— Kodėl tie idiotai mano, kad žmonos meilužio gali nekęsti tik jos vyras? Devyniais atvejais iš dešimties žmonos meilužio labiausiai nekenčia pati žmona. Kas žino, kaip jis ją paniekino ar išdavė? Žiūrėkit.
Jis mostelėjo link rudaplaukės moters ant suoliuko. Ji jau buvo pakėlusi galvą, ir ant jos žavaus veido džiūvo ašaros. Tačiau akys taip godžiai rijo lavoną, kad atrodė pamišusios.
Dvasininkas Vilfredas Bounas vangiu mostu tarytum parodė nenorįs nieko žinoti, bet tėvas Braunas, nubraukęs nuo rankovės iš žaizdro atpūstus suodžius, prabilo savo abejingu balsu.
— Kaip ir daugelio gydytojų,— tarė jis,— jūsų loginiai argumentai skamba įtikinamai. Bet juos paneigia fiziniai argumentai. Sutinku, kad moteris bendrininką nori nužudyti labiau negu apgautasis vyras. Sutinku ir su tuo, kad moteris ims mažesnį kūjį, o ne didesnį. Bėda tik ta, kad tai fiziškai neįmanoma. Dar negimė tokia moteris, kuri galėtų taip sutraiškyti žmogaus kaukolę.— Jis patylėjo ir susimąstęs pridūrė: — Matau, žmonės nelabai įsivaizduoja, kas či,a atsitiko. Juk jis buvo su geležiniu šalmu, kurį smūgis sukūlė kaip stiklą. Na pažvelkit į tą moterį, j jos rankas.
Vėl stojo tyla, paskui gydytojas paniuręs tarė: _
— Gal ir klystu, viską- galima nuneigti. Bet pagrindinio punkto aš vis tiek laikausi. Tik idiotas ims tokį mažą kūjelį, kai po ranka dideli.
Sulig tais žodžiais liesos, virpančios Vilfredo Bouno rankos pakilo prie galvos ir sugniaužė retus geltonus plaukus. Netrukus rankos nukaro žemyn, ir jis sušuko:
— Stai tas žodis, kurio man trūko, jūs ištarėt jį.— Ir kalbėjo toliau , bandydamas susivaldyti: — Jūs pasakėt: „Tik idiotas ims tokį kūjelį“.
— Taip,— tarė gydytojas.— Ir ką gi?
— Tai štai,— atsakė kuratas,— tik idiotas ir paėmė.— Visi spoksojo^ į jį, įsmeigę akis, o jis, apimtas karštligiško, moteriško jaudulio, kalbėjo: — Esu kunigas, o kunigui nedera pralieti artimojo kraują. Aš... aš noriu pasakyti, kad jam nedera siųsti žmogų į kartuves. Ir dėkoju Dievui, kad dabar aiškiai matau, kas nusikaltėlis. nes toks nusikaltėlis negali būti pasiųstas į kartuves.
— Jūs neišduosit jo? — paklausė gydytojas.
— Jis nebus pakartas . jeigu ir išduosiu,— atsakė Vilfredas su paklaikusia, bet keistai laiminga šypsena.— Įėjęs šįryt į bažnyčią. radau ten besimeldžiantį pamišėlį — tą vargšą Džo, kuris nuo gimimo nesveikas. Dievas težino, ko jis meldė, bet iš tokių keistuolių gali laukti ir nebūtų maldų. Visai gali būti, kad beprotis melsis prieš nužudydamas žmogų. Paskutinį kartą vargšą Džo mačiau su broliu. Brolis tyčiojosi iš jo.
— Dieve mano! — sušuko gydytojas.— Cia jau ' tikrai panašu. Bet kaip jūs paaiškinsit... '
Vilfredas visas kone virpėjo iš susijaudinimo, kad jam pavyko įžvelgti tiesą.
— Argi nematot, argi nematot,— įsikarščiavęs šūkčiojo jis,— kad tik šita prielaida paaiškina abi keistenybes . įmena abi mįsles? Tos mįslės — tai mažas kūjis ir didelis smūgis. Kalvis būtų galėjęs smarkiai smogti. bet jis nebūtų ėmęs to mažo kūjelio. Jo žmona tą kūjelį galėjo paimti, bet negalėjo taip smarkiai smogti. Tačiau pamišėlis galėjo padaryti ir viena, ir kita — juk jis pamišęs . jis smogs kuo pagriebęs. O dėl tokio smūgio — tai ar jūs . daktare . negirdėjot, kad įsiutęs beprotis kartais turi jėgos kaip dešimt vyrų?
Gydytojas giliai atsiduso ir tarė:
— Cia tai bent . atrodo, jūs perkandot šitą reikalą.
Tėvas Braunas ilgai ir atkakliai žiūrėjo į kalbėtoją, sakytum norėdamas įrodyti . jog jo pilkos. ramios kaip jaučio akys nėra tokios abejingos kaip visas veidas. Stojus tylai, jis kuo pagarbiausiai tarė:
— Misteri Bounai, iš visų čia iškeltų hipotezių tik jūsiškei nėra ką prikišti, ji tiesiog nepažeidžiama. Todėl, manau, nusi.. pelnot . kad pasakyčiau jums tai . ką žinau: ši hipotezė klaidinga.
