Daktaras Orionas Hudas matavo žingsniais visą butą, ribojamas, kaip parašytų mokykliniai vadovėliai, iš rytų pusės Siaurės jūros, o iš vakarų'—savo sociologinės ir kriminologinės bibliotekos glaudžių gretų. Jis vilkėjo menininkų pamėgtu aksominiu švarku, bet be menininkams būdingo netvarkingumo; plaukai buvo gerokai pražilę, bet vis-dar vešlūs ir stangrūs, veidas prą;,
kaulus, bet rausvas ir tarsi, ko lūkuriuojantis. Tiek jis pats , tiek jo būstas atrodė ir sustingęs , ir nenustygstantis vietoje — kaip ta didžioji Siaurės jūra, prie kurios (grynai higienos sumetimais) jis pasistatė namą. ■
Likimas, tą dieną žaismingai nusiteikęs, stumtelėjo duris, ir į šitą ilgą, pedantiškai sutvarkytą , jūros pusėn atsigręžusį butą įleido žmogystą, diametraliai priešingą butui ir jo šeimininkui. Po trumpo , bet mandagaus beldimo durys atsivėrė ir kambarin įsirito nedidukė asimetriška figūra, vargstanti su skrybėle ir skėčiu lyg su nepaklusnia bagažo krūva. Skėtis buvo juodas ir supliuškęs , seniai betaisytas; skrybėlė — juoda , plačiu aplamdytu graižu, kunigiška, bet retai tesutinkama Anglijoje; žmogus atrodė beviltiškai susijaukęs ir pasimetęs.
Daktaras žvelgė į ateivį santūriai stebėdamasis; turbūt ne kitaip būtų elgęsis, jei kambarin būtų įropojęs koks nors milžiniškas, bet aiškiai neplėšrus jūros gyvūnas. Ateivis' žvelgė į daktarą, trykšte- \trykšdamas geraširdiškumu, nors neatgaudamas kvapo; maždaug kaip apkūni šlavėja , ką tik įsispraudusi į omnibusą. Ir buvo sunku susivokti, k() čia daugiau — naivaus pasitenkinimo savimi ar visiško nesugebėjimo ganyti savo daiktus. Jo skrybėlė nukrito ant grindų, sunkus skėtis barkštelėjo* pra-slydęs tarp kojų; jis siekė vieno, paskui tūptelėjo pakelti kito, tebesišypsodamas apvaliu veidu ir tuo pat metu šnekėdamas:
— Vadinuosi Braunas. Meldžiu atleisti už trukdymą. Atėjau Maknabų reikalu. Esu girdėjęs, kad jūs ne kartą padėjote žmonėms, patekusiems į tokią bėdą. Meldžiu atleisti, jeigu suklydau.
Besikėtriodamas jis pagaliau sugriebė skrybėlę ir juokingai linktelėjo jai, tarsi jau būtų viską sutvarkęs.
— Ne visai supratau jus,— pabrėžtinai šaltai. atsakė mokslininkas.— Deja, ko gero, būsite supainiojęs adresą. Aš esu daktaras Hudas, užsiimu beveik išimtinai rašymu ir mokslu. Tiesa, retsykiais policija tardavosi su manimi itin sunkiais ir svarbiais atvejais, bet...
— O, tai be galo svarbu,— pertraukė jį žmogelis, pasivadinęs Braunu.— Įsivaizduokite, jos motina draudžia jiems susižieduoti.— Ir jis atsilošė kėdėje, sakytum padaręs perversmą filosofijoje.
DaktaraS! Hudas rūsčiai suraukė antakius, bet akyse sužibo -gal pykčio, o gal ir linksmumo žiburėliai.
— Vis dėlto,— tarė jis,— dar nesuprantu jūsų vizito tikslo.
— Matote , jiedu nori tuoktis,— aiškino žmogelis su dvasininko skrybėle.— Magė Maknab ir jaunasis Todhanteris nori tuoktis. Ar gali būti kas svarbiau?
Oriono Hudo mokslinė sėkmė jam kainavo nepigiai: pasak vienų, sveikatą, pasak kitų — tikėjimą Dievu, bet jis dar ne visai buvo praradęs mėgavimąsi absurdu. Klausantis naivaus kunigėlio argumentų , iš vidaus pradėjo kutenti tylus juokas, ir jis klestelėjo į fotelį , nutaisęs ironišką išraišką , lyg gydytojas, besiklausąs ligonio.
— Misteri Braunai,— oriai tarė jis,— beveik keturiolika su puse metų praslinko nuo tos dienos , kai į mane buvo kreiptasi patarimo privačiu klausimu; tai buvo byla dėl bandymo nunuady" Prancūzijos prezidentą kviestiniuose pietuose pas lordą merą. Dabar, kiek suprantu, problema tokia: ar jūsų pažįstama Magė tinka į porą kažkokiam Todhanteriui. Na ką gi, misteri Braunai, aš mėgstu riziką. Imuosi šitos bylos. Maknabų šeima ' gaus pačią geriausią mano konsultaciją , tokio pat lygio kaip gavo Prancūzijos respublika ir Anglijos karalius — ne , dar geresnę , keturiolika metų geresnę. Šiandieną aš nebeturiu kitų darbų. Tad prašom pasakoti.
Mažasis dvasininkas, pavarde Braunas, padėkojo jam nuoširdžiai , bet vis dar kažkaip naiviai. Gal šitaip tiktų dėkoti nepažįstamam vyriškiui, rūkomajame padavusiam degtukų, bet juk šįkart reikėjo dėl)oti (ir jis dėkojo) Karališkojo botanikos sodo kuratoriui, einančiam su juo į laukus ieškoti keturlapio dobilo. Beveik be pertraukos po dėkingumo žodžių jis ėmė pasakoti:
— Taigi, kaip jau sakiau , mano pavardė Braunas, kunigauju katalikų bažnytėlėje, kurią , drįstu ■ manyti, esate matęs už visų tų išsivingiavusių gatvių šiauriniame miesto pakraštyje. Pačioje tolimiausioje ir pačioje vingiuočiausioje gatvėje, nusitęsusioje palei jūrą lyg koks pylimas , gyvena didžiai dorovinga, bet gana irzlaus būdo mano parapijietė, našlė Maknab. Ji turi dukterį ir nuomoja kambarius , o tarp jos ir dukters, tarp jos ir nuomininkų... na, drįstu sakyti, čia būtų ilga kalba. Siuo metu ten tik vienas nuomininkas, jaunas vyriškis, pavarde Todhanteris, bet su juo daugiau rūpesčių negu su visais ankstesniais , nes jis nori vesti jaunąją šeimininkę.
— O jaunoji šeimininkė? — paklausė daktaras Hudas, širdyje vis labiau smagindamasis.— Ko jinai nori?
— Savaime aišku, ji nori tekėti už jo! — sušuko tėvas Braunas, net išsitiesdamas kėdėje.— Dėl to ir kilo ta baisi painiava.
— Išties siaubinga mįslė,— pripažino daktaras Hudas.
— Džeimsas Todhanteris,— kalbėjo dvasininkas,— kiek žinau, labai padorus jaunuolis, nors, tiesą sakant, apie jį žinoma ne itin daug. Guvus, tamsoko gymio, lieknas, mitrus tarsi beždžionė, skutasi glotniai kaip aktorius, lipšnus kaip tikras dvariškis. Kišenės pilnos pinigų, bent taip atrodo; tačiau niekas nežino, kuo jis verčiasi. Misis Maknab (pesimistiškos prigimties moteriškė) tvirtai įsitikinusi, kad kažkuo siaubingu, greičiausiai susijusiu su dinamitu. Tos dinamito bombos matyt yra drovios ir begarsės, nes vargšelis kasdien užsirakina kelioms valandoms ir kažką studijuoja. Jis sako, jog tai laikina ir būtina, be to, žada viską paaiškinti prieš vedybas. Tai turbūt viskas, kas žinoma, bet misis Maknab papasakos jums kur kas daugiau, netgi tai, kuo pati ne visai tikra. Jūs puikiai žinote, kad paskalos veša lyg žolė, kai tiktai pasitaiko kas nors nepaaiškinama. Pasakojama, kad kambaryje girdėti šnekantis du balsus, bet kai atidaro duris, Todhanteris visada būna vienas. Pasakojama, jog kartą brėkštant iš pakrantės ūkų, gal net iš pačios jūros, išniro paslaptingas aukšto ūgio vyriškis su cilindru, pirštų galais atėjo per smėlyną ir sodelį už namo, o paskui jį girdėjo kalbantis su nuomininku pro atvirą langą. Pokalbis, atrodo, virto barniu: Todhanteris piktai užtrenkė langą, o vyriškis su cilindru vėl išnyko pakrantės ūke. Sitą legendą pasakoja. šeima, kaskart pa-baisindama, tačiau misis Maknab labiau mėgsta jos pačios sukurtą siužetą: „tas kitas“ (kad ir kas jis būtų) naktimis išlenda iš didelės skrynios kampe, kuri kiaurą dieną užrakinta. Kaip matote, už paslaptingų Todhanterio durų slypi „Tūkstančio ir vienos nakties" stebuklai ir baisybės. O visų tų paskalų fone — neaukštas vyrukas dailiai pasiūtu juodu švarku, punktualus ir bey-dis kaip svetainės sieninis laikrodis. Nuomą visada moka laiku, geria tiktai arbatą, be galo geras vaikams ir gali linksminti juos kiaurą dieną, o paskutinis, labiausiai nerimą keliąs dalykas yra tas, kad jis taip apžavėjo vyresniąją dukterį, jog ši eitų su juo prie altoriaus kad ir rytoj.