— O ne,— prunkštelėja antrasis.— Žodžio teisę paliksiu jums, ir jūs gražiai išklosit viską iki galo.
— Ką gi,— vėl pradėjo tėvas Braunas,— kalbėdamas apie tai, ką žino visi, nutylėjau du dalykus, kurie atsitiko vėliau. Nepasakyčiau, kad jie būtų naujai nušvietę tą reikalą, nes niekas ne-sumoja, ką jie reiškia. Bet jie naujai užtemdė, paskleidė tamsą naujomis kryptimis. Pirmas' dalykas toks. Sent Klerų šeimos gydytojas su jais susipyko ir spaudoje paskelbė seriją straipsnių, kuriuose aiškino velionį generolą buvus religinį maniaką; bet iš tų rašinių matėsi tik tiek, kad Sent Kleras buvo religingas. Žodžiu, išėjo šnipštas. Visi, aišku, ir taip žinojo, kad Sent Klerui būdingos puritoniško pamaldumo keistenybės. Antrasis atsitikimas įdomesnis. Nelemtame , bejėgiškame pulke, kuris neapdairiai puolė priešą prie Juodosios upės, tarnavo toks kapitonas Kitas— tuo metu . jis buvo Sent Klero dukters sužadėtinis, o vėliau ją vedė. Jis buvo vienas iš tų, kuriuos Olivjė paėmė į nelaisvę ir visus, išskyrus generolą, netrukus maloningai paleido. Po kokių dvidešimties metų Kitas, jau papulkininkis, išleido kaip ir autobiografiją — „Britų karininkas Birmoje ir Brazilijoje". Toje vietoje, kur skaitytojas nekantrauja rasti ■ paslaptingos Sent Klero nesėkmės paaiškinimą, yra tokie žodžiai: „Šioje knygoje viską išdėsčiau taip, kaip iš ,tikrųjų buvo, pasikliaudamas ta sena nuostata, kad Anglijos šlovė jau ir taip yra pakankamai tvirta. Išimtį padarysiu tik pralaimėjimui prie Juodosios upės, vadovaudamasis asmeniniais, bet garbingais ir svariais motyvais. Tik vardan dviejų įžymių žmonių atminimo turiu pridurti štai ką. Generolas Sent Klęras buvo apkaltintas žengęs neapgalvotą žingsnį; aš galiu bent jau paliudyti, kad tam tikra prasme tai buvo bene šauniausias ir protingiausias jo gyvenime poelgis. Manau, čia dera pagerbti priešą ir pasakyti, kad tuo atveju jis pasielgė net kilniau nei buvo pratęs. Paprasčiau tariant, galiu užtikrinti' savo tautiečius, kad nei Sent Kleras nepasielgė taip kvailai, nei Olivjė taip niekšiškai, kaip galima buvo manyti. Tai ir viskas, ką galiu pasakyti; jokios žemiškos paskatos neprivers manęs tarti apie tai nė žodžio daugiau".
Pro šakų raizgalynę priešaky suspindo didelis šaltas mėnulis, panašus į švytinčią sniego gniūžtę; jo šviesoje pasakotojo atmintis iš spausdinta lapo tiksJiai atkūrė kapitono Kito žodžius. Kai jis sulankstęs įsikišo popierių atgal į kišenę, Flambo ekspansyviu prancūzo mostu iškėlė ranką.
— Palaukit , palaukit,— sušuko jis susijaudinęs.— Man rodos, dabar jau numanau.
Jis atkakliai žengė, tankiai kvėpuodamas, panarinęs juodą galvą su jaučio sprandu kaip ėjimo varžybų lyderis. Mažasis kunigas, pagyvėjęs ir susidomėjęs, vos spėjo tipenti greta. Medžiai abipus ėmė trauktis, kelias leidosi j atvirą, mėnesienos nutviekstą slėnį, o paskui, nelyginant triušis, nėrė j kiaurymę kitame miške. Ta girios anga iš tolo atrodė maža ir apskrita — tarsi juoda geležinkelio tunelio landa. Bet kai Flambo vėl prabilo, ji žiojėjo kaip urvas už kelių šimtų jardų.
— Zinau! — galiausiai sušuko jis, plodamas sau delnu per šlaunį. Keturios minutės apmąstymų , o dabar pats išklosiu jums visą istoriją,
— Gerai,— sutiko jo draugas.— Klokit.
Flambo pakėlė galvą, bet balsą pritildė.
