Jis greit pastebėjo, kad šiuos du aukštus — virš jo ir .po juo — sieja tvirti , vis glaudesni saitai. Žmogus, pasivadinęs Kalonu, atrodė didingai,— savo išvaizda jis visai tiko būti Apolono žyniu,
8. Tėvas Braunas
113
Ogiu beveik prilygo Flambo, o grožiu gerokai pranoko: auk-/ saspalvė barzda, skvarbios mėlynos akys ir ant pečių lyg liū/ to karčiai krentą plaukai. Savo stotu jis buvo tarytum Nyčės „šviesiaplaukis žvėris“, bet šio žvėries grožį kilnino, skaidrino ir švelnino tikras intelektas bei dvasingumas. Jeigu ir turėjo panašumo į didžiuosius saksų karalius tai į tuos, kurie buvo ir šventieji. To įspūdžio nemenkino ir kasdieniška Londono aplinka— tai, kad jis turi kontorą name Viktorijos gatvėje, kad kabinete tarp jo kambario ir koridoriaus sėdi klerkas (eilinis jaunuolis su rankogaliais ir apykakle), kad įprastinė lentelė skelbia jo pavardę, o auksuotas jo tikėjimo ženklas kabo virš gatvės kaip okulisto reklama. Visa ta vulgarybė negalėjo atimti valdingo guvumo ir įkvėpimo, kurį spinduliavo Kalono kūnas ir siela. Trumpiau tariant, šis šarlatanas darė didžio žmogaus įspūdį. Net su drobiniu švarku, savo kontoros darbo drabužiu, jis būdavo žavus ir įspūdingas, o apsisiautęs baltu rūbu ir ka-rūnavęsis aukso lanku,— taip jis kasdien sveikindavo saulę,— atrodydavo taip nuostabiai, kad kartais besijuokiantys žmonės gatvėje bemat surimtėdavo. Į savo balkonėlį priešais visą Vest-minsterį sukalbėti litaniją savo spindulingajai dievybei šis naujasis saulės garbintojas išeidavo triskart per dieną: per saulėtekį, saulėlydį ir per patį vidurdienį. Ir kai nuo parlamento bokštų ir parapijos^ bažnyčios dar tebeaidėjo vidurdienio valandos dūžiai, Flambo draugas tėvas Braunas pakėlė galvą ir pirmą kartą išvydo baltąjį Apolono žynį.
Flambo šitų kasdienių Febo sveikinimų buvo jau prisižiūrėjęs, tad šovė tiesiai į aukštojo namo prieangį, net neapsidairęs, ar kunigas su juo. O tėvas Braunas,.— pagautas profesinio dėmesio ritualui, o gal tiesiog asmeninio dėmesio kvailiojimui,— sustojo ir įsistebeilijo į saulės garbintojo balkoną kaip į kokią lėlių teatro komediją. Pranašas Kalonas jau stovėjo tiesus su sidabro rūbais ir pakeltom rankom, o nepaprastai skvarbus jo balsas per visą judrią gatvę skardeno saulės litanijos žodžius. Buvo jau įpusėjęs, akis įsmeigęs į ugnies rutulį. Vargu. ar jis apskritai ką nors matė ant šios žemės, ir galima drąsiai tvirtinti, kad žemo apskritaveidžio kunigo, iš minios žvelgiančio į jį mirksinčiomis akimis, tikrai nematė. Sie du labai nepanašūs vyrai tuo turbūt ryškiausiai ir skyrėsi. Tėvas Braunas niekur negalėjo žiūrėti nemirksėdamas, o Apolono žynys žiūrėjo sau į vidurdienio saulę nė nemirkteldamas.
— O saule— šaukė pranašas,— o žvaigžde, ryškiausia tarp žvaigždžių! O versme, tyliai srūvanti slėpiningoje erdvėje! Ne
81
97
blėstančio baltumo, baltų liepsnų, baltų gėlių ir baltų viršumų Baltoji Motina. Tu esi skaistesnė už nekalčiausius ir romiausius savo vaikus, j tavo amžino tyrumo ramybę...
Pasigirdo gausmas ir trenksmas — lyg krintančios raketos,— kurį pervėrė šaižus pratisas klyksmas. Penki žmonės puolė į rūmų vidų, o trys — lauk. Per minią staiga perbėgo šiurpas, kad atsitiko baisi nelaimė — tuo baisesnė, kad nežinia kokia. Tik du žmonės po trenksmo ir sąmyšio liko ramūs: dailus Apolono tarnas balkone ir neišvaizdus Kristaus tarnas apačioje.
Galiausiai rūmo tarpdury pasirodžiusi aukšta Flambo figūra savo titaniška energija nustelbė žmonių būrį. Prabilęs visu balsu, smarkiu lyg rago garsas, jis liepė pašaukti gydytoją; o jam grįžtant j tamsų pilną žmonių prieangj, iš paskos nepastebimai jsmuko tėvas Braunas. Sprausdamasis pro žmones, jis dar tebegirdėjo didžiai melodingą saulės žynio dudenimą, aukštinantį laimingąją deivę, versmių ir gėlių draugę.