Tai taręs. šis kresnas žmogelis paėjo į šalį ir vėl įsispoksojo į kūjį. ‘
— Tas diegas, ko gero, žino daugiau negu reikia,— gydytojas irzliai sušnibždėjo Vilfredui.— Tie popiežiaus liokajai būna tokie sukti.
—(Ne, ne,— tarė Bounas klaikiai nuvargusiu balsu.— Tai to bepročio darbas. Bepročio.
Abu kunigai ir gydytojas buvo atsiskyrę nuo kiek oficialesnės grupės — inspektoriaus ir areštuotojo. Tačiau dabar, kai jų pačių grupelė suiro, jie išgirdo ir kitus balsus. Tėvas Braunas ramiai pakėlė akis ir vėl jas nuleido, klausydamasis garsių kalvio žodžių.
— Manau, kad įtikinau jus, pone inspektoriau. Esu stiprus vyras, kaip jūs sakot, bet atsviesti kūjį čia iš Grinfordo tikrai negalėjau, Mano kūjis sparnų neturi, kad skristų pusę mylios virš laukų.
Inspektorius draugiškai nusijuokė ir tarė:
— Na, manau, kad jūs tikrai čia niekuo dėtas, bet sutapimas labai jau keistas. Galiu tik paprašyti, kad padėtumėt mums surasti kitą tokį stipruolį kaip jūs. Po galais, jūs bent jį palaikyti padėtumėt! Turbūt nenumanot, kas jis galėtų būti?
— Gal ir numanau,— tarė pablyškęs kalvis,— bet tai ne vyras.— Ir pamatęs, kad inspektoriaus akys baimingai krypsta į jo žmoną, uždėjo jai ant peties didžiulį delną ir pridūrė: — Ir ne moteris.
— Kaip tai? — linksmu tonu paklausė inspektorius.— Juk jūs nemanot, kad kūjais švaistosi karvės?
— Aš manau, kad joks žemės tvarinys šio kūjo nekėlė,— slopiu balsu pratarė kalvis.— Paprasčiau kalbant, manau, kad tas žmogus mirė pats.
Vilfredas ūmai žengtelėjo priekin ir įsmeigė į jį ugninį žvilgsnį.
— Tai gal sakysi, Barnesai,— suspigo batsiuvys,— kad kūjis pats pašoko ir partrenkė žmogų?
— O, badykit, ponai, pirštais ir šaipykitės,— sušuko Simeonas.— Bet argi jūs, kunigai, mums sekmadieniais nepasakojat, kokioj tyloj viešpats užmušė Sinaheribą? O aš tikiu, kad tas, kuris nematomas įeina į visus namus, apgynė mano garbę ir nudobė nedorėlį prie slenksčio. Smogė tokia jėga, kuri sukelia žemės drebėjimus, ne mažesne.
Vilfredas prakalbo nenusakomu balsu:
— Pats sakiau Normanui, kad saugotųsi perkūno trenksmo.
— Tas veikėjas ne mano kompetencijoje,— tarė inspektorius ir šyptelėjo.
— Bet jūs esat jo kompetencijoje,— atsakė kalvis.— Neužmirškit.— Jis atgręžė visiems savo plačią nugarą ir įėjo j namą.
Sukrėstą Vilfredą pasivedė į šalį tėvas Braunas, visad mokėjęs su juo draugiškai sutarti,
— Eikim iš šitos baisios vietos , misteri Bounai,— tarė jis.— Ar negalėčiau dirstelėti į jūsų bažnyčią iš vidaus? Girdėjau, kad ji Anglijoj viena iš seniausių, Žinote, mus , katalikus,— pridūrė jis su komiška mina,— domina senosios Anglijos bažnyčios.
Vilfredas Bounas nė nešyptelėjo — jumoras nebuvo jo stip^ rybė. Bet jis uoliai linktelėjo, gavęs progą aprodyti gotikos grožybes tam, kuris jas įvertins kiek kitaip nei kalvis presbiterionas ar batsiuvys ateistas,
— Būtinai,— tarė jis.— Eime ten,
Ir j is pasuko link aukštutinių durų, j kurias vedė laiptai. Tėvas Braunas jau buvo bekopiąs pavymui, bet pajuto ant peties uždėtą ranką; atsigręžęs pamatė tamsią liesą gydytojo figūrą ir iš įtarumo aptemusį jo veidą,
— Sere,— griežtai tarė medikas,— jūs , rodos, kai ką žinot apie šį juodą darbą. Noriu paklausti, ar tą paslaptį sau ir pasiliksit, p
— Na ką gi, daktare,— maloniai šypsodamasis atsakė kunigas,— nėra ko stebėtis, jeigu mano profesijos žmogus nekalba dalykų, dėl kurių nėra tikras: juk jo nuolatinė pareiga — laikyti paslaptyje daugelį dalykų , dėl kurių yra tikras, Bet jeigu manote , kad aš netaktiškai ką nors čia^ nutylėjau, kiek galėdamas atitaisysiu klaidą, Duosiu dvi aiškias užuominas,