— Generolas seras Arturas Sent Kleras,— tarė jis,— gimė šeimoje , kurioje pamišimas buvo paveldimas, ir jis siekė tai žūt būt nuslėpti nuo dukters ir, jeigu pavyks, nuo būsimojo žento. Gal klysdamas , o gal ir ne , jis manė, kad jo sąmonė tuoj visiškai aptems, ir ryžosi nusižudyti. Tačiau paprasta savižudybė būtų pagarsinusi tai, ką jis troško nuslėpti. Karo veiksmams artėjant , jo sąmonė. ėmė temti, ir, praradęs nuovoką, visuomeninę pareigą jis paaukojo dėl asmeninės. Stačia galva puolė j mūšį, tikėdamasis žūti nuo pirmos kulkos. Pamatęs, kad užsitraukė tik nelaisvę ir gėdą, jis nebeištvėrė protą užgulusios naštos — sulaužė savo kardą ir pasikorė.
Flambo įrėmė žvilgsnį į pilką miško sieną su juodu plyšiu lyg kapo žiotimis , į kurias smego jų takas. Grėsmingai prarytas kelias, matyt, sužadina jam gyvą tragedijos jausmą, nes jis suvirpėjo ,
— Kraupi istorija,— pasakė.
— Kraupi,— pakartojo kunigas, panarinęs galvą.— Bet netikra.— Ir lyg apimtas nevilties, atlošė galvą ir sušuko: — Kaip gaila, kad netikra!
Aukštasis Flambo pasigręžė veidu į jį ir įsispoksojo.
— Jūs' papasakojot švarią istoriją,— susijaudinęs tarė tėvas Braunas.— Gražus , tyras, doras likimas — atviras ir šviesus kaip antai mėnulis. Pamišimas ir neviltis — gana nekalti dalykai. Būna blogiau , Flambo.
Flambo išsigandęs pažvelgė į taip paminėtą mėnulį — juoda lenkta medžio šaka kirto jį visai kaip velnio ragas.
— Tėve , tėve— sušuko Flambo, prancūziškai gestikuliuodamas ir dar labiau spartindamas žingsnį,— nejaugi buvo dar blogiau?
— Dar blogiau,— lyg niūrus aidas atsiliepė kunigas. Ir juodu paniro į juodą girios tunelį, kur abipus lyg tamsiame sapno koridoriuje driekėsi blausus kamienų audeklas.
Netrukus jie atsidūrė slaptingiausioje miško gelmėje ir juto apJ'ink save nematomą lapiją. Kunigas tarė:
— Kur protingas žmogus slepia lapą? Miške. Bet ką jis daro, jeigu miško nėra?
— Na na,— suirzo Flambo,— tai ką gi jis daro?
— Jis užaugina mišką, kad turėtų kur paslėpti,— migl o tu balsu pasakė kunigas.— Baisi nuodėmė.
— Klausykit,— nekantriai sušuko jo draugas, nes tamsus miškas ir tamsūs žodžiai veikė jo nervus,— jūs papasakosit ar ne? Kuo jūs dar galit remtis?
— Remtis galiu dar trim parodymais,— atsakė antrasis,— kuriuos iškapsčiau iš visų pašalių. Pateiksiu juos ne chronologine, o- logine tvarka. Visų pirma, žinoma, apie mūšį pasakoja paties Olivjė pranešimai, kurie yra gana aiškūs. Su dviem trim pulkais jis buvo įsitvirtinęs aukštumose, kurios leidosi! Juodosios upės link, o anapus krantas buvo žemesnis ir pelkėtas. To-Jiau irgi driekėsi aukštesnės vietovės, ten buvo pirmasis anglų avanpostas, palaikomas kitų, gerokai nutolusių daliniŲ. Apskritai britų pajėgos buvo daug gausesnės, bet tas vienišas pulkas nuo jų taip atitrūko, kad Olivjė net svarstė, ar nevertėtų, persikėlus per upę, jį atkirsti. Saulei nusileidus, jis vis dėlto apsisprendė likti turimose pozicijose, kurios buvo ypač tvirtos. Išaušus kitam rytui, jis apstulbo, pamatęs, kad ši vargana anglį} saujelė, visai nepalaikoma iš užnugario, keliasi per upę — vieni tiltu dešinėje, kiti per brastą aukštupy — ir telkiasi pelkėtame krante, jo pozicijų papėdėje.
Vien tai, kad anglai su tokiomis menkomis jėgomis puolė tokias pozicijas, buvo tiesiog neįtikėtina, bet Olivjė pastebėjo dar keistesnį dalyką. Mat, užuot bandęs užimti kietesnį pagrindą, šis pašėlęs pulkas, beatodairišku antpuoliu forsavęs upę, nieko nebedarė, tik įmirko' į.tą liūną kaip musės į išrūgas. Ką ir kalbėti, brazilai tuoj praretino jų gretas artilerija, į kurią šie tegalėjo atsikirsti narsia, bet silpstančia šautuvų ugnimi. Tačiau jie nepalūžo, ir šį trumpą pasakojimą Olivjė baigia,. susižavėjimo žodžiais girdamas mįslingą tų puspročių narsą. „Mūsų gretos perėjo į lemiamą puolimą,— rašo Olivjė,— ir įstūmė juos į upę;generolą Sent Klerą ir keletą kitų karininkų paėmėme į