Inspektorius Gilderis ryžtingai prasižiojo kažką sakyti, bet, nespėjus jam tarti nė žodžio , absurdiškas keturkojis vėl ėmė berti žodžius:
— O dar trys visai neįmanomi dalykai, Pima, tos skylės kilime, kur suvarytos visos šešios kulkos. Kuriems galams šaudyti į kilimą? Girtas žmogus pyškina į priešo galvą, į jo vyp-sančią burną, Juk neims jis rūstauti ant jo pėdų ar pulti jo šlepečių, Toliau— virvė (baigęs tyrinėti kilimą , kalbėtojas pakėlė rankas ir įsikišo jas į kišenes, bet tebeklūpojo lyg niekur nieko). Kokiam reikia būti girtam, kad, bandydamas užmesti virvę žmogui ant kaklo, galiausiai užveržtum ja koją? Bent jau Roisas nebuvo toks girtas, antraip jis dabar miegotų kaip akmuo, Ir paprasčiausias dalykas — viskio butelis. Kur tai matyta, kad alkoholikas, išplėšęs butelį viskio , nuridentų jį kertėn, pusę išliedamas, pusę palikdamas? Alkoholikas taip niekada nepadarytų.
Jis nerangiai atsistojo ir aiškiai apgailestaudamas tarė apsišaukėliui žmogžudžiui:
— Labai gaila, meldžiamasis, bet jūsų pasakojimas — gryni niekai.
— Sere,— tyliai tarė kunigui Alisa Armstrong,— ar galėčiau su jumis truputį pasikalbėti?
Atsiliepdamas į prašymą, šnekusis dvasininkas išėjo už durų, ir, nespėjus prasižioti gretimam kambary, mergina ėmė kalbėti neįprastai aštriu tonu.
— Jūs protingas žmogus,— tarė ji,— ir bandote .išgelbėti Patriką, aš suprantu, Bet tai beprasmiška. Cia slypi juodos šaknys, ir kuo daugiau jūs jų atkasit, tuo daugiau bus įrodymų prieš mano mylimą žmogų,
— Kodėl? — paklausė Braunas, tvirtai įrėmęs į ją žvilgsnį.
— Todėl,— taip pat tvirtai ji atsakė,— kad aš pati mačiau, kaip jis padarė nusikaltimą.
— Hm,— nesujaudintas tarė Braunas—ir ką gi jis darė?
1 — Aš buvau šitam kambary, greta jų,— aiškino ji.— Abejos
\lurys buvo uždarytos, bet staiga išgirdau taip kraupiai rėkiant, l\aip nebuvau girdėjusi: „Velnias, velnias, velnias!" Paskui abejas duris sudrebino pirmas revolverio šūvis. Šūviai driokstelėja dąr tris kartus, kol aš įpuoliau įlą kambarį ir radau jį pilną dūmą, o pistoletas rūko mano vargšo pamišusio Patriko rankoj; savo akim mačiau, kaip jis šovė paskutinį baisųjį šūvį. Tada šoko ant mano tėvo, kuris apimtas siaubo buvo įsitvėręs palangės, ir įsikibęs į jį bandė pasmaugti virve, užmetęs ją ant galvos, bet grumtynėse virvė per pečius nusmuko žemėn, o paskui užveržė vieną koją, ir Patrikas ėmė tąsyti jį kaip pasiutęs. Aš sugriebiau nuo kilimėlio peilį, šokau tarp jųdviejų ir vos spėjusi perpjauti virvę apalpau.
- — Aišku,— nenatūraliai mandagiai atsakė tėvas Braunas.— Dėkoju jums.
Palikęs prisiminimų prislėgtą merginą, tėvas Braunas iškul-niavo į aną kambarį, kur Gilderį ir Mertoną rado vienus su Patriku Roisu, sėdinčiu su antrankiais. Cia jis nuolankiai kreipėsi į inspektorių:
— Ar negalėčiau jums girdint tarti žodį šiam kaliniui ir ar negalėtų jis minutėlę pabūti be tų keistų geležų?
— Jis labai stiprus,— pusbalsiu tarė Mertonas.— Kodėl jūs norit juos nuimti?
— Zinot, aš pamaniau,— romiai atsakė kunigas,— kad man būtų didelė garbė paspausti jam ranką.
Abu sekliai spoksojo nustebę, tėvas Braunas pridūrė:
— Gal papasakokit jiems, sere.
Sėdintysis papurtė galvą, ir kunigas nekantriai apsigręžė.
— Tai aš papasakosiu,— tarė jis.— Asmeninis gyvenimas svarbiau už visuomeninę reputaciją. Anot Biblijos — tegu mirusieji laidoja savo mirusiuosius, o aš pasirūpinsiu gyvaisiais.
Jis nuėjo prie lemtingojo lango ir, žvelgdamas pro jį mirksinčiomis akimis, kalbėjo toliau:
— Jau sakiau, kad čia per daug ginklų ir tik viena mirtis. Dabar sakau, kad tai ne ginklai ir kad jie nebuvo naudojami mirčiai. Visi šie šiurpūs įrankiai — kilpa, sukruvintas peilis, šaudantis pistoletas — buvo savotiški gailesčio įrankiai. Jais buvo siekiama ne nužudyti serą Aroną, o išgelbėti jį.
— Išgelbėti! — pakartojo Gilderis.— Nuo ko gi?
— Nuo savęs,— tarė tėvas Braunas.— Jis buvo apsėstas savižudybės manijos.
— Ką?! — netikėdamas sušuko Mertonas.— O kurgi jo „linksmumo religija"?
