Stojo tyla.
— Ką gi,— sušuko Flambo,— Paulina nukrito pati — tai savižudybė!
— Ji nukrito pati,— tarė tėvas Braunas,— bet tai ne savižudybė.
— O kas gi tada? — nekantriai paklausė Flambo.
— Ji buvo nužudyta.
— Bet ji buvo viena,— paprieštaravo seklys.
— Ji buvo nužudyta, likusi visai viena-'- atsakė kunigas.
Visi spoksojo į jį, o jis tebesėdėjo ta pačia prislėgta poza,
su raukšle apvalioje kaktoje ir abstrakčia gėdos bei širdgėlos išraiška; kalbėjo bespalviu ir liūdnu balsu.
— Man rūpi tik viena,— nusikeikęs sušuko Kalonas.— Kada ateis policija ir išsives tą nedorą velnio išperą? Savo tikrą seserį nužudė, iš manęs išplėšė pusę milijono, kuris jau šventai buvo...
— Ką jūs, ką jūs, pranaše,— nutraukė jį Flambo su pašaipėle,— bene pamiršot, kad šis pasaulis — tik regimybė?
Saulės žynys pabandė grįžti ant savo pjedestalo.
— Tai ne tik dėl pinigų,— sušuko jis,— nors jie būtų padėję’ išplatinti tikėjimą po visą pasaulį. Tai dar ir mano mylimosios noras. Paulinai tai buvo šventa, Paulinos akyse...
Tėvas Braunas staiga šoktelėjo kaip įgeltas, už jo net kėdė parvirto, Buvo mirtinai išbalęs, bet atrodė įkvėptas vilties, jo akys spindėjo.
— Stai! — sušuko jis skardžiu balsu.— Stai nuo ko reikia pradėti. Paulinos akyse...
Aukštasis pranašas traukėsi nuo menkučio kunigo beveik apkvaitęs.
— Ką tu sakai? Kaip tu drįsti? —kartojo jis.
— „Paulinos akyse11,— pakartojo kunigas , o jo paties akys spindėjo vis labiau ir labiau.— Kalbėkit — vardan Dievo, kalbėkit. Baisiausia piktadarybė, pakuždėta piktų dvasių, tampa lengvesnė, ją išpa'žinus.. Maldauju jūsų išpažinties. Kalbėkit toliau — Paulinos akyse...
— Paleisk mane, šėtone! — sugriaudėjo Kalonas , blaškydamasis it sukaustytas milžinas.— Kas tu toks, prakeiktas šnipe, kad kaip voras raizgai mane savo tinklais ir kiši nosį kur nereikia? Paleisk.
— Sustabdyti jį? — paklausė Flambo, puldamas prie durų, kurias Kalonas jau buvo atlapojęs.
— Ne , teeinie,— tarė tėvas Braunas ir taip keistai giliai atsiduso— lyg iš pačių visatos gelmių.— Teeinie Kainas, Dievas — jo teisėjas:
Jam išėjus, kambarį užvaldžiusi tyla karštam Flambo protui tapo ištęsta nežinios kankyne. Mis Džoana Steisi labai šaltakraujiškai tvarkė popierius ant savo stalo.
— Tėve,— galiausiai pratarė Flambo,— mano pareiga, ne tik smalsumas — pareiga, jeigu galiu, išsiaiškinti, kas padarė nusikaltimą.
— Kurį nusikaltimą? — paklausė tėvas Braunas.
— Aišku, t^ kuris čia buvo padarytas,— atsakė jo nekantrus draugas.
— Cia buyo padaryti du nusikaltimai,— tarė Braunas,— labai nevienodo sunkumo ir labai nevienodų nusikaltėlių.
Mis Džoana Steisi, sutvarkiusi savo popierius , įdėjo juos į stalčių ir ėmė jį rakinti. Tėvas Braunas kalbėjo toliau , į ją beveik nežiūrėdamas — kaip ir ji į jį.
— Šiuodu nusikaltėliai,— kalbėjo jis,— pasirinko tą pačią auką ir, kovodami dėl jos pinigų , pasinaudojo ta pačia jos silpnybe. Didesniojo nusikaltimo autoriui sutrukdė mažesnio nusikaltimo autorius, kuriam ir atiteko pinigai.
— Oi, neskaitykit ilgos paskaitos,— suaimanavo Flambo,— išklokit keliais žodžiais.
— Galiu iškloti vienu žodžiu,— atsakė jo draugas.
Mis Džoana Steisi užsidėjo ant galvos dalykišką juodą skrybėlaitę, dalykiškai suraukė kaktą, žvelgdama į veidrodėlį, paskui neskubėdama pasiėmė rankinuką su skėčiu ir iškulniavo iš kambario.
— Tiesa yra viename trumpame žodyje,— tarė tėvas Braunas.— Paulina Steisi buvo akla.
— Aklai — pakartojo Flambo ir iš lėto pakilo visu savo ūgiu.