Tėvas Braunas rado Flambo ir dar kokius šešis žmones, stovinčius aplink tą uždarą vietą, kur paprastai nusileidžia liftas. Tačiau liftas nenusileido. Nusileido kas kita — tai, kas turėjo būti lifte.
Jau keturias minutes Flambo ten žiūrėjo — į kraujais paplūdusį kūną ir suknežintą galvą. Jis nė kiek neabejojo, kad tai ta pati gražuolė, kuri neigė tragedijų buvimą,— Paulina Steisi; ir nors liepė pakviesti gydytoją, nė kiek neabejojo, jog ji mirusi.
Jis negalėjo dorai prisiminti, ar ji jam patiko, ar ne — tiek daug dalykų svėrė ir j vieną, ir į kitą pusę. Bet ji jam buvo gyvas žmogus su savo bruožais, įpročiais, ir jo širdį vėrė netekties skausmas. Jos gražų veidelį ir pompastiškas kalbas jo atmintyje staiga itin gyvai iškėlė mirties kartėlis. Kaip perkūnas iš giedro dangaus, kaip nematomas žaibas ši žavi, išdidi būtybė akimirksniu buvo nutrenkta į atvirą lifto šachtą mirčiai dugne. Ar tai savižudybė? Neįtikėtina, kad žudytųsi tokia arši optimistė. O gal žmogžudystė? Bet kas gi žudys šiame beveik negyvenamame name? Pratrukęs gargždžiu balsu, kurio nepavyko išlaikyti tvirto, jis paklausė, kur tas Kalonas. Kaip visad žemas, ramus ir sodrus balsas užtikrino jį. kad pastarąsias penkiolika minučių Kalonas balkone garbino savo deivę. Išgirdęs tėvo Brauno žodžius ir pajutęs jo delną, Flambo pasuko savo tamsią galvą ir paklausė:
— Jeigu jis visą laiką buvo ten, tai kieno čia darbas?
— Galbūt,— atsakė antrasis,— užlipę aukštyn, mes sužino-turnėm. Iki policijos atvykimo turim dar pusvalandį.
Palikęs nužudytas paveldėtojos kūną gydytojų valiai, Flambo užbėgo laiptais i mašininkių kontorą ir, radęs ją visai tuščią, grįžo į savąją. Paskui pakitusiu, išbalusiu veidu pažvelgė į draugą.
— Sesuo,— tarė jis nemaloniai rimtai.— Jos sesuo, atrodo, išėjusi pasivaikščioti.
Tėvas Braunas linktelėjo.
— Arba nuėjo į to saulės žmogaus kontorą,— tarė jis.— Jumis dėtas patikrinčiau, o paskui čia pas jus viską apsvarstysim. Ne— staiga pridūrė, lyg ką prisiminęs,— nejaugi ir liksiu toks kvailas? Aišku kad ne čia kontoroj, apačioj.
Flambo pažvelgė nustebęs, bet nusekė paskui mažąjį kunigą į tuščią seserų Steisi butą, kur tas nepermanomas ganytojas atsisėdo prie pat durų į didelį, raudona oda aptrauktą krėslą, kad matytų laiptus ir aikšteles, ir ėmė laukti. Laukė jis neilgai. Už kokių keturių minučių laiptais nusileido trys asmenys, panašūs tik savo rimtimi. Pirmoji ėjo Džoana Steisi, velionės sesuo — vadinasi, ji buvo viršuje, laikinojoje Apolono šventovėje; už jos ėjo pats Apolono žynys — sukalbėjęs litaniją, oriai žengė tuščiais laiptais visa savo grožybe, jo baltas apsiaustas, barzda ir per vidurį perskirti plaukai priminė Dorė Kristų, einantį iš Pretoriumo; trečiasis buvo Flambo, suraukęs juodus antakius ir kiek suglumęs.
Mis Džoana Steisi — perkreiptu veidu, anksti žilstelėjusiais plaukais — nuėjo tiesiai prie savo stalo ir įgudusiu judesiu išskleidė popierius. Vien tas veiksmas grąžino visiems savitvardą. Jeigu mis Džoana Steisi nusikaltėlė, tai jos šaltumas nepaprastas. Tėvas Braunas kurį laiką stebėjo ją su keista šypsenėle, paskui, nenuleisdamas nuo jos akių, kreipėsi į Kaloną.
— Pranaše,— tarė jis—norėčiau, kad papasakotumėt man apie savo religiją.
— Mielai papasakočiau,— tarė Kalonas, nulenkdamas galvą, kurią dar tebepuošė karūna,— bet nelabai suvokiu, kodėl prašot.
— Na suprantate,— pradėjo Braunas su atvira abejone balse,— mus moko, kad jeigu žmogus puoselėja piktus kėslus, tai yra iš dalies jo paties kaltė. Vis dėlto galime skirtingai vertinti tą, kas išniekina savo tyrą sąžinę ir tą, kieno sąžinę aptemdo sofistika. Taigi ar jūs tikrai manot, kad žudyti negalima?
— Tai kaltinimas? — ramiai paklausė Kalonas.
— Ne.— taip pat maloniai atsakė Braunas,— tai ginamoji kalba.