i— Seniai žinojau, kad taip atsitiks,— garsiai tarė jis su athasiu paslaugumu.— Mano vargšas šeimininkas pasišaipydavo iš juodų mano rūbų, bet aš visada sakydavau, kad turiu būti pasiruošęs jo laidotuvėms.
Ir jis krestelėjo tamsias pirštinėtas rankas.
— Seržante,— tarė inspektorius Gilderis, tūžmingai' žvelgdamas į tas juodas rankas,— jūs neketinat šito vyruko papuošti apyrankėmis? Jis atrodo gana pavojingas.
— Kad. aš, sere,— tarė seržantas su ta pačia mina veide,— nežinau, ar tai įmanoma.
— Ką tai reiškia? — griežtai paklausė inspektorius.— Jūs ne-areštavot jo?
Siaurą burną ištęsė nežymi pašaipėlė, o artėjančio traukinio švilpukaS! tarytum pritarė tai pašaipai.
— Mes Ji areštavom,— rimtai atsakė seržantas,— kai tik išėjo iš policijos skyriaus Haigeite, kur visus savo šeimininko pinigus atidavė saugoti inspektoriui Robinsonui.
Gilderis priblokštas pažvelgė į tarną.
— Kuriems galams jūs tai padarėt? — paklausė ' Magnusą.
— Kad jų nepasigrobtų nusikaltėlis,— ramiai atsakė toji žmogysta.,
— Bet juk sero Arono pinigus,— tarė Gilderis,— buvo galima drąsiai palikti saugoti jo šeimai.
Sakinio galą pasiglemžė praūžiančio traukinio dundesys ir žvangesys, bet pro tą pragarišką triukšmą, kuris periodiškai užgriūdavo šiuos nelaimingus namus, aiškiai prasimušė Mag-nuso atsakymo skiemenys, skardūs kaip varpas:
— Aš negaliu pasitikėti sero Arono šeima.
Visi vyrai sustingę pajuto, kad lyg vaiduoklis prie jų prisidėjo dar vienas žmogus, ir Mertonas nelabai nustebo, kai, pakėlęs galvą, virš tėvo Brauno peties išvydo blyškų Armstrongo dukters veidą. Ji buvo dar jauna ir nestokojo tyro, sidabrinio grožio, bet jos rudi plaukai buvo išblukę, tarsi dulkini, ir blausioj šviesoj kartais atrodydavo visai žili.
— Nesišvaistykit žodžiais,— šiurkščiai tarė Roisas,— išgąs-dinsit mis Armstrong.
— To ir tikiuosi,— aiškiu balsu atkirto vyriškis.
Kai toji susigūžė ir visi susižvalgė, jis kalbėjo toliau:
— Man jau teko apsiprasti su mis Armstrong virpuliais. Mef tų metus regiu ją drebančią, čia daugiau, čia mažiau. Vieni s ako, ją krečia šaltis, kiti sako, ją krečia baimė, o aš žinau, kad ją krečia neapykanta ir nedoras siutas — tuodu nelabieji šįryt ir pasidarbavo. Jeigu ne aš, ji jau būtų išmovusi su savo meifu-žiu ir visais pinigais. Nuo tada, kai mano vargšas šeimininkas sutrukdė jai ištekėti už to prasigėrusio niekšo....
— Gana,— įsakmiai tarė Gilderis.— Mums nerūpi šeimos intrigos ir įtarinėjamai. Jeigu neturit konkrečių įrodymų, j ūsų pramanų...
— O! Bus ir konkrečių įrodymų,—įsiterpė Magnusas savo kapota tarsena.— Jūs mane turėsite kviesti į teismą, pone . inspektoriau, o aš turėsiu sakyti tiesą. O tiesa tokia. .Kai tik senukas buvo kruvinas išstumtas pro langą, aš įbėgau į mansardą ir radau jo dukterį apalpusią ant grindų su raudonu durklu rankoj. Kurį irgi, jums leidus, įteiksiu valdžios atstovams.
Iš užpakalinės kišenės jis ištraukė ilgą peilį su rago . kotu ir raudona dėme ir mandagiai padavė seržantui. Tada žengtelėjo atgal, ir riebus kiniškas vypsnis akių plyšius beveik visai paslėpė veide.
Mertonui, į jj žiūrint, vos nepasidarė bloga, ir jis burbtelėjo Gilderiui:
— Jūs patikėsit mis Armstrong žodžiu, o ne jo?
Tėvas Braunas staiga pakėlė taip komiškai pašviesėjusį veidą, tarsi būtų ką tik nusiprausęs.
— Taip,— tarė jis, švytėdamas naivumu.— Bet ar mis Armstrong neigs jo žodį?
Mergina išgąstingai aiktelėjo, visi sužiuro į ją. Jos kūnas buvo sustingęs, tarsi paralyžiuotas, ir rusvų plaukų apgaubtą veidą gyvino tik didžiulė nuostaba. Ji stovėjo, lyg būtų smaugiama ką t'ik užmesto laso.
— Sitas žmogus tvirtina,— rimtai tarė miseris Gilderis,— kad po įvykio rado jus be sąmonės su peiliu rankoje.
— Jis sako tiesą,— tarė Alisa.
Nespėję atsitokėti, jie pamatė, kaip į jų ratą įžengė gunktelėjęs Roisas ir ištarė šiuos žodžius:
— Ką gi, jei man jau kriukis, tai bent pasismaginsiu.
Jo didžiulis petys pakilo, ir geležinis kumštis vožė tiesiai į paslaugią, mongolišką Magnuso fizionomiją. Sis šleptelėjo ant žolės kaip medūza. Du . ar trys policininkai tuoj sučiupo Roisą, bet kitus apėmė jausmas, kad netekęs proto pasaulis virto pamišėlių klounada.
\ — Tvardykitės, misteri Roisai,— valdingai pasakė Gilderis.— Aš areštuosiu jus už įžeidimą veiksmu.
\ — Jokiu būdu,— atsakė sekretorius balsu, panašiu į geležinį gongą,— jūs areštuosit mane už žmogžudystę.
\Gildenis susirūpinęs žvilgtelėjo į parblokštąjį, bet kadangi tas* bėdžius jau sėdosi ir šluostėsi kraują nuo šiaip nesužaloto vei/!o, trumpai tarė:
^ Kaip tai?
^ Tas vyras sako tikrą tiesą,— paaiškino Roisas,— kad mis Armstrong apalpo su peiliu rankoje. Tačiau peilį ji pagriebė ne tam kad pultų tėvą, o kad apgintų jį.
— Apgintų,— rimtai pakartojo Gilderis.— O nuo ko?
— Nuo manęs,— atsakė sekretorius.
Alisa pažvelgė į jį neaiškiu, gluminančiu žvilgsniu ir tarė:
— Vis dėlto džiaugiuosi, kad tu toks drąsus.
— Eime viršun,— sunkiai ištarė Patrikas Roisas,— parody-siu jums visą tą velniavą.
Mansarda — asmeninis sekretoriaus būstas (ankštoka celė tokiam dideliam atsiskyrėliui)—iš tikrųjų buvo kupina audringos dramos pėdsakų. Vidury ant grindų gulėjo numestas didelis revolveris, kairiau buvo nuriedėjęs viskio butelis,— atkimštas, bet ne visai tuščias. Staltiesė buvo nutraukta nuo staliuko ir sutrypta o virvė, tokia pat kaip ir ant lavono, buvo persviesta per palangę. Ant židinio atbrailos buvo sudaužytos dvi vazos, dar viena — ant kilimo.
. — Buvau pasigėręs,— tarė Roisas, ir toks paprastas anksti sugniuždyto žmogaus prisipažinimas kėlė graudulį kaip pirma vaiko nuodėmė.— Visi žinot mane,— kalbėjo kimiu balsu,— visiems žinoma ir mano istorijos pradžia o pabaiga matyt, bus ne geresnė. Kadaise buvau laikomas nekvailu žmogum ir galėjau gyventi laimingai. Armstrongas išgelbėjo tuos mano kūno ir proto likučius, kurių nepragėriau smulkėse, ir jis visada man buvo savaip geras —vargšas žmogus! Tik kad va — neleido vesti Alisos ir visi pasakys, kad gerai darė. Na, jūs patys galit viską įsivaizduoti, nepasakosiu visų smulkmenų. Ten kampe mano pustuštis viskio butelis, revolveris ant kilimo jau visai ištuštintas. Virvė rasta prie lavono, yra iš mano skrynios, o pats lavonas išmestas pro mano langą. Nereikia seklių knaisioti mano tragedijos piktžolėms — jos gerai žinomos šiam pasauly. Veskit mane į kartuves tik dėl dievo meilės, tuo viską ir baikim!
Gavę gana subtilų ženklą, policininkai apsupo stambųjį vyra ketindami išvesti, bet jų delikatumą sutrikdė stebėtina tėvo
10. Tėvas Braunas
145
Brauno povyza: jis visom keturiom klūpojo tarpdury ant kili j mo, lyg įnikęs į kokias maldas. Kadangi visuomenei daromu į s-pūdžiu jis visai nesirūpino, taip ir liko kiūtoti, tik atgręžė į visus savo šviesų apskritą veidą, panašus į kokį keturkojį su labai juokinga žmogaus galva.
— E, ne,— tarė jis geraširdiškai,— žinot, taip nieko nebjus. Iš pradžių sakėt, kad nerandate ginklo, O dabar ginklų jau ber daug: peiliu buvo duriama, virve smaugiama, o pistoletu ša una-rna. O galų gale jis nusisuko sprandą iškritęs - pro langą! Nieko nebus, Tai neekonomiška.— Ir jis nudūrė galvą žemyn kaip besiganantis arklys. -