— Tai buvo įgimta,— toliau aiškino Braunas.— Jos sesuo būtų ėmusi nešioti akinius , bet Paulina neleido — tokia mat buvo jo's filosofija ar užgaida: neskatinti tokių ligų pasidavimu. Akis užgulusio debesies ji nepripažino arba bandė išsklaidyti jį valios jėga. Nuo įtempimo jos rega ėjo vis blogyn, bet didžiausia įtampa jos akių dar laukė. Cia pasidarbavo brangusis pranašas, ar kaip jis ten save vadina, išmokęs ją žvelgti j karštąją saulę atsimerkus. Taip žmogus neva priima Apoloną. Ak, kad tie naujieji pagonys bent laikytųsi senosios pagonybės, jie būtų protingesni! Senieji pagonys žinojo, kad nuogas gamtos garbinimas kartais duoda žiaurių pasėkmių. Jie žinojo, kad Apolono akis gali griauti ir apakinti.
Kiek patylėjęs, kunigas švelniu ir net palūžusiu balsu kalbėjo toliau:
— Nežinia, ar tas šėtonas tyčia ją apakino, bet neabejotina, kad pasinaudodamas jos aklumu, ją nužudė. Pats nusikaltimas šlykščiai paprastas. Jūs žinot, kad ir jis, ir ji liftu naudojosi be pagalbininko. Zinot ir tai, kaip sklandžiai ir tyliai liftas juda. Kalonas su liftu sustojo jos aukšte ir pro atviras duris pamatė, kaip lėtai, neregėdama ji rašo pažadėtąjį testamentą. Jis linksmai šūktelėjo, kad liftas jos laukia ir kad pabaigusi ji gali ateiti. Tada nuspaudė mygtuką, be garso pakilo į savo aukštą, pro savo kontorą nuėjo į balkoną ir ramiai sau meldėsi priešais minią gatvėje, o vargšė mergina, baigusi rašyti, linksmai nubėgo į liftą, j mylimojo glėbį ir žengė...
— Nereikia! — sušuko Flambo.
— Tuo mygtuko paspaudimu jis turėjo gauti pusę milijono,— pasakė mažasis tėvas bespalviu balsu, kuriuo visada kalbėdavo apie siaubus.— Bet jam neišdegė. Neišdegė todėl, kad atsirado dar vienas žmogus, kuriam norėjosi tų pinigų ir kuris žinojo vargšės Paulinos akių paslaptį. Tame testamente buvo dar vienas dalykas, į kurį, rodos, niekas neatkreipė dėmesio: nors nebaigtas ir nepasirašytas, jis buvo paliudytas parašais antrosios mis Steisi ir kažkokios jos tarnaitės. Džoana pasirašė iš anksto, sakydama, kad Paulina galės užbaigti paskui,— pademonstravo tipišką moters abejingumą juridinėms normoms. Taigi Džoana norėjo, kad testamentą sesuo pasirašytų be tikrų liudininkų. Kodėl? Man kilo mintis apie aklumą, ir aš supratau, jog ji norėjo, kad Paulina pasirašytų, būdama viena, tai yra, kad ji; visai ne* p asir a šytų.
Tokie žmonės kaip seserys Steisi visada rašo parkeriais, Paulinai tai buvo itin būdinga. Įpročio, stiprios valios ir atminties padedama, ji teberašė ne ką prasčiau kaip regėdama, tik negalėjo žinoti, kada baigiasi rašalas. Todėl jos parkerius visada rūpestingai pripildydavo sesuo — visus, bet ne šitą. Sitą ji rūpestingai paliko nepripildytą; rašalo likučių užteko tik kelioms eilutėms. O pranašas neteko penkių šimtų tūkstančių svarų ir veltui įvykdė vieną iš brutaliausių ir nuostabiausių žmogžudysčių žmonijos istorijoje.
Nuėjęs prie atvirų durų, Flambo išgirdo laiptais lipant policininkus. Jis atsigręžė ir tarė:
— Jūs velniškai kruopščiai viską išnarpliojot, jei per dešimt minučių nustatėt, jog nusikaltėlis — Kalonas.
Tėvas Braunas tarytum krūptelėjo.
— A! Kalonas,— tarė jis.— Ne, man reikėjo gana kruopščiai viską išnarplioti apie mis Džoanos ir parkerio vaidmenį. O kad Kalonas padarė nusikaltimą, žinojau dar į namą' neįžengęs.
— Jūs juokaujat! — sušuko Flambo.
— Kalbu kuo rimčiausiai,— atsakė kunigas.— Sakau. žinojau. kad čia jo darbas. nors dar nežinojau. koks tai darbas.
— Bet kaip?
— Tuos pagonis stoikus,— mąsliai tarė Braunas,— visad pražudo jų pačių stiprybė. Pasigirdo trenksmas ir riksmas. o Apolono žynys nei krūptelėjo. nei apsidairė. Kas atsitiko. nesupratau. Bet supratau. kad jis to laukė.
NULAUŽTAS KARDAS
Tūkstantis miško rankų pilkavo. o milijonas jo pirštų žėrėjo sidabru. Žalsvai mėlyname dangaus skliaute lyg ledo kruopelės blyškiai spindėjo žvaigždės. Miškingus, retai apgyventus plotus kaustė kandi šalna. Juodos properšos tarp medžių kamienų atrodė lyg juodi bedugniai urvai skandinavų mitų pragare— šalčio viešpatijoje . Net kvadratinis bažnyčios mūras buvo tiesiog pagoniškai šiaurietiškas — tarsi koks barbarų bokštas tarp Islandijos pajūrio uolų. Kam šaus į galvą tokią kraupią naktį tyrinėti kapines? Bet gal jas buvo verta patyrinėti?