— Tai žiauri religija—kalbėjo kunigas, žvelgdamas pro lan^ gą.— Kodėl jam nevalia buvo kartais paverkti, kaip kad paverk/ davo jo protėviai? Neįgyvendinti planai sustingo, įkarštis atvėso, už nuotaikingos kaukės slypėjo tuščias bedievio protas.. Galiausiai, kad išliktų žvalus visuomenės akyse, jis po ilgiausios pertraukos vėl ėmė gerti. Tačiau nuoširdžiam blaivininkui girtuoklystė kelia ypatingą siaubą: jis vaizduotėje regi save prasmengant į tą psichologinį pragarą, kuriuo gąsdindavo kitus. Vargšo Armstrongo tas pragaras.netruko užgriūti, ir jau šį rytą jis tokiu klaikiu balsu ėmė šaukti, kad jį apsėdo velnias, jog ir duktė nepažino. Jis troško mirties ir, pametęs protą, išbarstė aplink save įvairius mirties pavidalus—virvę su kilpa, draugo revolverį, peilį. Taip jį netyčia užklupęs Roisas laiko negaišo. Peilį žaibiškai nusviedė už savęs, pačiupo revolverį ir, kad būtų greičiau, ištuštino jį šūviais į grindis. Savižudis išvydo ketvirtą mirties pavidalą ir puolė prie lango. Gelbėtojui liko vienintelė išeitis — pulti ant jo su virve ir bandyti surišti rankas ir kojas. Cia ir įbėgo toji vargšė mergina — nesupratusi, kas dedasi, bandė perrėžti tėvo pančius. Pirmu rėžiu kliudė tik vargšo Roiso krumplius — iš čia ir visas kraujas. Juk pastebėjot, kad tarno veidą jis tik sukruvino, bet nesužeidė. Prieš pat apalpdama, vargšelė galop nupjovė virvę, išvaduodama tėvą, kuris pro langą šoko į amžinybę.
Užsitęsusią tylą trikdė tik lėtas metalo žvangesys — Gilderis nuėmė Patriko Roiso antrankius ir tarė:
— Kodėl gi jūs nepasakėt tiesos, sere? Jūs ir jaunoji ledi esat verti daugiau, negu būti paminėti Armstrongo nekrologe.
— Velniop Armstrongo nekrologą,—‘atrėžė Roisas.— Argi jūs nesuprantat, kad ji neturėjo sužinoti?
— Ko sužinoti? — paklausė Mertonas.
— Nagi, kad nužudė savo tėvą, kvaily! — sugriaudėjo Roisas.— Jeigu ne ji, dabar būtų gyvas. Gali iš proto išeiti sužinojusi.
— Aš taip nemanau,— pasakė tėvas Braunas, imdamas savo skrybėlę.— Ko gero, imsiu ir pasakysiu jai. Net mirtinos klaidos taip nenuodija gyvE!nimo kaip nuodėmės; na, judu dabar, matyt, būsit laimingesni. Na, o man metas į kurčiųjų mokyklą.
Išėjusį į vėjo taršomą pievą, jį sustabdė pažįstamas iš Hai-geito.
— Atvažiavo ekspertas. Tuoj prasidės tardymas.
— Turiu skubėti į kurčiųjų mokyklą,— tarė tėvas Braunas.— Dej a, tardymo laukti negaliu.
Iš rinkinio
"TĖVO BRAUNO IŠMINTIN6UMAS“
MISTERIO GLASO IŠNYKIMAS
Daktaro Oriono Hudo, įžymaus kriminologo ir moralinių problemų specialisto kabinetas prie pajūrio bulvaro Skarbore švietė didžiulių — iki pat grindų — langų eilėmis. Siaurės jūra pro juos atrodė kaip begalinė žydrai žalsvo marmuro siena. Šitaip įrėmintą jūrą šiek tiek spalvino žydrai žalsva panelių monotonija; pačioje kambarių anfiladoje, tviskančioje kaip veidrodis, tarytum atsispindėjo veidrodinis jūros paviršius. Tai anaiptol nereiškia, kad daktaro Hudo butui stokojo prabangos ar net poezijos. Ir viena, ir kita čia buvo ir buvo savo vietoje; antra vertus, buvo justi, kad šeimininkas ir nepakęstų jokio daikto ne savo vietoje. Stai prabanga: ant specialaus stalo stovėjo aštuonios ar dešimt dėžių geriausių cigarų, bet jos buvo sudėliojamos taip, kad stipriausi visada gulėjo arčiausiai sienos, o silpnesni — arčiausiai lango. Ant šito prabangos stalo visada stovėdavo stiklinė spintelė su trijų rūšių gėrimais, visais aukščiausios rūšies, bet pastabus lankytojas būtų pastebėjęs, kad viskio, brendžio ir romo lygis buteliuose visada vienodas. Stai ir poezija: prie kairiosios sienos rikiavosi anglų klasikos rinkinys, prie dešiniosios — anglų ir užsienio fiziologų. Bet jei kas nors būtų išėmęs Coserio ar Šelio tomą iš lentynos, tai atsiradęs tarpas būtų rėžęs akį tarytum švarplė tarp priekinių dantų. Nederėtų sakyti, kad knygos niekad nebuvo skaitomos; turbūt jas kas nors skaitydavo, tik kažkodėl atrodė, kad jos grandine prirakintos prie savo vietų lyg Biblijos senosiose bažnyčiose. Daktarui Hudui nuosava knygų lentyna prilygo viešajai bibliotekai. Ir jeigu šitas griežtas . moksliškumas galiojo net lentynoms, pristatytoms eilėraščių ir baladžių, bei stalams, apdėtiems gėrimais ir rūkalais, tai aišku savaime, jog labiau. nei pagonių šventyklos buvo saugomos kitos lentynos su specialybės veikalais ir kiti stalai su trapiais, vos ne žaisliniais chemijos. ir mechanikos instrumentais.