batsiuvys.— Dar viską reikia įrodyti. Dar net neįrodyta, kad čia pulkininkas Bounas, nes galva sutrėkšta kaip blynas.
— Su tuo nieko nepeši,— gydytojas nuošaly tarė kunigui.— Tai iš detektyvinių istorijų, Aš buvau pulkininko gydytojas ir jo kūną pažinojau geriau negu jis pats, Jo rankos buvo labai gražios, bet keistokos. Didysis pirštas ir smilius — vienodo ilgio. Ne, nėra abejonės, kad tai pulkininkas.
Jam pažvelgus j lavoną, sustingęs kalvis irgi nukreipė savo geležines akis jo pusėn.
— Pulkininkas Bounas negyvas?—visai ramiai paklausė kalvis.— Tai tebūnie jis prakeiktas.
— Nieko nesakyk! Oi, nieko nesakyk,— šūkalojo batsiuvys, trypčiodamas aplinkui, nesitverdamas {kailyje iš susižavėjimo Anglijos teisėtvarka. Mat niekas taip negerbia įstatymo raidės, kaip tikras pasaulietis.
Kalvis dėbtelėjo j jį išdidžiu fanatiko žvilgsniu.
— Bepigu jums , bedieviams , sukti uodegas kaip lapėms — žemiški Įstatymai jums parankūs,— pasakė jis,— bet Dievas gano savo aveles , tuo jūs šiandien Įsitikinsit.— Parodęs j pulkininką, jis pridūrė: — Kada tas šuva nudvėsė savo nuodėmėse?
— Mandagiau kalbėkit--'-tarė gydytojas.
— Kai mandagiau bus parašyta Biblijoj, tada ir aš mandagiau kalbėsiu. Kada jis mirė?
— Seštą ryto dar mačiau jį gyvą,— išlemeno Vilfredas Bounas.
— Dievas yra geras,— tarė kalvis.— Pone inspektoriau, aš neprieštarauju, kad mane areštuotumėt. Išėjęs iš teismo salės, būsiu be jokios dėmės. O jūs iš ten išeisit susigadinęs karjerą.
Santūrusis inspektorius pirmą kartą sužybčiojo akimis į kal-vj; pagyvėjo ir kiti, tik ne mažasis kunigas , vis dar tebežiūrin-tis į kūjj , kurio smūgis buvo lemtingas.
— Ten už kalvės stovi du vyrai,— aiškino kalvis,— geri Grinfordo krautuvininkai — visi juos pažjstat. Jie prisieks , kad buvo su manim nuo vėlaus vakaro iki aušros ir dar ilgiau mūsų Atgimimo misijos posėdžių salėje; mes posėdžiaujam visą nak-tj: sielų išganymas svarbiau už viską. Pačiam Grinforde už mane gali paliudyti dvidešimt žmonių. Jei būčiau pagonis, pone inspektoriau, stumčiau jus j pražūtį. Bet kadangi esu krikščionis, jaučiu pareigą leisti jums pasirinkti: ar mano alibi norit išklausyti dabar, ar teisme.
Inspektorius pirmąkart sutriko.
— Na žinoma, verčiau išsiaiškinkim dabar.
Dideliais lengvais žingsniais kaip ir anksčiau kalvis išėjo iš kiemo ir grįžo su dviem savo draugais , kuriuos iš tikrųjų beveik visi čia esantys gerai pažinojo. Abu paliudijo keliais žodžiais, kurie visus įtikino. Jiems nutilus, Simeono nekaltumas tapo tvirtas kaip šalia stūksantis bažnyčios mūras.
Stojusi tyla buvo keistesnė ir kraupesnė už bet kokius žodžius. Neištvėręs kuratas kreipėsi į katalikų kunigą — tik tam , kad nutrauktų tylą.
— Jus, atrodo, labai domina tas kūjelis, tėve Braunai.
— Taip, labai,— atsakė tėvas Braunas.— Kodėl jis toks mažas?
Gydytojas pasigręžė į jį.
— Po galais, tikra teisybė! — sušuko jis.— Kas gi ims tokį kūjelį, kai po ranka bent dešimt didelių kūjų.— Paskui, pritil-dęs balsą, ėmė kuždėti kuratui į ausį: — Tik tas, kas didelio kūjo nepakelia. Silpnajai lyčiai ryžto ir drąsos netrūksta. Trūksta tik keliamosios galios pečiuose. Drąsi moteris lengvu kūjeliu nė nemirkteldama užmuš dešimt žmonių. O sunkiu net vabalo negalės užmušti.
Vilfredas Bounas nustėręs spoksojo į jį tarsi pakerėtas, o tėvas Braunas klausėsi pakreipęs galvą, labai susidomėjęs ir atidus. Gydytojas šnopuodamas kalbėjo: